Praėjo dveji metai nuo tada, kai Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą, eufemistiškai vadinamą “specialia karine operacija” agresijos karu, kurį rėmė arba bent jau buvo skelbiama, kad remia Rusijos žmonės. Atrodo, kad šis palaikymas iš esmės išliko stiprus, tačiau, remiantis Rusijos konfliktų tyrimo ir analizės instituto (IKAR) paskelbtais duomenimis, jis galėjo šiek tiek susilpnėti.
Ukrainiečių institucija IKAR analizuoja sociologinius tyrimus Rusijoje, naudodama tuos pačius parametrus ir metodologines priemones kaip ir patys Rusijos sociologai – žmonės, kurie, daugeliu atvejų negali laisvai dirbti savo darbo, nes baiminasi, kad gali būti įkalinti už “dezinformacijos” skleidimą ar kitus sufabrikuotus kaltinimus. Taikomas kompiuterizuotos apklausos telefonu (CATI) metodas – tai apklausos telefonu metodas, kai apklausėjas vadovaujasi kompiuterinės programos pateiktu scenarijumi, kuris yra integruotas į duomenų bazę, iš kurios gaunami duomenys.
Šalyje, kurioje keistomis aplinkybėmis miršta jau kelintas opozicijos veikėjas, o už tuščio popieriaus lapelio, nukreipto prieš karą, parodymą gresia iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė, suprantama, kad jokia apklausa negali atspindėti tikrovės. Nepritariantys rusai bijos pasisakyti
Tačiau IKAR direktorius Oleksandras Šulga teigia, kad rusai yra labai linkę kalbėtis. Tačiau, kaip jis sako, “akivaizdu, kad mūsų klausimai nėra tiesiogiai susiję su Putinu ar valdančiąja partija, nes tai gali respondentą atbaidyti, o pirmasis mūsų klausimas visada yra toks: Koks yra jūsų didžiausias kasdienis rūpestis?”
Nauji IKAR tyrimai, atlikti minint antrąsias karo pradžios metines, parodė, kad atsakymai į šį klausimą labai pasikeitė. Jei anksčiau daugiausia rūpėjo “specialioji karinė operacija”, dėl kurios balsuotojų sumažėjo nuo 50 % iki 22 %, tai dabar – ekonominė padėtis ir maži atlyginimai bei pensijos, kurie šoktelėjo nuo 25 % iki 40 %.
“Viena vertus, – sako Šulga,- bloga žinia ta, kad rusai, atrodo, priprato prie karo, karas tapo rutina ir tai yra dar viena problema. Kita vertus, ekonominė našta Rusijos gyventojams didėja, o visa propaganda, teigianti, kad jie nejaučia sankcijų poveikio, yra melaginga, nes rusai nuo jų kasdien kenčia.
Šulgos teiginiai kelia klausimą dėl neseniai Rusijoje apsilankiusio Tuckerio Carlsono. Po prieštaringai vertinamo interviu su Vladimiru Putinu amerikiečių žurnalistas paskelbė vaizdo įrašų seriją, kurioje lankėsi Maskvos prekybos centre ir stebėjosi tokiais dalykais kaip pirkinių vežimėliai ir eskalatoriai.
Tuckeris piktinosi, koks pigus ir geras maistas, palyginti su analogiškais patiekalais JAV, filmuose, kurie pernelyg priminė 2014 m. filmą ” Interviu” (angl. The InterviewKanonen oder Butter), kuriame amerikiečių žurnalistai lankosi Šiaurės Korėjoje, kad paimtų interviu iš aukščiausiojo lyderio. Jame net yra scena, kurioje rodomas visas prekybos centras, pilnas maisto, nepaisant to, kad didžioji dalis Šiaurės Korėjos gyventojų kenčia nuo bado.
Naudojant nominalius skaičius, tokius kaip BVP ar pramonės gamyba, – sako Šulga, – atrodo, kad viskas klostosi gerai, bet taip pat buvo ir Sovietų Sąjungoje, – sako jis. – Gamyba didėja, tačiau ginklų srityje. Tai klasika – ,,ginklai arba sviestas”.
Tačiau Šulga interviu pateikė keletą labai svarbių detalių, iš kurių ne paskutinėje vietoje buvo pernelyg ilgas laikas, kurį Rusijos prezidentas skyrė istoriniam invazijos į Ukrainą pateisinimui – tai nuomonė, kuriai pritaria gana stabili dauguma rusų.
2023 m. rugsėjį atlikta IKAR apklausa parodė, kad 45 % rusų mano, jog istorinio teisingumo siekis yra svarbesnis už esamų tarptautinių sienų pripažinimą, o 39 % mano priešingai. Ši detalė turėtų būti aktuali tiems, kurie tiki, kad Maskvos ekspansionistiniai apetitai baigsis Ukrainoje.
Kitas svarbus pateisinimas, žinoma, yra “denacifikacija”, kurios Putinas nepaaiškino, bet kuri, pagal Kremliaus mentalitetą, neturi nieko bendra su nacizmu.
Denacifikacija reiškia ukrainiečių tautinės tapatybės ir visų jos atributų: kalbos, kultūros, simbolių, istorijos ir t. t., panaikinimą. Ir tai yra dažniausiai Rusijos žiniasklaidoje kartojama klišė, – pažymi Šulga.
Tačiau, nepaisant propagandos pastangų, duomenys atskleidžia, kad rusų, kurie teigia suprantantys invazijos tikslus, skaičius sumažėjo. 2023 m. vasarį jų buvo 74 %, dabar – 64 %.
Jis turėjo padidėti, – teigia A. Šulga, – nes per šiuos metus žuvo ir buvo sužeista dešimtys tūkstančių rusų, tūkstančiai pateko į nelaisvę, Rusijos teritorijoje vyko naftos perdirbimo gamyklų ir karinių objektų užpuolimai.
Kaip ir buvo galima tikėtis, tie, kurie teigia suprantantys karo tikslus, kaip pagrindinį tikslą nurodo “denacifikaciją”, po kurios su vos 16 proc. atsilieka Ukrainos demilitarizacija ir galiausiai pirmą kartą – NATO plėtra. Tai rodo, kad propagandoje vis dažniau pabrėžiama, jog Rusija iš tikrųjų kovoja su NATO.
Sumažėjo ne tik teigiančių, kad supranta karo tikslus, bet ir manančių, kad specialioji karinė operacija vyksta pagal planą. Prieš metus tokių buvo 56 %, o dabar jų sumažėjo iki 46 %, ir tik 40 % mano, kad viskas vyksta pagal planą.
Šulga daro išvadą:
Paklausėme rusų, ar jie pritartų sprendimui rytoj nutraukti karą, ir 72 proc. su tuo sutiko. Viena vertus, kai kurie mano, kad kaina yra per didelė; kita vertus, daugelis mano, kad specialiosios karinės operacijos tikslai yra visiškai pasiekti – 45 %, arba iš dalies pasiekti – 56 %. Tai normalu, nes pagal jų oficialią statistiką karas jau buvo laimėtas prieš dvejus metus.
Kitas labai reikšmingas faktas – išaugęs nepritarimas naujai masinei mobilizacijai: nuo 60 % iki 74 %, o dar labiau – tarp jaunimo, 84 %. Tai paaiškinama tuo, kad 70 proc. rusų turi giminaičių ar pažįstamų, kurie buvo mobilizuoti, o 60 proc. pažįsta ką nors, kas žuvo.
Minint antrąsias “specialiosios karinės operacijos” metines, didėja pesimizmas dėl karo ir jo tikslų nesupratimas.
Tačiau, – sako Šulga, – mes negalime turėti iliuzijų. Duomenys yra reikšmingi, tačiau parama invazijai vis dar išlieka.
Nors opozicijos veikėjo A. Navalno mirtis kalėjime nėra šios apklausos dalis, paklausiau daktaro Šulgos apie tai. Jo atsakymas buvo toks:
Manau, kad yra paralelė dėl interviu su Tuckeriu Carlsonu. Putinas 45 minutes kalbėjo apie netikrą istoriją, nes tai buvo įdomu jam, o ne Karlsonui ir ne Vakarų visuomenei. Mums tai gali atrodyti neracionalu, bet jam tai nėra neracionalu.
Tas pats pasakytina ir apie A. Navalną, mums šiuo metu atrodo, kad nėra logiškų politinių priežasčių jį nužudyti, propaganda naudoja tą pačią argumentaciją, tačiau Vakarų požiūriu taip pat nebūtų logiška nunuodyti oponentą, pasodinti jį į kalėjimą ir po trejų metų nužudyti.
Mes nesivadovaujame Kremliaus ir V. Putino logika, o pagal jų logiką buvo būtina jį nužudyti. Tai kitoks mentalitetas, tai jų pačių paranojiškas, iracionalus samprotavimo stilius – tai jie ne kartą pademonstravo.
europeanconservative.com