Rugsėjo pirmosios šventėje nieko vaikus džiuginančio ir vaikiško?

Jolanta Lipkevičienė

Kaip ir visi vaikai prieš Rugsėjo 1-ąją, taip ir mūsų globojama mergaitė psichologiškai ruošėsi į kitą mokyklą. Savivaldybės tarybos sprendimu ji, eidama į ketvirtą klasę, turėjo pakeisti mokyklą dėl mokyklos reorganizacijos. Džiaugėmės buvusios trečios klasės mokytoja, ji buvo ypatinga.

Visą vasarą stengiausi sumažinti jos jaudulį, kai sakydavo: aš nenoriu eiti į kitą mokyklą. Atsakydavau: „Suprantu tavo nerimą, nieko negaliu pakeisti, nes viską sprendžia valdžioje esantys dėdės. Tik žinok – tavęs laukia nauja patirtis, ypatingas susitikimas su nauja gražia mokykla, naujas tau bus tavo klasėje stalas, nauji draugai ir tave pasitiks vaikus mylinti mokytoja. Ir netoli tos mokyklos gyvena tavo močiutė, ji dažniau tave aplankys“.

Mergaitė per vasarą susitaikė su pasikeitimais ir ruošėsi susitikimui su mokytoja. Iš vakaro padarė mažą atvirutę, pririšo prie išrinktos mokytojai rožės ir užrašė linkėjimą:

Mokytoja, linkiu jums būti laiminga ir laimingus daryti kitus.

Palydėjau savo mergaitę į mokyklą.

Mane liūdino visa tai ką mačiau. Vaikus ugdančioje įstaigoje nebuvo nieko džiuginančio ir vaikiško. Prie klasės durų visa įsitempusi pasitiko mus mokytoja. Mergaitė pasiūlė savo gėlytę, bet mokytoja pasakė: dar ne dabar, nes ji rūpinosi, kad būtų įteiktos gėlės direktorei, pavaduotojoms. Vis taisė ant lentos kabantį raudoną plakatą, visai neįdomų nei vaikams, nei jų tėveliams. Dar ant lentos buvo prikabinta daug vaikų nuotraukų. Buvo matyti, kad mokytojai labiausiai rūpėjo jos paruoštų nuotraukų ekspozicija (ją juk galima parodyti auditoriams), bet ne prieš jos akis sėdintys vaikai.

Mergaitė, pamačiusi mokytoją, slėpėsi man už nugaros. O mokytoja direktyviai pasakė: visi vaikai, atėję į klasę, pasisveikina, pasako savo vardą ir sėda į suolą. Labiau panašu į kariuomenę, bet ne į švietimo įstaigą, kuri deklaruoja siekį – vaikus įkvėpti, pakylėti, apšviesti.

Kaip jums atrodo, ko iš mokytojos laukė vaikai?

Pirmoji metų pamoka prasidėjo nuo techninės informacijos – kas buvo priimta mokytojų posėdyje: kad vaikai turi klausyti mokytojų, kad į tualetą galės eiti tik po vieną, kad tuoj reikės eiti į kiemą bendrai šventei, paskyrė, kas įteiks gėlių direktorei ir pavaduotojai. Viena mergaitė, sėdėdama suole, pradėjo verkti. Mokytoja, stovėdama prie lentos, ištransliavo: klasėje niekas neverkia, kas čia tau pasidarė?

Supratau, kad mokytojos turbūt niekas nemokė emocinio raštingumo ir vaikai mokykloje „turės jausmus palikti namuose, o gal už durų arba išsioperuoti“. Bet esu tikra, kad programų puslapiuose tikrai puikuojasi – socialinis emocinis vaikų ugdymas, tik realybėje jo nėra.

O gal švietimui skirtame biudžete galėtume sutaupyti lėšas, jei mokytojus pakeistų į robotus, kurie tai pat mokytų tik akademinių žinių, be širdingo jautrumo?

Mokykloje vaikai vis dar su nuostaba laukė juos įkvepiančios programos.

Mokyklos kieme nuskambėjo tautinė giesmė, kalbėjo direktorė, kurią girdėjo gal tik šalia stovintys. Nuskambėjo mokyklos himno įrašas. Pakalbėjo klebonas, kviesdamas vaikus į mokslo metų žygį. Mergaitės akys suspindo ir ji man pakuždėjo: O… bus Žygis. Ji ne kartą buvo buvusi įspūdinguose žygiuose ir jai pasirodė, kad ir mokykloje tai patirs. Bet aš jai paaiškinau, ką klebonas norėjo pasakyti.

Vaikai vis dar laukė stebuklo.

Toliau pagal scenarijų: pasveikino su gėlėmis mokyklos administraciją ir vėl visi buvo nukreipti į klases. Pagaliau ir iš vaikų mokytoja priėmė gėlės, besidairydama į šonus, kalbėdama su kolege. Priimdama gėles nė vienam iš dešimt vaikų nepažiūrėjo į akis. Mano mergaitei taip rūpėjo, kad mokytoja pastebėtų prie rožės koto pririštą mažutę jos rankų darbo atvirutę, bet… deja, mokytojai tai buvo tik mažmožis.

Vaikai vis dar laukė staigmenos…

Klasėje mokytoja rūpinosi, kad tėveliai užpildytų įvairius dokumentus. Vaikams padalino per tą laiką pavartyti knygutes. Ir mokytoja vis blaškėsi – išeidama ir grįždama į klasę, rūpinosi, kad šventėje dalyvavęs klebonas būtų deramai pavaišintas arbata. Vaikams paaiškino, kad tai labai garbingas svečias. O sugrįžusi į klasę vaikščiojo lygindama eilėse suolus, nes vaikai nenusėdėjo vietoje. Labiau buvo svarbu, kad suolai būtų lygiai išrikiuoti eilėmis, bet ne tai, kaip jaučiasi vaikai, kokie jų lūkesčiai. Po to staigiai perėjo, surinko iš vaikų knygas neleisdama net pabaigti pradėto skaityti sakinio. Mano mergaitė nusistebėdama tyliai man pasakė: kodėl mokytoja nepasakė žodelio: prašau duoti man knygą, o priėjo ir atėmė? Atsakiau, kad nežinau.

Vaikai vis sėdėjo, o mokytoja judėjo. Anot Marijos Montesori (gydytojos, vaikų psichologės, 1900 m.) ,jei mokytojas veiklus, o mokiniai neveiklūs, nejudėdami turi sėdėti suoluose ir tylėdami klausytis mokytojo aiškinimo, mokiniai nenorės mokytis, vengs pamokų. Fizinis neveiksnumas sumenkina ir protinį pajėgumą. Kai vaiko kūnas yra neveiksnus, tai ir protas sustingsta, darosi abejingas, tingus. O po to nustatome, kad vaikai negabūs…

Į klasę keletą kartų įėjo mokyklos darbuotojai ir mokytoja vis vaikams primindavo: būkit mandagūs įėjus žmogui atsistokite ir pasakykite – labą dieną. Ir vaikai gal keturis kartus stojosi ir sveikinosi.

Dvigubi standartai: mokytoja su vaikais nėra mandagi, o vaikai privalo būti mandagūs.

Mačiau: vaikams taip buvo nuobodu sėdėti suoluose, kad jie nuolat šnekučiavosi tarpusavyje, o mokytoja juos nuolat tildė.

Atėjome į šventę, kurioje nebuvo nieko švento. Išėjome, kaip liaudis sako: it musę kandę. Vaikus ugdančioje įstaigoje nei vaikiškumo, nei žaismingumo.

Bet turbūt viskas buvo pagal protokolą…

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Mokytoja

Yra tiesos. Yra mokyklų, kur trūksta pagrindinio dalyko – pagarbos vaikui.

Tiksliai atskleista valdžios

pozicija,atsispindinti mokyklos realybėje.Ir tai tik pradžia.Dabar prasidės techninių mokslų prievolė.Nors yra dar mokyklų,kuriose dar vis yra Mokytojų.Daug priklauso nuo mokyklos Direktoriaus demokratiškumo.Ir tam tikra prasme jis yra disidentas.Bet norima ir juos surikiuoti pagal pasiekimus.Kokie mes silpni ir kaip tolstame nuo savo svajonių Baltijos kelio.Bailiai.

Irena

As tai is viso pries ta pompastine „svente”.Mano anukas mokosi Anglijoje, tai ten nera jokiu tokiu „svenciu”.Vaikai (su tevais – tik pirmokeliai) turetu ateiti i mokykla, susipazinti su mokytojais, aptarti tolimesnius darbus ir namo.Jeigu tevai nori vaikui padaryti svente, tai jau seimos reikalas.O dabar kazkoks kosmaras.Tai mokytojai rupi ir direktore, ir kunigas, tai nenuostabu, kad vaikams ji jau ir neturi laiko.Baikim tas visas nepabaigiamas, nereikalingas „sventes”, ypac Rugsejo 1-osios, nes daugeliui vaiku tai visai jokia svente.Vieni eina isciustyti, ispuosti, o kiti nevalge.Ir dar skundziames.Patys tevai ir kalti.

Reikia gintis

ir vaikams, ir mokytojams nuo biurokratų antplūdžio.Ir labai keista,kad A.Lašas gina šį mokslo ministrą.Gal reiktų diskutuoti?

nuomone

Niekados nenoreciau ,kad mano vaikas mokintusi lietuvos kurioj nors mokykloj…grynas sovietmetis ir nieko daugiau.

Iš LT mokyklos Nuomonei

Prastas apibendrinimas. Lietuvoje yra gerų mokyklų ir puikių mokytojų.

6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top