Jevgenijus Kuzmenka | cenzor.net.ua | 2014 m. birželio 18 d.
Su žinomu aktoriumi Alekseju Devotčenka kalbame apie Rusijos televizijos „juoduosius sąrašus“, jo mėgstamus ukrainietiškus kanalus, inteligentijos reiškiamą „soglašamsia“ (iš rus. соглашаемся – su viskuo sutinkame, pritariame – Tiesos.lt) Putinui, o taip pat apie tai, kokia jo nuomonė apie šūkį „Putinas-х#йло“ (įžeidus necenzūrinis išsireiškimas, išpopuliarėjęs interneto erdvėje po to, kai jį viešai išsakė buvęs laikinasis Ukrainos Užsienio reikalų ministras A.Deščica – Tiesos.lt).
Vien pažvelgęs į Aleksejaus Devotčenkos Veidaknygės puslapį, šiek tiek sutrinki.
Viršuje, greta aktoriaus portreto, didžiulėmis raidėmis parašyta „ГЕРОЇ НЕ ВМИРАЮТЬ“ (ukr. „Didvyriai nemiršta“ – Tiesos.lt). Nuotraukoje ant Aleksejaus peties – ukrainiečių vėliavos spalvos. Vienas paskutinių jo paskelbtų pranešimų – vaizdo įrašas su Ukrainos himnu. Ir užrašas: „Нехай нiч буде добра. Ми з вами“ (ukr. „Te naktis bus gera. Mes su jumis“ – Tiesos.lt).
Šitaip vyriškai „kišti galvą į kilpą“ putiniškoje Rusijoje – tai, sutikite, sukelia pagarbą. Kaip kad ir jo aktoriaus talentas. „Aktorius iš prigimties“ – Cenzor.NET korespondentui pasakė matęs jo vaidmenis ukrainiečių kolega.
Tačiau šiame interviu mes kalbamės ne apie meną, o apie politiką. Ir apie tai, kaip konfrontacijos sąlygomis padorūs žmonės galėtų išgyventi karo ir agresyvios propagandos laikotarpį.
Aleksejau, ar už šitokią savo poziciją sulaukiate daug „neapykantos laiškų“ iš tėvynainių?
Pakankamai. Bet juk savo pašte turiu aplanką „Kita“… tik pamatęs pirmuosius žodžius, tokius laiškus šalinu neskaitydamas. Aš gaunu daug laiškų ir iš ukrainiečių, iš Ukrainoje gyvenančių rusų. Pasakyčiau, jog daugelyje man adresuotų Veidaknygės pranešimų gausu dėkingumo ir labai gerų bei šiltų žodžių.
O kaip teatro kolegos? Su jais jūs aptariate šias temas? Ar stengiatės išvengti galimų kivirčų ir konfliktų?
Šiuo atžvilgiu man pasisekė: aš dirbu teatriniame „Gogol-Centre“, kuriame, galiu drąsiai teigti, mūsų visų – pradedant meno vadovu Kirilu Serebrenikovu ir baigiant visa trupe – požiūriai sutampa. Todėl čia jokių kivirčų nėra ir negali būti.
Juk tai „Gogol-Centras“ dėl vieno spektaklio turėjo problemų su valdžia?
Problemos buvo kilusios ne dėl spektaklio, o dėl idėjos surengti savotišką kūrybinį susitikimą su „Pussy Riot“. Ir tai daryti buvo uždrausta, nes mūsų teatras valstybinis. Girdi, jeigu tai būtų surengta privačiame teatre, tuomet – prašau, o valstybinis teatras realizuoti tokį sumanymą neturi teisės.
O dėl spektaklio pastatymo problemų nebuvo kilę. Pavyzdžiui, šiuo metu esame parengę naują spektaklį ir taip pat būgštavome, jog dėl jo mus gali užsipulti. Tačiau kol kas – tyku ir ramu. Greičiausiai todėl, kad teatrinis sezonas jau baigiamas, o ateinančiame mumis bus užsiimta rimčiau.
Ką darysi, šiandien juk niekas negali išvengti politikos. Prisiminkime, pavyzdžiui, Rusijos kūrybinės inteligentijos atstovų viešus laiškus, palaikiusius Putino įsiveržimą į Krymą. Iki šiol pas mus daugelis šokiruoti tuo, kad šiai ir kitoms akcijoms savo pritarimą pareiškė mėgstami Rusijos rašytojai, aktoriai, režisieriai. Sakykit, ar taip atsitiko todėl, jog šie žmonės buvo verčiami? O gal jie nuoširdžiai įtikėję visais tais kliedesiais apie agresorius, fašistus ir pan.?
Jei kalbėtume apie žmones, kuriuos pažįstu, nemanau, jog jie buvo verčiami. Mano manymu, jie darė tai mašinaliai, kaip kadaise Stalino, Brežnevo laikais; žmonės pasirašydavo negalvodami, nes, girdi, taip reikia. Atvirai sakant, aš apskritai nelabai suprantu šio mechanizmo. Kitas dalykas, kai visame Peterburge iškabintos afišos skelbia, jog „bus statoma opera-mitingas „Krymas!“, kur veiksmas vyks Rūmų aikštėje, o visa tai inicijuoja toks režisierius Aleksandrovas… Na, čia matome tikriausią idiotizmo pavyzdį, kai žmogus tam ryžtasi savo iniciatyva (ir dar, suprantama, gauna daug biudžeto pinigų). O visa kita… na, pasakė, kad pasirašytų, tai ir pasirašė. Paprašys pasirašyti dar kažką – pasirašys ir ten…
Atkreipkite dėmesį: daugelį parašais palaikiusių Krymo aneksiją pavardžių galime užtikti ir kituose liūdnai pagarsėjusiuose laiškuose: ir prieš Chodorkovskį, ir už tai, kad būtų uždarytas televizijos kanalas „Dožd“…
…Vadinasi, čia toks nuo Sovietų Sąjungos laikų besitęsiantis „soglašamsia“ srautas?
Taip taip, visiškai teisingai. Tai prijaukinti žmonės, pas kuriuos, jų manymu, viskas tvarkinga. Nors „tvarkinga“ – tik iki tam tikro laiko… Žinoma, šie personažai man sukelia tik pasibodėjimą. Tačiau kokios nors „klasinės neapykantos“ aš jiems nejaučiu…
Tačiau esti žmonių, pasirašančių visiškai priešingo turinio viešus laiškus. Yra kreipimasis, kurį pasirašė [rašytoja] Liudmila Ulickaja, [aktoriai] Lija Achedžakova, Olegas Basilašvilis, nemažai žurnalistų iš [radijo stoties] „Echo Moskvy“…
Iš televizorių mes daugelį metų girdėjome mantras apie broliškas tautas, apie „amžiams suvienytus likimus“. Tuomet paaiškinkite, kodėl Putiną ir jo antiukrainietišką kursą palaiko 83 procentai gyventojų? Šios aplinkybės daug kas negali suvokti.
Taip, tai baisi tendencija. Ir pagrindinis vaidmuo čia tenka propagandinei, kartais tiesiog fašistinei mūsų televizijai, mūsų žiniasklaidai. Kokį kanalą beįjungtum – „Pervyj“, NTV, „Rossija“ ar dar kitus – be pabaigos pilamas dezinformacijos srautas! Žmonės verčiami zombiais – ir ne tik per televizijos, bet ir per radijo laidas, taip pat ir pramogines. Naujienose pilamas purvas ant Ukrainos, ant „Kijevo chuntos“ ir pan. Savąjį vaidmenį suvaidina ir tie visi „ura-patriotiški“ Putino šūkiai. Viskas čia tarpusavyje susiję ir sunku pasakyti, kas konkrečiai turėjo įtakos minėtiems 83 palaikymo procentams. Tačiau pagrindinis vaidmuo, man regis, vis dėlto tenka propagandinei mašinai.
Gerai, o tuomet iš kur jūs semiatės informacijos apie šį karą?
Na, pirmiausia iš ukrainietiškų [televizijos] kanalų: „24-ojo“, „5-ojo kanalo“…
…Jūs mokate ukrainiečių kalbą?
Žinoma, aš suprantu viską… Be to, aš labai pasitikiu kad ir minėta Veidaknyge – tiesa, ne visais jos vartotojais; tačiau yra nuostabių žmonių, žurnalistų, kuriais aš tikiu ir kuriuos pažįstu asmeniškai. Pavyzdžiui, Arkaša Babčenka, daug keliaujantis ir po to pasakojantis savo įspūdžius, skelbiantis nuotraukas, vaizdo įrašus (žurnalisto Arkadijaus Babčenkos mintis neseniai skelbė Tiesos.lt)… Dar kai ką sužinau iš CNN, iš kitų užsienio kanalų ir portalų. Juo labiau, kad pas mus tai kol kas įmanoma.
Informacijos gaunu ir iš savo gerų draugų, kolegų Kijeve, Odesoje – jais aš pasitikiu. Aš ir pats balandžio pabaigoje apsilankiau Kijeve…
Ir kokia jums pasirodė situacija sostinėje? Pasak rusiškos žiniasklaidos, čia būti pavojinga: visur aplink chunta, siautėja „Dešinysis sektorius“. Ar ką nors panašaus Kijeve matėte?
Na ne, baikite… aš, žinoma, ten buvau tik vieną dieną, turėjau ten grimo bandymus vienam kino filmui – jį kuria mano labai geras senas pažįstamas, režisierius. Ir mudviem pavyko maždaug keturias valandas pasivaikščioti po Kijevą, taip pat užsukome ir į Maidaną. Pastebėjau, kad net ir Maidane kalbama rusiškai. Žinoma, girdėti ir ukrainiečių mova, bet jeigu ko nors paklausi rusiškai, tuomet tau ir atsako rusiškai, be to, geranoriškai.
Kas mane apstulbino Maidane: nežinau, kaip dabar, tačiau tada ten buvo idealiai švaru. Savigynos kovotojai tam tikrose vietose draudė rūkyti – ten, kur žuvo daug aktyvistų. Pamatėme šiltus, draugiškus žmones. Apskritai, mano matytas vaizdas buvo priešingas tam, apie kokį savo programose čirpia Kiseliovas. Suprantama, visa tai jis skleidžia ne tiems, kurie gali viską pamatyti savo akimis, o vadinamiesiems tetai Mašai ir dėdei Vaniai, tūnantiems kažkur Urale, niekada nebuvusiems Kijeve ir nesirengiantiems ten važiuoti. Ir jie tiki tokiais jo žodžiais. Na, o žmonės, turintys galimybę nuvažiuoti…
Trumpai tariant, aš – ne jų auditorija (juokiasi).
83 procentai Putiną palaikančios Rusijos visuomenės,– tai, žinoma, labai daug. Bet juk ir likę 17 procentų, jei įvertinsime Rusijos mastelius – taip pat labai daug. Ką, jūsų manymu, galėtų padaryti kiekvienas šių žmonių tam, kad mes tarpusavyje nesusipyktume amžiams?
Tai labai sudėtingas klausimas. Nuo manęs, deja, tai nedaug priklauso, tačiau ką galėtų padaryti Rusija? Ji turėtų nedelsiant nutraukti tą visą antiukrainietišką isteriją žiniasklaidoje; turėtų nedelsiant išvesti kariškius, visas tas „sukilėlių – liaudies gynėjų“ grupes. Ir palikti Ukrainą ramybėje! Leisti šaliai išsiaiškinti pačiai su savimi. Nesikišti, nepatarinėti, nemeluoti, neskelbti absurdiškų pareiškimų, kokius girdime iš mūsų Užsienio reikalų ministro Lavrovo. Nedergti, neapversti visko žemyn galva ir t.t.
Aš sakau labai banalias nuvalkiotas tiesas, bet veikti reikia tik šitaip. Ir Rusijoje yra žmonių, palaikančių Ukrainą šios tragedijos akivaizdoje. Be abejo, jų yra mažuma, bet nepaisant šito, aš tikiuosi, jog mūsų vadams pakaks sveikos nuovokos kaip nors „išvairuoti“ šią situaciją. Na, o jeigu nepakaks, tuomet tikėkimės, jog visą tą dabar Kremliuje tūnančią šutvę atsitokėti privers europinės sankcijos. Aš jau net neužsimenu apie Valentinos Matvijenkos vadovaujamą Federacijos Tarybą, pritarusią Krymo aneksijai. Kai Putinas, neva prisilaikydamas formalumų, nusiuntė jai neva užklausimą. Ir per pusę minutės viskam buvo pritarta!
Deja, pas mus kol kas neįmanomas Maidanas. Kol sukasi propagandinė mašina, o parduotuvėse laisvai parduodama degtinė ir dešra… liaudžiai, deja, giliai nusispjaut į mūsų kaimynus.
Jūs griežtai kritikuojate savo liaudį. Bet ir mums svarbu iš šalies pažvelgti į nuosavas klaidas. Karo laikotarpiu bet kokia priešo propaganda gimdo kontrpropagandą, ir tuomet visuomenė susiduria su perlenkimais. Pasakykite, ką, jūsų nuomone, mes darome ne taip? Ar yra kas nors tokio, kas, nepaisant jūsų šiltų jausmų Ukrainai, jus glumina?
Aš net ir nežinau… o kokių [neigiamų] dalykų, jūsų manymų, turėtų būti mažiau?
Na, pavyzdžiui, visus Rusijos gyventojus mes linkę vertinti pagal vieną kurpalį. Ar socialiniuose tinkluose jums teko susidurti su kažkokiu totaliu, visuotinu priešiškumu Rusijos gyventojams?
Na, tikrai galėčiau čia patarti daugeliui ukrainiečių – Veidaknygės vartotojų: nereikėtų taip nuožmiai tvirtinti, jog „visi moskaliai – fašistai“. Todėl, kad tokie tvirtinimai išvirsta į priešingybę ir tampa labai parankūs mūsų valdžiai! Nereikėtų Rusijos vadinti šalimi, neapkenčiančia Ukrainos. Nes taip tikrai nėra. Esu įsitikinęs, jog ir nė vienas iš jūsų nejaučia tikros neapykantos Rusijai, išskyrus gal kelis idiotus. Kartais tai nėra neapykanta, o tam tikra pozicija, kurią pasirenka žmogus, nuolat veikiamas nepaliaujamos raganų puotos rusiškoje televizijoje. O šiaip, kad galėtum iš tikrųjų ko nors neapkęsti…, aš šito neįsivaizduoju, reikia būti visiškai beviltišku niekšu, kad nuoširdžiai jaustum šventą neapykantą Ukrainai ir jos piliečiams.
Kita vertus, prisiminkime įvykius prie Rusijos pasiuntinybės. Iškart imta kaltinti dalyvius: štai, girdi, savo veiksmais jūs patys ir provokuojate Putiną… Bet jei žmonės iš tikrųjų nemato išeities? Juk niekas tos pasiuntinybės nenusiaubė – gal tik apvertė automobilį. Dieve gink, aš to nepateisinu! Tačiau tokiomis nevilties minutėmis (o juk tai įvyko kitą dieną po lėktuvo sudužimo) žmogus apskritai negalvoja apie pasekmes – jo nejaudina, paranku tai Putinui ar dar kam nors. Tai juk buvo reakcija, sunkiai suvaldomas nacionalinis protrūkis.
Kitas dalykas – jūsų užsienio reikalų ministro pasisakymas, kai buvo pavartoti žodžiai „Putinas – х#йло“. Tai iš tikrųjų keistas poelgis, ir aš negaliu su tuo sutikti. Nors, beje, ir pats manau, jog Putinas – х#йло! (juokiasi). Tačiau kai tokius žodžius ištaria užsienio reikalų ministras, tuomet, žinoma, jis įteikia puikią dovaną Kiseliovui, Mamontovui ir visai mūsų pseudožurnalistinei kamarilei.
Mus supančius įvykius aktoriai dažnai suvokia, įtakojami jų suvaidintų vaidmenų ir perskaitytų knygų. Sakykite, kokie kūriniai Aleksejui Devotčenkai asocijuojasi su tuo, kas vyksta Rusijoje, o taip pat Rusijos ir Ukrainos karas?
Tai – visiems jau įgrisęs Orwelas ir jo romanas „1984“, taip pat ir Voinovičiaus „Maskva-2042“, ir Sorokino „Opričniko diena“, ir dar daug kitų knygų. Štai tokiame pasaulyje mes dabar gyvename. Nežinau, kaip įvykiai klostysis toliau, tačiau sprendžiant iš to, kas vyksta dabar, Rusijos ir jos piliečių, nepalaikančių Putino partijos ir kitų pašlemėkų, laukia liūdna ateitis. Nuotaikos labai pesimistiškos, nes mes matome, kas iš tiesų šiandien vyksta Rusijoje, Maskvoje. Visa tai matome net ir teatre, ir mūsų kine, kada savo vaidmenis pristatantys aktoriai, išdrįsę viešai pasakyti kažkokius Ukrainą palaikančius žodžius, yra neutralizuojami. Pats asmeniškai tai patyriau: tarkim, televizijos kanaluose „Rossija“, „Pervyj“ ir NTV yra vadinamieji „juodieji sąrašai“, kuriuose kaip artistas ir aš figūruoju.
Na, jūs šiuose sąrašuose esate kartu su tikrai derama kompanija…
Manau, kad [kompanija] tikrai nebloga, nors pats šio sąrašo nemačiau. Tačiau kuo tikriausiai žinau, jog, sakykim, mano dalyvavimas kai kuriuose kino projektuose, kuriuos remia federaliniai kanalai, ne tik nepageidaujamas, o tiesiog kategoriškai nepriimtinas. Todėl dabar aš ir nesifilmuoju. Rodomi tik seni kino filmai ir serialai, kur man yra tekę vaidinti. O kai režisieriai ir prodiuseriai tvirtina aktorių vaidmenis naujuose projektuose, tada televizijos kanalo vadovybė sako: ne, ša, šito nereikia. Taip jau yra buvę ne kartą.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas