Stebime procesus, kuriuose turėtume surasti savo vietą ir bent jau etinę poziciją, kuriems reikėtų pasiruošti ir kuriuose teks išgyventi.
Kaip jau girdėjome, praeitą ketvirtadienį opozicijos iniciatyva į Seimą buvo pakviesti trys žinomi medicinos, teisės ir ekonomikos sričių specialistai, kurie turėjo tikslą išsakyti nuogąstavimus dėl netinkamo Lietuvos vyriausybės pandemijos valdymo, pateikti alternatyvius pasiūlymus ir padėti rasti protingą, teisėtą ir mediciniškai pagrįstą išeitį iš pandemijos pasekmių.
Kas atsitiko? Ogi Seimo politinė dauguma tiesiog atsisakė jų išklausyti. Ne šiaip atsisakė, nes Seimo posėdyje šie asmenys savo pranešimus perskaitė, o išėjo iš posėdžių salės ir „už durų“ palaukė, kol prelegentai pabaigs.
Pranešimus Seime perskaitė Sveikatos teisės instituto vadovas doc.dr. Rimas Jankūnas ir Lietuvos advokatūros tarybos pirmininkas profesorius Ignas Vėgėlė – savo sričių specialistai, turintys pasitikėjimą profesinėse bendruomenėse. Taip pat pranešimą perskaitė Stasys Jakeliūnas – europarlamentaras, savo laiku konsultavęs finansų klausimais vieną iš Lietuvos premjerų bei dirbęs finansų analitiku.
Galima nesutikti su įrodymų reikšme ar argumentais, tačiau ar galima kaip nors protingai suvokti, tai kas įvyko – kai politikos elito atstovai tiesiog atsisakė išklausyti argumentų ir pabėgo iš salės vengdami išgirsti specialistų pasisakymus. Tai jau kažko kito pradžia.
Galima tik žavėtis Igno Vėgelės bei Rimo Jankūno entuziazmu vis dar bandant įtikinti Seimą teisės viršenybės ar Žmogaus Teisių svarba. Tačiau man atrodo, kad ateina kitokios „teisės“ laikmetis. Tai tokios „teisės“, kuria buvo grindžiamas holokaustas, negrų segregacija, „buožių“ išvežimas į Gulagą ir panašūs socialinės inžinerijos fenomenai. Nors tokie palyginimai dažnai šokiruoja, tačiau nesunku suvokti, jog tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, „teise“ vadinant „operacijų vadovo“ sprendimus yra ne kas kita, kaip naujas socialinis eksperimentas.
Mane visada stebino psichologinis fenomenas, kai visuomenė, priversta paklusti ir susitaikyti su tam tikromis Žmogaus Teises varžančiomis taisyklėmis, pati tampa tokių taisyklių gynėja ir net organiškai pradeda neapkęsti jos teisių gynėjų.
Mano paminėti istoriniai socialinės inžinerijos fenomenai buvo vykdomi vadovaujantis tuo metu įgalinta „teise“, kuriai didžioji visuomenės dauguma ne tik pakluso, bet, kas ypač tragiška, tapo šių procesų įrankiu.
Mums kartais atrodo, jog teisės viršenybės ar Žmogaus Teisių pažeidimo problemas gali padėti išspręsti, tarkim, Konstitucinis Teismas ar Europos Žmogaus Teisių teismas. Tačiau pradedu tuo abejoti. Neteko išgirsti, kad mūsų Konstitucinis Teismas galėtų pasigirti kokiu nors tiek drąsiu Žmogaus Teisių išaiškinimu, kuris būtų tapęs kokybiškai nauju teisiniu standartu Europos Sąjungoje. Tuo tarpu dar neseniai Europos Sąjunga pasauliui kėlė aukštus Žmogaus Teisių reikalavimus, tačiau pandemijos valdymas įvairiose šalyse (ne tik Lietuvoje) rodo, kad keičiasi požiūris į Žmogaus Teises daugelyje pačių Europos Sąjungos valstybių, o galimai ir minėtame teisės elite.
Taigi stebime procesus, kuriems, ko gero, negalime daryti įtakos, tačiau kuriuose turėtume surasti savo vietą ir bent jau etinę poziciją. Stebime procesus, kuriems reikėtų pasiruošti ir kuriuose mums gali tekti išgyventi kažkurį laiką, o svarbiausia, neprarasti garbės bei orumo.