Andrej Percev | slon.ru
Eilės prie valiutos keityklų, eilės parduotuvėse prie buitinės technikos, nuolat nuvertėjantis rublis, sugrąžinti sąlyginių piniginių vienetų kainynai, terminai „sekvestras“ (iš lot. sequestrum – valstybės interesais daromas draudimas arba apribojimas naudotis ir disponuoti tam tikru turtu – vert. past.) ir „barteris“ – į patriotinį, dar neseną ir sėkmingą 2010-ųjų laikmetį įsiveržė nemažai reiškinių iš šauniųjų 1990-ųjų. Opozicionierius užsimena apie sugrįžtantį prakeiktą laikotarpį primindamas, beje, kad anuomet bent jau buvo laisvi rinkimai ir laisva žiniasklaida; etatinis propagandininkas ir jo patriotiškasis neapmokamas pagalbininkas iš paskutiniųjų įrodinėja, jog 90-ieji nepasikartos, viskas vyks švelniau ir paprasčiau, – juk su mumis Putinas, Krymas ir importą pakeisianti tėvyninė gamyba. Toks laikmetis iš tikrųjų nepasikartos – jeigu situacija blogės, jis bus dar sunkesnis negu 90-ieji, ir tai priklausys ne tiek nuo rinkimų ir žodžio laisvių, kiek nuo banalių materialių dalykų.
Kol kas 90-uosius primena tik rublio nestabilumas – atlyginimai ir pensijos išmokami laiku, galbūt kai kas turi sukaupęs ir santaupų. Nepastebėta masinių atleidimų iš darbo, vadinasi, viskas su bedarbyste ne taip jau blogai, gamyklose atlyginimai sumokami kad ir nuvertėjusiais „mediniais“, bet rubliais, o ne – geriausiu atveju – miltais ar – blogiausiu – ketaus radiatorių baterijomis. Ar gali ir vėl taip nutikti? Iš principo – gali, atleidimų ir etatų mažinimo laukia visi. Apie tokius planus jau pareiškė „Gazpromas“ ir vienas žinomas žiniasklaidos holdingas. Akivaizdžiai mažiau bus statybų, sumažės parduotuvių skaičius – naujos buitinės technikos kainos kandžiojasi, todėl žmonės iki paskutiniųjų tenkinsis senąja. Kuo labiau sumažės parduotuvių, tuo daugiau gatvėje atsidurs pardavėjų, kasininkų ir apsauginių.
Jeigu paskui dolerį į viršų stiebsis ir produktų kainos, taps nelengva sudurti galą su galu daugeliui Rusijos gyventojų. Pigių kreditų bankai nebeteiks – teks ieškoti, kaip pasiskolinti iki algos. Tokia istorija pažįstama iš 90-ųjų, tačiau anuomet bet kuri šeima turėjo kur kas daugiau galimybių manevrui – pinigų stigo, bet sunkiausia pakeliamos buvo tik maisto išlaidos, ko negali pasakyti apie šiandienos situaciją.
Pavyzdžiui, praktiškai bet kuriai provincijoje gyvenančiai šeimai viena iš labiausiai apčiuopiamų sudėtinių išlaidų dalių – atsiskaitymai už komunalines paslaugas. Už dviejų kambarių būstą jie siekia iki 7–8 tūkst. rublių, kai atlyginimas – 15–20 tūkst. Ir mokėjimų tarifai nuolat didėja. 90-aisiais komunalinių išlaidų dalis buvo ne tokia ženkli, o ir kainos tada augo lėčiau. Tai paaiškinama tuo, jog, viena vertus, tada dar nebuvo susidėvėjusi sovietinė komunalinė infrastruktūra, kita vertus, vyriausybė suvokė, jog brangiai kainuojantis komunalinis ūkis galutinai nuskurdins žmones ir šią sferą siekė kontroliuoti. Buvo ir trečioji aplinkybė: susidūręs su visiškai sunkia situacija žmogus galėjo mokėjimus uždelsti ir nesibaiminti, kad jis bus išmestas į gatvę arba už skolas bus aprašyti jo turto likučiai. Šiandien pilietis tuo jau neįsitikinęs – iškelti iš būsto, žinoma, nėra paprasta, bet įmanoma.
Tiesą sakant, anuomet valstybė žmogui nusileisdavo – kad ir niekuo reikšmingu padėti negaliu, bet ir į tavo gyvenimą su savomis taisyklėmis nesikišu. Nėra kuo mokėti? Gyvenk kol kas, nenuskriausime. Įsirengei kioską? Prekiauk, jei gali – juk valgyti tai norisi. Suveikei „pilką“ versliuką – jeigu įkliuvai, kaltink pats save, nepagautas – ne vagis. Kliūčių tame visuotiname chaose buvo nedaug. Saugaus verslo, žinoma, niekas negarantavo – į kuklius kioskus ir prabangius biurus užeidavo odiniais švarkais ir sportinėmis kelnėmis vilkintys tvirti vyrukai ir išeidavo ne tuščiomis rankomis. Dabar tuo užsiima gerokai skvarbesnis draugas majoras, tam tikra prasme – taip pat valstybės atstovas.
Finansinių kliūčių nebūdavo ir su transportu: jis buvo nebrangus; nors keleivių pervežimu užsiimančios municipalinės ir valstybinės įmonės nuolat nusigyvendavo ir bankrutuodavo, jų vietose atsirasdavo panašaus pavadinimo įmonės su tomis pačiomis transporto priemonėmis. Pensininkus vežiodavo nemokamai, moksleiviai ir studentai galėjo įsigyti pigius nuolatinius bilietus, paprastiems piliečiams toks bilietas taip pat kainuodavo gerokai pigiau negu kasdienis vienkartinis mokėjimas. Šiuo metu daugelyje miestų municipalinės vežėjų įmonės beveik išnyko, o likusios panaikino lengvatas studentams, moksleiviams ir pensininkams; nuolatiniai bilietai, nors ir nepanaikinti, tačiau kiek efektyviau sutaupyti už transportą jau nebepadeda.
„Šauniaisiais 90-aisiais“ dar buvo išlikusios nemokamos medicinos ir švietimo sistemos. Pastaroji kol kas tebesilaiko, nors nemokamų užsiėmimų būrelių lieka vis mažiau, o ir programa artėja prie švietimo paslaugų apmokestinimo. Su medicina viskas žymiai blogiau. Nemokama pagalba, žinoma, yra, tačiau ją gauti tampa vis sudėtingiau – eilės, talonai, problemos, pagal receptą įsigyjant brangiai kainuojančius vaistus. Tai – dar viena šeimos biudžeto pridėtinių išlaidų eilutė. Anuomet tarnybinė vieta biudžetinėje medicinos įstaigoje rizikos nepaisančiam žmogui, viena vertus, gal ir nebuvo itin trokštama, tačiau kita vertus, ne tokiems ryžtingiems ji buvo netgi visai paranki – atlyginimas iš bėdos buvo mokamas ir net indeksuojamas. Naujoje tikrovėje tokių pareigybių lieka vis mažiau – apie tai byloja daugelyje regionų rengiami gydytojų protesto mitingai.
Pagaliau, 90-aisiais vienas svarbiausių gyvenimo provincijoje ramsčių buvo vasarnamis – savos bulvės, agurkai, obuoliai ir slyvos. Sklypą išlaikyti buvo nesudėtinga: už kaimyninio kolchozo traktorininkui įteiktą butelį degtinės galėjai turėti vandenį ir suartą lauką. Autobusu ar priemiestiniu traukiniu nuvažiuoti iki „fazendos“ kainuodavo nedaug – atrodytų, susigyventi su žeme niekas nekliudė. O dabar priemiestinių traukinių maršrutai provincijoje masiškai naikinami, pervežimai autobusais brangsta. Todėl jau niekas nežiūri į vasarnamį kaip į derliaus šaltinį – greičiau, kaip į vietą poilsiui. Bulves, burokus, agurkus ir pomidorus paprasčiau yra pirkti –taip sako net rajonų miestuose gyvenantys žmonės, ir ne tik sako, bet ir liaujasi naudotissklypais,kurie gerokai nutolę nuo jų būsto. Kažin ar produktų pabrangimas galėtų pridėti entuziazmo valstietiškam triūsui – brangiai kainuojanti kelionė, išaugusios kainos trąšoms, sėkloms, elektrai ir vandeniui minimaliu paverčia skirtumą tarp išaugintų ir pirktų daržovių.
Dauguma iš aukščiau išvardytų 90-ųjų metų teigiamybių – mirštančios sovietinės sistemos palikimas. Jų sugrąžinti nebegalima – visą sočiųjų 2000-ųjų dešimtmetį valdžia kovojo su SSSR rudimentais: nemokama socialine parama, pigiu komunaliniu ūkiu ir transportu. Tuo tarpu žmonės visa tai prisimena, ir iš atminties to neištrinsi. 2000-ieji žmonėms suteikė kreditus ir perteklines darbo vietas. Kiekvienas galėjo susirasti darbą – apsauginio arba pardavėjo vienoje iš šimto parduotuvių, prekiaujančių mobiliais telefonais nedideliame mieste. Anie metai žmonėms buvo suteikę ir pasitikėjimo rytdiena: užvakar buvo blogai, vakar kiek geriau, šiandien – gal ir neblogai, o rytoj tai jau suklestėsim. Dabar – ir pirma, ir antra, ir trečia nueina praeitin.
Todėl nuolatinis „šauniųjų 90-ųjų“ supriešinimas su „sėkminga“ dabartimi žmones veikia kaip papildomas dirgiklis. Jeiguper įvairialypį 2000-ųjųdešimtmetį buvęs deficitinis sovietinis laikmetis gyventojų sąmonėje išliko kaip trokštamas orientyras, tuomet kodėl gi – griežtomis šiandienos sąlygomis – iš tiesų nepasiilgus nevaržomai laisvų 1990-ųjų?
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas