Tiesos.lt siūlo Liberalų ir centro sąjungos nario Sauliaus Lapėno pranešimą, skaitytą 2013 m. gruodžio 3 d. ir aptariantį galimas žemės pardavimo užsieniečiams grėsmes.
Kaip yra taręs profesorius Vytautas Landsbergis: „Kas galėtų paneigti, kad…“ O jeigu kas galėtų, būtų puiku. Mielai tokio teksto lauktume.
Kaip skelbia pats pranešimo autorius, informacija „surinkta iš atvirai prieinamų žiniasklaidos šaltinių ir skirta diskusijai“. S. Lapėno teigimu, joje nėra vertinimų – juos teks pasidaryti patiems.
Lietuva neturi kito kelio, išskyrus aktyvią tolimesnę integraciją į ES ir ekonomikos liberalizavimą. Tačiau nepakanka gerbti liberalias ir europietiškas vertybes, jas būtina ginti. Čia ir glūdi liberalios valstybinės politikos esmė.
Kaip teigia Liudvikas von Misesas savo veikale „Liberalism In The Classical Tradition“, pirmaeilis uždavinys liberalams – taikos išsaugojimas valstybėje: ir išorės, ir vidaus santykiuose. Be taikos, neįmanoma realizuoti laisvos rinkos tikslų ir uždavinių, neįmanoma viską apimanti liberalizacija ir dialogas tarp suinteresuotų pusių.
Geopolitikos pagrindai ir istorija
Geopolitika lemia valstybės politikos prioritetus (taip pat – ir ekonomikos) priklausomai nuo valstybės geografinės padėties (kuri negali keistis, nes neįmanoma valstybės perkelti į kitą kontinentą).
Kad valstybė būtų didi, būtina sąlyga – priėjimas prie jūrų ir okeanų. Būtent tai leidžia dalyvauti tarptautinėje politikoje, panaudojant ne tik karinį, bet ir prekybinį jūrų laivyną palaikyti ekonominius santykius be tarpininkų. Kuo didesnės kontroliuojamos vandens teritorijos, tuo didesnė įtaka tarptautinėje arenoje.
Dar 1904 metais anglų geografas ir politikas Halfordas Makinderis suformulavo geopolitinę koncepciją, kurioje atskleidė amžinai vykstančius istorinius procesus ir priešpriešą tarp jūrinių ir sausumos didžiųjų valstybių. Paprastai tariant, sausumos valstybės stengiasi atkovoti iš jūrinių valstybių išėjimus prie jūrų, o jūrinės didžiosios valstybės stengiasi atriboti sausumos valstybes nuo vandens kelių ir per tai užsitikrinti didesnę įtaką sausumos valstybėms. Nei vieni, nei kiti negali atsisakyti šio amžino „žaidimo“, nes tai reikštų ne pralaimėjimą, o susinaikinimą.
Paprastas pavyzdys, kaip geopolitinė padėtis įtakoja politiką ir istorinius procesus: Dancigo koridorius
Dancingo koridorius (vok. Polnisher Korridor, angl. – Polish Corridor) – tai Versalio sutartimi Lenkijai atitekusių žemių dalis, 71 km pločio juosta, suteikusi priėjimą prie Baltijos jūros ir 1919–1939 m. padalijusi Vokietiją į dvi dalis. Dancigo koridorių nuo Rytų Prūsijos skyrė laisvojo miesto statusą turėjęs Dancigas (dab. Gdanskas). 1924–1936 m. lenkai prie Baltijos jūros pastatė didelį Gdynės uostą. 1938 m. Vokietija pareikalavo, kad Dancigas būtų prijungtas prie Vokietijos, o per Dancigo koridorių būtų padarytas eksteritorialus Vokietijos koridorius. Lenkijai nesutikus, atsirado dar viena dingstis pradėti invaziją į Lenkiją.
Kitas pavyzdys: Rusija
Rusijos karai per visą jos istoriją buvo susiję su galimybe kontroliuoti išėjimus į šias keturias jūras: Baltijos, Viduržemio, Juodąją ir Kaspijos.
Kada Rusija tapo imperija? 1721 m. rugpjūčio 30 dieną, pasibaigus 21-ių metų karui, buvo sudaryta sutartis tarp Rusijos ir Švedijos. Rusija pirmą kartą gavo išėjimą į Baltijos jūrą ir prisijungė prie savo teritorijos Ingriją, dalį Karelijos, Estlandiją. Nuo šio momento Rusija tapo europietiška valstybe. Tai pažymėdamas 1721 m. spalio 22 d. senatorių prašymu Petras priėmė Tėvynės Tėvo, Didžiosios Rusijos imperatoriaus ir Petro Didžiojo titulą.
Kada žlugs Rusijos imperija? Atsakymas paprastas – kai tik nebegalės kontroliuoti išėjimo į šias geopolitiškai svarbias jūras. Be Baltijos ir be Krymo neįmanoma kontroliuoti europinės erdvės – visos karinio laivyno bazės yra šiaurėje ir priklausomos nuo sezoniškai užšąlančių uostų. Todėl Rusija aktyviai naudoja visas ekonomines ir politines galimybes kurti ir išlaikyti savo bazes užsienyje. (Prisiminkime, kad didžiausias Kipro bankas, „padovanotas“ Rusijos oligarchams, panaudojamas kaip alternatyva į keblią situaciją patekusioms bazėms Sirijoje).
Rusijos karinės bazės užsienyje, iliustracija iš kommersant.ru
Nuotr. iš Lenkijos prezidento kanceliarijos archyvo
Žymus geopolitikas Zbignevas Bžezinkis buvo vienas pirmųjų, atvirai pasiūlęs sustabdyti Rusijos ambicijas ją padalijant į daug mažų valstybių, neturinčių galimybės išeiti prie minėtų jūrų – tai jis išdėstė savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ („The Grand Chessboard“, 1998 m.).
Žemių supirkimo istorija: pamokantys prekybiniai sandėriai
Supirkti žemes gerokai patikimiau, o kartais ir pigiau, nei kariauti.
Žemių supirkimas – (prieinamiausias) teisėtas būdas daryti įtaką konkrečiai teritorijai. Istorijoje žinomi atvejai, kai buvo peržiūrimi karinių užgrobimų rezultatai, bet ekonominiai sandoriai peržiūrimi itin retai.
Prisiminkime kelias pamokančias prekybinių sandėrių istorijas.
Niujorko Manhetenas
1626 m. Peteris Mineitas (Peter Minuit) iš vietinių indėnų nupirko salą už daiktus, kurių vertė buvo 60 guldenų (apie 24 doleriai). Pirko, o ne užgrobė, nes pagal Olandijos įstatymus tai buvo teisėtas nuosavybės įsigijimas, o ne užgrobimas ginklu. Dabartinė žemės saloje vertė siekia 49 mlrd. dolerių.
Aliaska
Sandėris tarp Rusijos ir Amerikos įvyko 1867 m. – Rusijai priklausiusi teritorija (apie 1,5 mln. kv. km žemės) Šiaurės Amerikoje buvo parduota už 7,2 mln. dolerių. Kad suvoktume šio sandorio vertę, galima pasakyti, kad vienintelis tuo metu trijų aukštų pastatas Niujorko centre valstijos biudžetui kainavo daugiau nei visa Aliaska Amerikos vyriausybei. Tarp kitko, nors pinigų už tai Rusija taip ir negavo, sandėris laikomas baigtas ir niekas net nemano jo peržiūrėti.
Palestina
Aktyvus žemės supirkimas Palestinoje praėjusio amžiaus pradžioje sukūrė prielaidas naujai valstybei atsirasti…
Žaidėjai: 1. Tarptautiniai investuotojai 2. „Еuroazijatai“ iš Rusijos
Žaidėjai Nr. 1: „Užgrobiant žemes“ dalyvaujantys tarptautiniai „investuotojai“
2007–2008 m. nederlius, nepalankios klimatinės sąlygos ir maisto produktų trūkumas didėjant žmonių skaičiui (2050 m., tikėtina, jis sieks 9 mlrd.) pasaulyje lėmė kainų už žemę kilimą. Maisto produktus importuojančioms šalims – Saudo Arabijai, Pietų Korėjai, Japonijai ir kt. – padėtis kėlė nerimą.
Nuo tada ir prasidėjo „aukso karštinė“ įsigyjant žemę.
Tarptautiniai geopolitikos ekspertai pažymi, kad žemės pardavimų srityje susiklostė nesveika situacija, kuri įgijo net „žemės užgrobimo“ pavadinimą ir primena agrarinę šalių kolonizaciją, kur vietos gyventojai dėl silpnos ekonomikos nėra pajėgūs konkuruoti su stambiomis korporacijomis.
Šį panašumą su agrarine kolonizacija didina ir tai, kad produkcija, gaunama iš įsigytos žemės ar ilgalaikės nuomos, į vietinę rinką nepatenka, o yra išvežama iš šalies teritorijos. Maisto produktų stygius šalyje verčia didinti importą iš tų valstybių, į kurias buvo išvežtas derlius. Tai kelia ne tik nepasitenkinimą, sukilimus ir vyriausybių griūtis, bet ir masines smulkių, be pajamų šaltinio likusių fermerių savižudybes.
Derlingiausių žemių „užgrobimas“ („land grabbing“), iki tol vykęs besivystančiose ir neturtingose valstybėse, persikėlė į Europos centre esančias šalis.
2014 m. tyrimuose „Žemių užgrobimas ir koncentracija Europoje“ buvo publikuoti tokie faktai:
* Europoje 3 proc. žemės savininkų savo rankose yra sukaupę 50 proc. žemės ūkio naudmenų.
* Vokietijos, Ispanijos, Austrijos, Prancūzijos žemės tapo ekonominių spekuliacijų objektu agroverslo gigantams, finansiniams fondams, augančioms Kinijos įmonėms ir Rusijos oligarchams. Daugiau apie tai rašyta ČIA.
Šiame žemėlapyje mėlynais skrituliukais pažymėtos šalys investuotojos, aktyviai superkančios ir ilgam laikui nuomojančios žemę.
Oranžiniais skrituliukais pažymėtos šalys – (potencialūs) investuotojų taikiniai, skaičiumi „2“ pažymėta Lietuva:
Žaidėjai Nr. 2: „Еuroazijatai“ iš Rusijos
Aleksandras Duginas – dabartiniam Kremliaus režimui artimas rusų mąstytojas, politologas ir filosofas, pasižymėjęs kaip imperialistinių geopolitinių idėjų skleidėjas. Jis svajoja sukurti buvusios SSRS teritorijoje Eurazijos imperiją ir ragina aktyviau kovoti su Vakarų valstybių, ypač Amerikos, įtakomis, kartu stiprinant kaimyninėse valstybėse Rusijos įtaką.
Dabartinei Rusijos valdžiai įtakingo mokslų daktaro Aleksandro Dugino knyga „Geopolitikos pagrindai“ (1997) tapo ne tik mokymo priemone karo mokyklose, bet ir „stalo“ knyga užsiimantiems ar besidomintiems Rusijos užsienio politika ir jos geopolitiniais tikslais.
Štai ką A. Duginas rašo apie Baltijos šalis:
„Ką gali duoti Baltijos šalys? Jos nebus prorusiškos. Jos bus arba labai antirusiškos, arba tiesiog antirusiškos. Rusijai vis tiek. Tai jau yra NATO narės, mes nebegalime jų sulaikyti. Lietuva, Latvija ir Estija padarė viską, kad taptų absoliučiais Rusijos priešais.
O Rusija jau laukia globalaus persiskirstymo. Pavyzdžiui, jei kas nors atsitiktų JAV, mes dar kartą okupuosime šias šalis. Vienaip ar kitaip, lengvai ar sunkiai.
…Kremlius vargu ar imsis įgyvendinti kokius nors griežtus revoliucinius veiksmus šalyse, priklausančiose NATO. Bus ekonominis poveikis, turto supirkimas siekiant įvesti kontrolę (išskirta S.L – red. past.)“.
Dalinės išvados
Galima tikėtis, kad šių dviejų grupių – „investuotojų“ ir „euroazijatų“ – interesai Baltijos kraštuose sutaps. Viena vertus, bus galima džiaugtis, jei ši konkurencija pakels žemės kainas ir praturtins Lietuvos piliečius.
Tačiau jei pirmąją grupę stimuliuoja tik būsimas pelnas, tai antrosios grupės interesas, be pelno, – ideologiniai ir toli siekiantys geopolitiniai tikslai…
Akivaizdu, kad žemės pardavimo užsieniečiams procese geopolitinis aspektas Lietuvos santykiuose su Rusija yra visiškai ignoruojamas. Tai rimta politinė ir ekonominė klaida.
Mes matome, kaip aktyviai Rusija priešinasi Ukrainos įtraukimui į Europos integracinius procesus. Tai susiję su karinio laivyno baze Kryme – išėjimo į Juodąją jūrą ir tiesioginio išėjimo į Baltijos jūrą praradimas silpnina Rusijos įtaką šiuose regionuose.
Jei mūsų tikslas – kuo greičiau išparduoti savo gimtąją Lietuvos žemę, kuri yra suvokiama kaip Rusijos geopolitinis interesas gauti tiesioginį išėjimą į Kaliningradą ir Baltijos jūrą, tai tokie tikslai niekaip nedera su liberaliu pragmatizmu ir sveika nuovoka.
Istorija ir tendencijos: Čekijos pavyzdys
Antrasis Pasaulinis karas prasidėjo nuo Vokietijos pretenzijų dėl Sudetų žemių Čekijos teritorijoje…
2009 m. Čekijoje trečdalis žemės ūkio naudmenų priklausė užsieniečiams. Ne taip seniai visuomenės audringą reakciją sukėlė faktas, kai Vokietijos pilietis pardavė 60 ha žemės Vokietijoje, kad už gautus pinigus nusipirktų 1200 ha žemės Čekijoje…
Čekijos žemės savininkai negali konkuruoti su Vokietijos žemdirbiais (kaip ir Lietuvos žemdirbiai) dėl diskriminacinės dotacijų politikos ES. Užsieniečius iš Austrijos ir Vokietijos traukia palyginti žema žemės kaina ir tai sukelia Čekijos gyventojų nacionalinio nepasitenkinimo didėjimą.
Technologija?
Įsivaizduokime ekonominę krizę išgyvenančios šalies situaciją.
Šalyje sunkios krizės pasekmės: nepakankama valdžios parama (kompensacijos) žemdirbiams; žemos išaugintos produkcijos supirkimo kainos; didelis ūkių įsiskolinimo lygis; dideli mokesčiai; skurstantys žemdirbiai atiduoda už skolas savo ūkius perpardavėjams ir išvažiuoja į miestus bei kitas šalis.
Tokiame ekonomikos fone šalyje per tarpininkų tinklą (tikėtina, žmonės priešiškai vertins žemės pardavimą užsieniečiams, nors tai įstatymu bus leidžiama) aktyviai superkama žemė ne tik dėl būsimo pelno. Panaudojant oligarchų finansinius resursus, diena po dienos realizuojamas ne tik ekonominis, bet ir ideologinis bei geopolitinis uždavinys superkant sklypą po sklypo.
Ilgai nuslėpti tikruosius tikslus neįmanoma, ir vėliau ar anksčiau paaiškėjus, kokios gali būti geopolitinių pasekmių, kyla nepaklusnumo akcijos ne tik prieš perpardavinėtojus, bet ir prieš užsienio pirkėjus. Situacija kaista.
Tarptautinės organizacijos bando tai išspręsti taikiu būdu, tačiau turės pripažinti, kad viskas padaryta teisėtai.
Privati nuosavybė – šventas reikalas.
Gyventojai, laikydami save apgautais, nebus linkę su tuo taikstytis. Nacionalizmo pakilimas prieš naujus žemės savininkus pagimdys fizinio pasipriešinimo, o gal net teroro bangas. Kad užkirstų tam kelią, tarptautinės organizacijos naujiems savininkams, savo nuosavybei apgint, leidžia sukurti savo valstybę, valdžią ir armiją.
Sakysite nerealu? Pasakos? Sąmokslo teorijos?
Ši istorija galėtų klostytis, kaip įvyko su Dancingu ir koridoriaus į jį sukūrimu Lenkijoje. Arba – kaip su Sudetų kraštu Čekijoje. Arba – kaip su Abchazija ir Pietų Osetija. Tačiau realiame gyvenime viskas būna gerokai paprasčiau…
Štai pavyzdys: kaip atsirado Izraelio valstybė ir sunyko Palestina.
Ar galime leisti pasikartoti panašiam scenarijui Lietuvoje?
[…]
Išvados ir pasiūlymai:
• Žemės pardavimo liberalizavimas neįmanomas konfrontacijos (ekonominio karo) su kaimynais sąlygomis.
• Europos Sąjungoje, be Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nėra šalių, kurios turėtų sieną su Rusija, ir tai labai rimtas pretekstas siūlyti ES suteikti Lietuvos valstybei :ypatingos pasienio teritorijos“ statusą.
• Siūlyti be jokio referendumo paskelbti Lietuvos moratoriumą žemės pardavimui.
Įstatyminės prielaidos tokiems veiksmams yra.
Apie prievoles ir pareigas ES sutartyje
Mūsų pasirašytoje sutartyje su ES yra labai konkretus punktas, kuriuo turime rūpintis savo teritorijos vientisumu ir nacionalinių interesų gynimu. Mūsų pareigą Europos Sąjungai (pagal sutarties sąlygas) yra laiku pastebėti ir suteikti informaciją apie galimas grėsmes pasienio teritorijose.
Apie tai kalbama 4 straipsnyje:
Ir 21-ame:
Galimos išvados ir pasiūlymai
Akivaizdu – racionaliai mąstantis žmogus nesuabejos šių sutarties su ES straipsnių nauda Lietuvai. Kartu tai – ir neišnaudotos galimybės.
Mūsų pareigą ES (pagal sutarties sąlygas) yra laiku pastebėti ir suteikti informaciją apie galimas grėsmes pasienio teritorijose. Net jei mūsų nesupras ir atiduos, kaip atidavė stambiausią Kipro banką, tai būsime bent pabandę ką nors daryti ir įvykdę sutarties sąlygas, o ne sėdėję ir ginčijęsi, kas ten ką pasirašė. Svarbiausia laiku perskaityti, analizuoti, daryti išvadas ir niekada nebūti išankstinių įsitikinimų vergais.
Mūsų pareiga apginti ES teritoriją yra svarbesnė nei visi kiti abstraktūs įsipareigojimai, kurie buvo prisiimti iki krizės ir po krizės paaštrėjus santykiams su Rusija.
[…]
Vinstonas Čerčilis, garsusis britų politikas, taip apibrėžė svarbiausią skirtumą tarp politiko ir valstybės veikėjo: pirmasis orientuojasi į būsimus rinkimus, o antrasis – į būsimąją kartą.
Nuorodos:
Šaltinis: slapenas.lt