Nepaisant dramatiškų antraščių, nestebina nutekinti Rusijos kariuomenės dokumentai, kuriuose aptariamos sąlygos (įskaitant ir Kinijos invazijos scenarijų), kaip apsupta Maskva gali griebtis branduolinių ginklų. Niekam neturėtų būti keista, kodėl Rusijos kariuomenė turi planus nenumatytiems atvejams, kaip įveikti galimą Kinijos invaziją.
Juk viena iš priežasčių, kodėl niekada nebuvo pasiekta pažanga drastiškai mažinant taktinę branduolinę ginkluotę, nors tokie pasiūlymai buvo svarstomi po 1987 m., buvo ta, kad Rusija visada laikė taktinę branduolinę ginkluotę paskutine galimybe apsaugoti Rusijos valstybę tuo atveju, jeigu jos įprastiniai kariniai pajėgumai visiškai žlugtų arba būtų pralaimėta. Taigi, ar ką nors keičia šie nutekinti duomenys, ypač apie Rusijos planus panaudoti tokius ginklus Kinijos invazijai sustabdyti?
Pirma, viso pasaulio karinių institucijų užduotis yra numatyti ir pasirengti bet kokiam scenarijui, kad ir koks mažai tikėtinas jis būtų. Jungtinės Amerikos Valstijos XX a. turėjo karo planus įsiveržimui į Kanadą. Dalis apskaičiavimų, kuriais buvo grindžiama JAV pozicija dėl sutikimo su karo laivų statybos apribojimais įvairiose XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių karinio jūrų laivyno konferencijose, buvo susiję su būsimo konflikto su Didžiąja Britanija galimybe.
Iš tiesų pati kariniais pajėgumais grindžiamo planavimo sąvoka (priešingai nei scenarijais grindžiamas planavimas) numato, jog Jungtinės Valstijos turi būti pasirengusios įveikti šiuos pajėgumus, o ne tikėtis, kad tuos pajėgumus valdančios rankos bus draugiškos ir nepanaudos jų prieš Jungtines Valstijas ar jų interesus.
Nors minėti dokumentai buvo parašyti 2008-2014 m. B. Obamos administracijos laikotarpiu (amerikiečių požiūriu, tai yra sena istorija), Rusijos generalinis štabas į juos žvelgia iš ilgalaikės perspektyvos. Dabartiniai partneriai, įskaitant Turkiją ir Kiniją, praeityje buvo strateginiai varžovai.
Rusijos nacionalinio saugumo institucija ir toliau vadovaujasi caro Aleksandro III sentencija, kuris pastebėjo, kad vieninteliai tikri ir ilgalaikiai Rusijos sąjungininkai yra jos kariuomenė ir laivynas. Kitaip tariant, Rusija į savo partnerystę žiūri iš esmės transakciniu ir situaciniu požiūriu. Ankara ir Pekinas praeityje priešinosi Maskvai, bet šiandien bendradarbiauja būtent todėl, kad tai atitinka jų interesus. Jei šis skaičiavimas pasikeičia, keičiasi ir santykiai.
Šio žurnalo įkūrėjas redaktorius Owenas Harriesas kartą pastebėjo, kad Jungtinės Valstijos “siūlo sąjungą lengvatinėmis sąlygomis”. Vašingtonas daro prielaidą, kad sąjungininkai niekada neturės priežasčių atsigręžti prieš jį. Priešingai, Maskva mano, kad jeigu ji parodys bent kokį silpnumo ar nusilpimo ženklą, jos dabartiniai strateginiai partneriai įžvelgs galimybę pakeisti jų santykių parametrus savo naudai.
Tai matėme per pastaruosius dvejus metus, kai Rusija didžiąją dalį savo jėgų išeikvojo vykdydama “specialiąją karinę operaciją” Ukrainoje, nors patyrė didelių karinių nuostolių dėl Ukrainos pasipriešinimo ir ekonominių nuostolių dėl Vakarų sankcijų. Tokiomis sąlygomis tiek Turkija, tiek Kinija galėjo siekti, kad būtų peržiūrėta jų partnerystė su Rusija, ypač ekonominiu požiūriu.
Ankara yra labai svarbi “Eurazijos aplinkkelio” sėkmei, kuri leido Maskvai sušvelninti tam tikrą Vakarų sankcijų poveikį ir pakeisti pusiausvyrą tiek Kaukaze, tiek prie Juodosios jūros Turkijos naudai. Kinija sugebėjo pakeisti prekybos sąlygas, kad Rusijos ištekliai būtų įkainoti juaniais, o Kinija gautų papildomas nuolaidas. Jei Rusijos galia ir toliau mažės, kas gali įvykti toliau?
Prieš du dešimtmečius Rajanas Menonas iškėlė “atvirkštinio Mandžiūrijos” scenarijaus perspektyvą, kai Kinija, netgi jeigu oficialiai neaneksuotų buvusių Rusijos teritorijų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose (kurios anksčiau buvo Kinijos imperijos dalis), ji galėtų vykdyti faktinę jų kontrolę. Tai tik dar labiau sustiprina Kremliaus ilgalaikį geopolitinį košmarą, jog susilpnėjusi Rusija gali būti padalinta į Vakarų Europos, Artimųjų Rytų ir Kinijos įtakos sferas.
Ar šie dokumentai galėjo būti strategiškai nutekinti, siekiant šiuo konkrečiu metu ne itin subtiliai priminti Kinijai (ir Jungtinėms Valstijoms), jog Rusija svarsto galimybę siaurinti branduolinių ginklų panaudojimo ribą, ir tuo būdu įspėti, kad nebūtų siekiama pasinaudoti Rusijos silpnybėmis?
Šis nutekinimas gražus tuo, kad Kremlius gali oficialiai atsiriboti nuo dokumentų (ir net teigti, kad jie yra pasenę), tuo pat metu pasiekti savo tikslą.
Kinijai primenama, kad pyktis su Rusija kainuotų brangiai, o Pekino tikslus ir norus galima geriau patenkinti toliau bendradarbiaujant pagal esamą Kinijos ir Rusijos santykių sistemą.
Taigi, lokys gali būti ligotas, bet jo nagai išlieka aštrūs.
nationalinterest.org