Rusų emigrantų palikuonys solidarizuojasi su tikrąja – Puškino ir Sacharovo, o ne Dugino – Rusija

Dmitrijus Volčekas | svoboda.org

Užsienyje gyvenančių rusų bajorų palikuonių deklaracija „Solidarumas su Rusija“, kurią Paryžiuje parengė kunigaikštis Dmitrijus Šachovskojus (Дмитрий Шаховской) ir jo bendraminčiai, susilaukė daugelio rusų emigrantų pasipiktinimo. Jiems sunkai suvokiama, kad žmonės, kurių protėviai buvo išvyti iš bolševikinės Rusijos, dabar solidarizuojasi su režimu, kuriam vadovauja sovietinės slaptosios tarnybos žmonės, kad jie pritaria režimui, sukėlusiam karą kaimyninėje valstybėje.

2014 m. gruodžio mėnesio pabaigoje Laisvės radijo portale buvo skelbiami atsakymai kunigaikščiui Šachovskojui, kuriuos pateikė menų istorikas Aleksandras fon Hanas (Александр фон Ган) iš Vokietijos ir matematikas Aleksejus Muravickis (Алексей Муравицкий) iš JAV.

Sausio 2-ąją portale „Grani.ru“ buvo paskelbtas naujas kreipimasis, pavadintas „Solidarumas su tikrąja Rusija“:

„Emigrantų susivienijimai, žiniasklaida ir jaunimo organizacijos Paryžiuje, Londone ir Niujorke pasisako už Puškino ir Sacharovo, o ne už Dugino ir Ziuganovo Rusiją. […] Žmonės, save vadinantys rusų emigrantų palikuonimis ir šiandien palaikantys Vladimiro Putino politiką, pagrindiniu argumentu iškelia teiginį, jog ukrainiečių vadovybė vykdo karinę operaciją Donbase. Tačiau jie turėtų žinoti, jog agresorius yra Rusija: juk Krymą užgrobę ginkluoti žmonės, šiandien destabilizuojantys padėtį Donbase, yra Rusijos piliečiai. Jie turėtų žinoti, kad dabartinė ukrainiečių vadovybė vykdo gynybinius ir antiteroristinius karinius veiksmus ir – skirtingai nei prieš tai buvusi vyriausybė – numato politinę decentralizaciją. Jie turi žinoti, kad Krymo gyventojai yra ne Rusijos piliečiai, o rusakalbiai ir kad jie šiandien labai apgailestauja dėl prisijungimo prie Rusijos – tą liudija jų nenoras atsisakyti ukrainietiškų pasų. Taip pat jie turėtų žinoti, kad apklausų duomenimis trys ketvirčiai Donbaso gyventojų pageidauja pasilikti Ukrainos sudėtyje. Iš žiniasklaidos ir interneto šaltinių jiems turėtų būti žinoma, kad Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu buvo pasmerkta daugelio šalių – Jungtinių Tautų narių – ir kad Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje iš Rusijos buvo atimta balso teisė. Jie juk taip pat žino, kad prezidentas Porošenka daug kartų kvietė nutraukti ugnį [Donbase] ir siekia taikiai sureguliuoti konfliktą ir kad šių kvietimų nenori išgirsti ukrainiečių separatistai, susivieniję su samdiniais iš Rusijos“.

Šį kreipimąsi parengęs Paryžiuje gyvenantis pirmosios rusų emigrantų bangos palikuonis, teologas ir istorikas Antuanas Aržakovskis (Антуан Аржаковский) atsakė į Laisvės radijo klausimus.

Kodėl jūs nusprendėte atsakyti kunigaikščiui Šachovskojui ir jo bendraminčiams?

Todėl, kad paprasčiausiai šitaip reagavo sąžinė. Mes turime Putino politiką palaikančių artimųjų, ir mums tai yra skausminga. Tačiau mes nenorime, kad Rusijoje mūsų emigracija būtų suvokiama kaip vieninga visuma. Aš pasakyčiau, jog, priešingai, dauguma bet kurios kartos rusų emigrantų – nuo pirmosios emigracijos [bangos] palikuonių iki šiandieninių – iš tikrųjų ne tik nepritaria karui, bet taip pat ir Kremliaus politikai Ukrainos atžvilgiu. Todėl buvo svarbu pasisakyti ir greitai sureaguoti.

Tačiau vis dėlto nemažai nuo sovietinės valdžios nukentėjusių pirmosios bangos emigrantų palikuonių staiga ėmė solidarizuotis su dabartine Rusijos valdžia, su valstybe, kuriai vadovauja KGB karininkas. Tarp pasirašiusiųjų kunigaikščio Šachovskojaus laišką matome daug skambių pavardžių. Kaip jūs paaiškintumėte šį fenomeną, kodėl jie pasirašė tą deklaraciją?

Pirmiausia norėčiau pasakyti, jog dauguma Prancūzijoje esančių stačiatikių bažnyčios parapijų nepriklauso Maskvos patriarchatui. Kaip ir Anglijoje bei Amerikoje. Šis klausimas neišsprendžiamas jau penkiolika metų – nuo to momento, kai buvo paskelbtas patriarcho Aleksijaus Antrojo laiškas, kuriame jis siūlė suvienyti stačiatikių bažnyčią Vakaruose, to padaryti nepavyksta. Nepavyksta todėl, jog mes nenorime savo gyvenimo susieti su bažnyčia, apibrėžiama vien tik kraujo ir kalbos ryšiais, juk tai – filetizmas (filetizmas – iš gr. фυλετισμός, dar vadinamas etnofiletizmu — tendencija stačiatikių bažnyčioje, kai visuotinai pripažintus bažnytinius pagrindus nustelbia vietos nacionaliniai, politiniai ir gentiniai interesai. 1872 m. Visuotinas Konstantinopolio Suvažiavimas šią tendenciją pasmerkė kaip ereziją – vert. past.). Mūsų požiūriu, jeigu žmogus yra krikštytas, tuomet neturėtų būti skirtumo – ar jis priklauso rusų ar ukrainiečių, rumunų ar bulgarų, arba Antiochijos bažnyčiai (Antiochijos patriarchatas – vienas iš keturių senųjų ortodoksų bažnyčios patriarchatų, kurio centras – senovės Sirijos miestas Didžioji Antiochija [sen. gr. Ἀντιόχεια, šiandien Turkijos miestas Antakja] – vert. past.) – tai turi būti to krašto stačiatikių, o ne Rusijos stačiatikių bažnyčia. Tad nors šis klausimas jau seniai buvo aiškus, tačiau iš esmės jis neišspręstas.

Dabar tokie žmonės kaip Dmitrijus Šachovskojus, 2000-ųjų metų pradžioje pritarę patriarcho Aleksijaus siūlymui, nori žengti dar toliau – save kompromituoti ne tik pritarimu Maskvos patriarchijai, bet taip pat ir Putinui. O juk situacija dramatiška – Ukrainoje žuvo per 5 tūkst. žmonių, ten žuvo daug rusų kareivių, ir todėl negalima ir toliau išlikti indiferentiškiems, tad šie žmonės turėtų apsispręsti. Šiaip jau jie nelabai vertina vakarietišką civilizaciją, jų manymu, čia juntamas demokratijos žlugimas, daugelis jų palaiko Marine Le Pen arba ekstremistines partijas, jie mano, kad turėtų būti alternatyva europinei civilizacijai, kuri, kaip jiems atrodo, tampa dekadentiška, ir tokia alternatyva jie laiko Putiną. Dar kartą pabrėžiu, jog tokių yra mažuma. Iš tikrųjų europiečiai, tarp jų ir rusų emigrantai palaiko demokratiją, pritaria europietiškos bendrijos gyvensenai. Todėl, kad nepaisant įvairių sunkumų, mes gyvename teisinėje valstybėje, ir pas mus yra taika, o ne karas.

Rusijos-Ukrainos santykiai – viena pagrindinių jūsų tyrinėjimų temų. Ar galėtumėte papasakoti apie knygą, kurią visai neseniai parašėte?

Parašiau knygą – nors ir atstovauju trečiajai rusų emigracijos kartai, tačiau dvidešimt metų gyvenau Rusijoje, dirbau Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijos bendradarbiu Maskvoje, o vėliau – ir Kijeve. Turiu daug draugų tiek Rusijoje, tiek ir Ukrainoje. Suprantama, mes labai sielojamės dėl to karo. Norėtųsi savo skaitytojui pateikti teisingą ir objektyvią informaciją. Kaip istorikui, man norėtųsi išaiškinti, kodėl Rusijos ir Ukrainos istorikai nesugeba surasti bendros kalbos. Man regis, taip nutiko dėl nesusivokimo mitologijoje. Viena vertus, mitologija yra labai svarbi istorijos aprašymuose, tačiau ji gali būti labai pavojinga, jeigu mitas nebus griežtai atskirtas nuo ratio, nuo logoso (lot. ratio – intelektas, racionalumas, santykis, proporcija; gr. logos – žodis, mintis, sąvoka, protas – vert. past.). Štai kodėl svarbiausias mano prioritetas – santarvė tarp Rusijos ir Ukrainos. Kaip istorikas, nusprendžiau parašyti knygą apie Ukrainos įvykių aktualijas – apie „orumo revoliuciją“, bet taip pat ir apie karą, ir parodyti, jog taika yra įmanoma. Iš pradžių ši knyga birželio mėnesį buvo išleista prancūzų kalba, dabar ji yra papildyta ir rusų kalba nemokamai prieinama internete. Norėtųsi, jog šiandien užsimegztų dialogas tarp Ukrainos ir Rusijos istorikų. Kas išties svarbu – tai dialogas. Jeigu jo nebus, tuomet tai turės blogų pasekmių ne tik Ukrainai, kaip kad jau dabar yra, bet taip pat ir Rusijai. Mes matome, jog 2015-ieji metai Rusijai gali būti tragiški.

Daugelis mano, kad geri kaimyniški Rusijos ir Ukrainos santykiai niekuomet nebeatsistatys. Ar jūsų nuotaikos ne tokios pesimistiškos?

Taip pesimistiškai nesu nusiteikęs, nes Ukrainoje turiu draugų, kurie šiais metais suvokė vieną labai svarbų dalyką: Ukraina apsisprendė kaip nacija ir valstybė – dviejų kultūrų, dvikalbė, aš dar pridurčiau – kaip ekumeninė šalis, kurioje skirtumas tarp stačiatikių, katalikų ir protestantų ne toks didelis, kokį įprasta įžvelgti iš Rusijos ir net iš Prancūzijos. Iki 17-ojo šimtmečio Ukrainoje klestėjo pats tikriausias ekumenizmas – santarvė tarp Rytų ir Vakarų, nes Ukraina buvo priėmusi 15-ojo šimtmečio Florencijos Suvažiavimo nutarimus (1439 m. Florencijos Suvažiavimo nutarimai parengė sąlygas įgyvendinti bažnytinę uniją. Pagal jas stačiatikiai turėjo pripažinti popiežiaus vadovavimą ir bendrą (katalikų) dogmatiką abiejų tikėjimų bažnyčioms – vert. past.), o Rusija jų nepriėmė. Šis periodas Ukrainoje truko kelis šimtmečius – iki 17-ojo amžiaus. Todėl, man regis, ukrainiečių orumo revoliucijos pagimdytas ryžtas tapti ypatinga šalimi, nacija ir valstybe – dvikalbe, dvikultūre ir ekumenine – padėtų Rusijos žmonėms įžvelgti naujas perspektyvas, leistų pamatyti, jog įmanoma sukurti teisinę valstybę, įmanoma tapti europinės bendrijos dalimi, būti atvirai, tuo pat metu neprarandant rusiškumo. Dabar Rusijos laukia sudėtingas laikotarpis, nes matyti, kad šalies gyventojų dauguma pritaria Kremliui, palaiko Maskvos patriarchiją ir pan. Tačiau mes rusų emigracijoje žinome, jog 1920–1930-aisiais metais, dar iki Solženycino, buvo tikras rusų minties atgimimas – tai, kas vadinama Paryžiaus dvasine mokykla – Bulgakovas, Berdiajevas. Iš tikrųjų jie nėra labai gerai žinomi Rusijoje– ten žino Ivaną Iljiną, tačiau neskaitė vėlyvojo Berdiajevo; žino Berdiajevą iki 1922-ųjų metų, iki jo ištrėmimo, tačiau nežino Berdiajevo atsakymo eurazijiečiams, nepažįsta Bulgakovo sofiologijos (rus. софиология [iš gr. žodžio σοφία – gili, aukščiausioji išmintis ir žodžio λόγος – mokymas, mokslas] – sinkretinis religinis filosofinis mokymas – vert. past.) – kaip ekumeninio judėjimo pagrindo. Anuomet stačiatikiai buvo gana aktyvūs ekumeninio judėjimo dalyviai, o šiandien – priešingai, Maskvos patriarchija pasisako prieš ekumenizmą. Žinoma, tam yra alternatyvų, jos yra trapios, tačiau kokybiškos, esu įsitikinęs, jog būtent tai – Rusijos atgimimo ateitis.

Vadinasi, jūs manote, kad Rusija galėtų pasekti Ukrainos įvykių scenarijumi, tokia pat orumo revoliucija? Ar būdamas profesionalus diplomatas jūs manote, jog toks scenarijus įmanomas?

Tai įvyks kitaip, nes ir istorijos skirtingos. Tačiau esu įsitikinęs, kad neįmanoma toliau gyventi taip, kaip šiuo metu yra Rusijoje. Šiandien šalies vyriausybė yra ne demokratinė, o pati tikriausia kleptokratija, tai – organizuotas vogimas. O juk nepamiršta 1990-ųjų metų dvasia – komunizmo pasmerkimas; tai, kas įvyko Lenkijoje, Baltijos šalyse, visa tai dabar vyksta Ukrainoje. Turi būti pasmerktas komunizmas, tuomet, žinoma, rasis naujos perspektyvos rusų idėjos, rusų kultūros vystymuisi – tačiau gerąja prasme, o ne ta, kaip ją suvokia [patriarchas] Kirilas ir Putinas.

Dar yra Krymo problema. Daugelis ukrainiečių įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau Krymas sugrįš į Ukrainos sudėtį. Ar ir jūs taip manote? Ir kaip Krymo klausimą nušviečiate savo knygoje?

Pirmiausia aš stengiuosi atsakyti į įprastą propagandą, teigiančią (apie tai neseniai kalbėjo Putinas), jog Krymas visada priklausė Rusijai. Tai – paprasčiausias melas, tai mitas, ir apie tai reikia pasakoti. Sevastopolyje prieš revoliuciją gyvenę mano protėviai puikiai žinojo, kad Krymas iš tiesų yra kolonija. Matyt, ten neblogai darbavosi rusai, kaip kad 19-ajame šimtmetyje Alžyre neblogai darbavosi prancūzai, tačiau vis dėlto tai buvo kolonija. Mano prosenelis Klepininas buvo vienas pirmųjų, 20-ojo amžiaus pradžioje parengęs kelionių po Krymą vadovą. Pusiasalyje iki šiol yra Klepinino stepė. Tai pirmiausia. Antra – ką reiktų daryti šiandien. Žinoma, visi supranta, kad Krymo gyventojų laukia nelengvas metas, nes akivaizdi ir ekonominė, ir politinė krizė. Tad Krymo ateitimi vis tiek teks pasirūpinti, net jeigu tai bus labai sudėtinga. [Ukrainos premjeras] Arsenijus Jaceniukas sakė, kad ateityje reiks pasiūlyti surengti naują referendumą, bet jau dalyvaujant Ukrainai, stebint Jungtinėms Tautoms ir kitoms tarptautinėms organizacijoms. Manomanymu, kito kelio nėra. Tai pareikalaus nemažai laiko, tačiau man atrodo, kad toks sprendimas bus naudingas visiems, ir pirmiausia pačiai Rusijai, nes, kaip šiandien matome, yra labai sudėtinga Krymui vadovauti per atstumą.

Jūsų laiškas ką tik paskelbtas. Ar jau sulaukėte įdomių atsiliepimų ir jį pasirašyti norinčių kitų žmonių pasiūlymų?

Taip, sulaukiau gerų atsiliepimų. Taip pat yra ir norinčiųjų pasirašyti. Kartu su Danila Struve (Даниил Струве) rengiame naują laišką, kurį taip pat pasirašys kiti rusų emigracijos atstovai. Šiandien yra svarbu ne tiek polemizuoti, kiek stengtis rasti dialogą su tais rusų emigracijos atstovais, kurie blogai jaučiasi Vakaruose (Šachovskojaus palikuonys ir kiti), bet taip pat ieškoti dialogo su Rusijos žmonėmis. To reikia tam, kad, visų pirma, jiems primintume apie rusų emigracijos palikimą – nuo Berdiajevo iki Solženycino, primintume tuos žodžius „gyventi nemeluojant“ – kaip pamatą, vienijantį visus rusų intelektualus. Svarbiausia – tai dialogas apie naują šiuolaikinės Rusijos valstybės perspektyvą.

Žinau, kad rengiate ir prancūziškąją laiško versiją. Ar norite, kad apie jūsų poziciją sužinotų ir Prancūzijoje?..

Taip, juk mes gyvename viename globaliame pasaulyje – visiems yra svarbi Rusijos ateitis ir karo tarp Rusijos ir Ukrainos perspektyva. Žinoma, apie tai prancūziškoje žiniasklaidoje skelbiama nemažai straipsnių, ir visi suvokia, jog Rusijos ateities atžvilgiu labai svarbus vaidmuo tenka ir rusų emigracijai – kaip naujų idėjų ir alternatyvų laboratorijai. Todėl šį laišką mes publikuosime prancūzų kalba.

Duodamas interviu Laisvės radijui kunigaikštis Šachovskojus pasakė, jog Prancūzijos žiniasklaida visiškai iškreipia informaciją apie situaciją Rusijos-Ukrainos santykiuose ir kad ypač antirusiškai yra nusiteikęs laikraštis „Le Monde“. Jūs nepritariate jo nuomonei?

Negaliu su tuo sutikti. Pas mus yra žodžio laisvė, yra įvairūs laikraščiai, įvairūs žurnalai. Laikraštyje „Le Figaro“ pateikiamos įvairiausios nuomonės. Tai sveika demokratija. Aš net pasakyčiau, jog priešingai – mūsų žurnalistai stengiasi maksimaliai išgirsti tuos, kurie palaiko Putiną. Net realizmo stokojantys žmonės, tokie kaip Elena Karer de Ankoss (Hélène Carrère d’Encausse), Žakas Sapir (Jacques Sapir) visuomet kviečiami dalyvauti įvairiuose debatuose, pasisakyti įvairiuose laikraščiuose. Tad negalėčiau teigti, jog prancūzų žiniasklaida yra ideologiškai nusiteikusi prie Rusiją. Daugelis žurnalistų atvirai pasisako už taiką ir dialogą, kaip ir mes jie visi myli Rusiją. Tiesiog mes negalime susitaikyti su kitokios kokybės informacija, kuri vadinama propaganda – tai, kas man atrodo kaip naujas, dabar jau visiems atsiskleidęs 2014-ųjų metų fenomenas. Neįmanoma pasakyti: štai yra informacija iš Rusijos ir yra informacija iš Paryžiaus ar Berlyno. Tai du skirtingi informacijos tipai. Iš vienos pusės yra žurnalistai, galintys laisvai patikrinti faktus, iš kitos – tai, kas vadinama propaganda, tai, ką knygoje „1984“ puikiai aprašė Orvelas. Savo knygoje „Rusija ir Ukraina: nuo karo iki taikos“ aš daug rašau apie šį naują propagandos sugrįžimo į Europą fenomeną. Po 1930-ųjų metų buvo manoma, jog tam jau atėjo galas, bet ne – iš tikrųjų mitologija šiandien yra pagrindinis rusiškos informacinės sklaidos kriterijus.

Antuanas Aržakovskis Laisvės radijo laidoje „Savaitės suvestinė“ („Итоги недели“)

Garso įrašo nuoroda: http://www.svoboda.org/audio/26774911.html

svoboda.org

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top