Ronaldas A. Cassas. Tušti puolimai, arba Užstrigusi demokratų senatorių plokštelė svarstant respublikonų kandidatus į Aukščiausiąjį teismą

Aidas.us

Protingi žmonės pasako kvailų dalykų. Klaidos ir nesusipratimai yra neišvengiami. Tačiau reikia būti ypatingu asmeniu, kad nuolat kartotum tuos pačius melagingus ir kvailus teiginius. Tai yra politikams būdingas talentas.

Šį talentą dažnai tenka stebėti kandidatų į Aukščiausiąjį teismą svarstymuose. Nuo pat 8 dešimtmečio pradžios kiekvienas respublikonų kandidatas yra puolamas (be kitų dalykų) kaip moterų ir pilietinių teisių priešininkas. Į šį skaičių patenka teisėjai Harry Blackmunas, Johnas Paulas Stevensas, Sandra Day O’Connor, Anthony Kennedy ir Davidas Souteris, kurie ne kartą demonstravo ypatingą uolumą, kad atrastų, sukurtų ir išplėstų moterų ir mažumų teises.

Jei nuolat pasirodai esąs neteisus, tačiau esi politikas, tai nesutrukdo tau ir vėl griebtis tų pačių argumentų, vos tik yra pasiūlomas naujas kandidatas.

Kandidato į Aukščiausiąjį teismą Neilo Gorsucho kandidatūros svarstymas nenuvylė – jau nuo pirmųjų akimirkų demokratų senatoriai puolė vaizduoti nominantą kaip korporacinės Amerikos įrankį ir „paprasto žmogaus“ priešą.

„Aš matau aiškią tendenciją… Jūs nuolatos teikiate pirmenybę korporacijoms ir įtakingiesiems, o ne eiliniams žmonėms“, – pareiškė demokratė senatorė iš Havajų Mazie Hirono, Gorsuchui dar nespėjus ištarti nė žodžio.

Praktiškai tą patį atkartojo ir senatorius iš Minesotos Alas Frankenas: „Man baisu, kad jūsų kandidatūros patvirtinimas garantuos daugiau sprendimų galingų korporacijų interesų naudai, paminant visuotinių amerikiečių teises.“

Tai yra kiek naujesnis, bet labai išpopuliarėjęs ir liberalų itin mėgstamas kaltinimas: kiekvienas respublikonų kandidatas į teisėjus pirmenybę teikia korporacijų, darbdavių, turtingųjų – visų, kas gadina „paprasto žmogaus“ gyvenimą – interesams. Turtingos ir privilegijuotos šeimos atžala senatorius Tedas Kennedy kadaise šį kaltinimą panaudojo net prieš nominantą Samą Alito – žmogų, kurio kilmė, šeima ir gyvenimo patirtis jam suteikė daugiau nei pakankamą giminingumą su paprastais žmonėmis ir paprastu gyvenimu.

Kennedy įpėdinė senatorė Elizabeth Warren griebėsi to paties triuko prieš Gorsuchą, pareikšdama, kad jis „palaikė atlyginimų nemokančių darbdavių pusę“, „palaikė darbdavius, nesuteikusius pensijų savo darbuotojams“ ir „palaikė stambias draudimo kompanijas, o ne neįgalius darbininkus“.

Nepaisant praktiškai karikatūriško teisėjo, kuris „palaikė“ netinkamus žmones, vaizdinio, teisėjo darbas nėra pasirinkti Dovydą, o ne Galijotą ir kovoti už „paprastą žmogų“, baudžiant pasaulio galinguosius.

„Paprastas žmogus“ yra apsaugomas ne tada, kai teisėjas sprendžia pasikliaudamas simpatijomis ir emocijomis, o tada, kai šalyje egzistuoja pagal taisykles ir įteisintas procedūras funkcionuojanti teisinė sistema, kurią principingai ir nuspėjamai praktikoje taiko teisėjai, kurie gilinasi į įstatymus ir jais remiasi, nepaisant savo asmeninių jausmų ar preferencijų. Tik despotai reikalauja, kad teisėjai sprendimus priimtų pagal tai, kas laimi ar pralaimi. To priešingybė (ir įstatymo viršenybės principo esmė) yra priimti sprendimus pagal įstatymais įtvirtintus ir visiems iš anksto žinomus principus. Kaip mėgdavo sakyti a. a. Antoninas Scalia, jei teisėjas visada patenkintas dėl to, kas laimėjo ar pralaimėjo, vadinasi, jis kažką daro ne taip.

Be to, kad visiškai prasilenkiama su pačia teisėjavimo esme, Warren kritikoje yra ir tam tikras publikos mulkinimas: Gorsuchas teisėjavo tūkstančiuose bylų, tad neišvengiamai yra nusprendęs ir darbdavių naudai, ir prieš juos; ir korporacijų naudai, ir prieš jas; ir stambių draudimo kompanijų naudai, ir prieš jas. Tačiau jis niekada pastoviai arba netinkamai nėra priiminėjęs sprendimų nukreiptų prieš kurią nors žmonių grupę ar socialinę klasę. Tai patvirtina Amerikos teisininkų asociacijos Nuolatinės teisėjų vertinimo komisijos balsavimas, kurio metu Gorsuchui suteiktas aukščiausias įvertinimo reitingas. Esu buvęs šios komisijos nariu, tad galiu paliudyti, kaip rimtai nariai žiūri į savo pareigas ir kaip detaliai analizuoja viską, kas gali daryti įtaką teisėjo kvalifikacijai.

„Netinkamos pusės“ palaikymo argumentas taip pat daro klaidingą prielaidą, kad vienos grupės naudai priimtas sprendimas būtinai pakenkia kitai. Pavyzdžiui, pastovių ir aiškių kontraktų taisyklių laikymasis padeda ir turtingiems investuotojams, tokiems kaip Warrenas Buffetas, ir neturtingiems investuotojams, kurių galbūt viso gyvenimo santaupos keliauja į tuos pačius fondus.

Nuolatiniai įrodymais nepagrįsti kaltinimai kandidatams į teisėjus jau yra tapę norma. Tačiau kai kurie pareiškimai yra tokie absurdiški ir taip neturi jokio ryšio su realybe, kad net sparčiausiai kylančioms politikos žvaigždėms jau vertėtų išmesti juos iš savo arsenalo.

Trumpai apie autorių: Ronaldas A. Cassas yra Bostono universiteto Teisės mokyklos dekanas emeritas.

aidas.us

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top