Filipas Dziadko
žurnalistas
Mes gimėme šalyje, kurioje per vieną (!) savaitę žmonės priversti mažiausiai dukart išeiti į gatvę, kad pasakytų: „ne“, „aš – prieš“, „man gėda“, „sustokit“, įvairiomis dingstimis: dėl „vidaus politikos“ – gindami nekaltuosius ir dabar dėl – „užsienio“ – gindami taiką.
Man gėda dėl mano šalies.
Vienu žodžiu.
Karas.
Viktoras Šenderovičius
rašytojas, žurnalistas
Labai gėda šiandien.
Manau, didesnė gėda, negu buvo tiems, kurie, būdami suaugę, šešiasdešimt aštuntaisiais sutiko žinią apie įsiveržimą į Prahą. Tada tai buvo į stuburą įkalto visuotinio bejėgiškumo prieš monstrą-valstybę jausmas… Šį smulkų kipšą mes patys išauginome mėgintuvėlyje, leidom jam tapti tuo, kuo jis šiandien yra.
Kas toliau, bendrais bruožais žino tie, kas iš istorijos turėjo bent ketvertą. Mes brangiai sumokėsim už tai, kas įvyko šiomis dienomis.
P.S. Dar sykį – visus sveikinu su triumfu Olimpinėse žaidynėse, kurios šitam bepročiui galutinai „nuvežė“ stogą.
Ksenija Larina
žurnalistė
Pakvipo „ribotu kontingentu“ ((
Šio kvapo nesupainiosi su niekuo.
Vaikai! Ar žinote, kas yra „ribotas kontingentas“?
Sergejus Parchomenko
žurnalistas
Na ką gi. Afganistanas-2.
Ir jokia tai ne Pietų Osetija, ir nesvajokite.
Amino rūmai užimti. Dabar, prašant broliškai Krymo liaudžiai, bus nusiųstas ribotas Rusijos kariuomenės kontingentas, suteikiant internacionalinę pagalbą draugiškam draugo Nadžibu… tfu!.. Aksenovo režimui.
Nadežda Tolokonikova
aktyvistė
Kai matau tokias naujienas – „Federacijos taryba vienbalsiai pritarė kariuomenės panaudojimui Ukrainos teritorijoje“ – aš noriu, noriu išeiti į agorą.
Aš noriu išbėgti į gatvę ir sutikti ten žmones, su kuriais aš spręsiu, kaip veikti, susidarius krizės aplinkybėms.
Štai kas įdomu – Ukrainoje vyksta mitingai „už“, mitingai „prieš“, vienu žodžiu, mitingai. O Rusijoje visi kaip išmirę. Išmirę savo pragaištingame individualizme. Žmonės, mes su Ukraina kariaut sumanėme, ką? Viskas ok? Visi pritaria?
Kur ta vieta, kur mes galėtume aptarti mūsų išrinkto parlamento ir mūsų prezidento priimtus sprendimus? Kur mūsų agora? Arba – pasakykim kitaip – kur maidanas? O ką, juk maidanas, kaip ir agora, viso labo tik aikštė. O kuo ir kaip mes tą aikštę užpildysim – mūsų reikalas. O kol kas aikštė palikta OMON‘ui, kuris griebia mano draugus ir tupdo juos į cypę už nieką, o tuo metu mano valstybė pradeda karą su Ukraina.
Piotras Oficerovas
verslininkas
Apskritai lyg ir nėra apie ką kalbėti. Man ir šiaip visa tai atrodo nenatūraliai. Kaip tik todėl dabar nenoriu svarstyti visų „už“ ir „prieš“.
Keletas klausimų iš srities „noriu viską žinoti“ visiems – ir tiems, kas „už“, ir kas „prieš“ kariuomenės įvedimą:
1. Kaip manote, kiek kitos savaitės pabaigoje kainuos rublis?
2. Kas bus su RF pinigais, investuotais į visokius ES ir JAV instrumentus: visokie stabilizacijos fondai ir t.t.?
3. Kaip mūsų šalies gyventojams – ir tiems, kurie save vadina patriotais, ir visiems likusiems – pakis visokių komunalinių paslaugų, benzino ir t.t. kainos? Čia būtų įdomūs procentai.
4. Ar bus ribojama keičiant „ten ir atgal“ nedraugiškų šalių valiuta: eurai, doleriai?
P.S. Neverta man rašyti apie benderovininkus, patriotus, mūsų žemes, istorinį teisingumą ir t.t. Ne tik iškart šalinsiu, bet ir atsisveikinsiu, nes klausimai juk ekonominiai, juos ir aptarkime. Emocijas į šalį – tai prabanga, kurios mes dar neužsitarnavome.
Tad aptarkime praktinius klausimus, kurie rytoj palies visus.
Genadijus Gudkovas
politikas
Politinės valdžios sprendimas (karikatūrinės Federacijos tarybos „odobriam“ dėmesin neimame) įvesti kariuomenę į Ukrainą yra savižudiška politinė, moralinė ir karinė veikiančio „esteblišmento“ klaida.
Iš esmės, liaudžiai ir šaliai tai yra žymiai blogiau ir pavojingiau, nei daug kalbų sukėlęs tarybinės kariuomenės įvedimas į Afganistaną – be bendros sienos Vidurinėje Azijoje, su šia šalimi mes nieko bendro neturėjome.
Kitas dalykas Ukraina – bendra ilgaamžė istorija, dešimtys milijonų giminaičių, draugų ir pažįstamų, milijonai rusų Ukrainoje ir tiek pat ukrainiečių pas mus. Kai tik įvyks pirmas kovinis susidūrimas (o jis praktiškai neišvengiamas), visi šie žmonės iškart taps karo įkaitais.
Net jeigu Rusijos valdžia apdairiai „sužais“ atgal, Rusijai JAU yra padaryta didžiulė politinė ir ekonominė žala. Pirma: Ukrainos lyderiai, įskaitant V. Klyčko, pašaukė savo liaudį visuotinei mobilizacijai. Dabar tarp naujosios valdžios atstovų Rusija draugų nebeturi. Po šiandieninių pareiškimų Ukrainos priešais taps Rusijos valstybė ir apskritai „maskoliai“. Ir tai – ilgam. Jeigu bus pralietas kraujas ir bus aukų – daugeliui daugeliui dešimtmečių.
Antra. Mes vos ne mirtinai susipykom su JAV ir ES, jau nekalbant apie situacijos su NATO paaštrėjimą. Tačiau skirtingai, negu 80-tais metais, mes neturime galingų sąjungininkų, nėra Varšuvos Sutarties, SEV ir netgi sąjunginių buvusios SSSR respublikų.
Trečia. Mūsų armija ir laivynas jau seniai nepajėgūs vieni pasipriešinti NATO ir net atskirų valstybių pajėgoms: net Turkijos karinis jūrų laivynas daug kartų pranoksta mūsų Juodosios jūros laivyno galimybes. Bauginsim branduoline jėga? Šitaip ir trečiasis pasaulinis gali prasidėti…
Ir, pagaliau, Rusijos ekonomika yra visiškai priklausoma nuo užsienio tiekimų. Šalis jau beveik nieko negamina, gyvena importo, apsikeičiant dujomis ir nafta, sąskaita. Net mūsų aukso valiutos atsargos – ir jos saugomos už mūsų didžiosios Tėvynės ribų – kad neišvogtų savi sukčiai.
Tad klausiame savęs, ką tarptautinės izoliacijos (neduokdie, karo konflikto) atveju valgysim ir gersim, kuo važinėsime, kuo gydysimės, kuo ausimės ir rengsimės?! Galiausiai, kur mūsų valdininkai ilsėsis ir pirks nekilnojamą turtą, kaip naudosis ofšorais ir bankų sąskaitomis? Jau nekalbant apie teroro aktų Rusijos teritorijoje pavojų.
Žodžiu, reikia nedelsiant situaciją „sužaisti atgal“. Ką tik norite, kad tik nebūtų karo!!!
Aleksejus Malašenko
Maskvos Karnegio centro ekspertas
Nesikarščiuokime. Pabandykim pažvelgti į riboto kontingento įvedimą ramiai ir ciniškai. Ir štai ką pamatysim:
1. Putinas ir jo brigada „prašvilpė Ukrainą“. Beviltiškai prašvilpė. Kremlius parodė vienu metu ir silpnumą ir kvailumą. Ukrainą galima buvo išsaugoti Rusijos įtakos zonoje dėl ko nors nusileidžiant, su kuo nors susitariant.
2. Pabėgo Putino statytinis Janukovyčius, nemokėjęs, negalėjęs (gal ir nenorėjęs) kurti normalių santykių su Rusija. Janukovyčiaus spaudos konferencijos vieta – Rostovas – byloja apie jo, taigi, ir jo patrono idiotišką padėtį. Viena vertus, Janukovyčius lyg ir bendražygis, bet ne toks, kuriam leidžiama kalbėti Rusijos sostinėje.
3. Maidanas sumažino Kremliaus pretenzijas vadovauti postsovietinėje erdvėje, susiaurino jo ambicijas iki vietininko lygio. Centrinėje Azijoje atsargios galvos linguoja susimąstydamos, kaip turėti reikalų su tokiu sąjungininku. Imama abejoti visa Rusijos integracine politika.
4. Tuo pačiu metu intelektu pernelyg negalintys pasigirti senatoriai ir deputatai panaudoja žodžių derinį „ribotas kontingentas“. Vaikinai, juk tai grįžimas prie Afganistano laikų sovietinės terminologijos. Afganistane mes apsikakojom. Kam jums apie tai priminti? O jau kaip nemėgsta sovietinės frazeologijos artimajame užsienyje, pavyzdžiui, Nursultanas Nazarbajevas, jūs paprasčiausiai privalote žinoti.
5. Apie santykius su likusiu pasauliu net kalbėti neverta. Susiraukė net Pekine. Išmintingi kinai nemėgsta avantiūrų.
6. Apskritai, šito riboto kontingento įvedimas – ne kas kita, kaip valstybinio ir prezidentinio („valstybė – tai aš“) nevisavertiškumo komplekso paliudijimas. Taip atrodo iš vienos pusės.
7. O iš kitos – ir tai Putinui yra akivaizdus pozityvas – pasinaudoti Ukrainos situacija tam, kad kompensuojant nuosavas nesėkmes būtų galima taip užveržti Rusijos vidaus gyvenimo veržles, jog niekam mažai nepasirodytų. Niekam.