Mažvydas Jastramskis | lzinios.lt
Iki tiesioginių mero rinkimų įteisinimo Lietuvoje beliko vienas žingsnis.
Šią savaitę Seimui pritarus Savivaldybių tarybų rinkimų ir Vietos savivaldos įstatymų pakeitimams, laukia galutinis balsavimas dėl pataisų priėmimo. Tikiuosi, kad šis sprendimas vis dėlto nebus priimtas, kitu atveju partijos atvers Pandoros skrynią, iš kurios pasipylę netikėtumai pakenks joms pačioms.
Apie tiesioginių mero rinkimų pliusus ir minusus, už jų galbūt slypinčius politinius interesus esu ne kartą rašęs bei kalbėjęs viešojoje erdvėje. Šiame komentare norėčiau paskutinį kartą pakviesti politikus nedaryti sprendimo, kuris nėra gerai apgalvotas ir pagrįstas. Ar matėte nors vieną analitinę, akademinę studiją apie tai, kokios pasekmės galimos Lietuvos politiniam gyvenimui? O juk pavojus suklysti realus – tikėtina, kad taip bus susilpninta Lietuvos partinė sistema, o savivaldybės pasmerktos populizmo ir feodalizmo lydinio amžiui.
Stebint, kaip entuziastingai Seime stumiamos savivaldos rinkimus reglamentuojančių įstatymų pataisos, neišvengiamai kyla klausimas, kodėl parlamento daugumos partijos jų taip trokšta? Viena vertus, valdantieji tikriausiai nori turėti darbų, į kuriuos galėtų atkreipti dėmesį kituose Seimo rinkimuose. Priimant šiuos sprendimus lyg ir atstovaujama gyventojų interesams, įgyvendinama tautos valia, nes dauguma lietuvių merus norėtų rinkti tiesiogiai, savo balsus skirti asmenybėms, o ne sąrašams. Pakeitus savivaldos rinkimų taisykles, šis „laimėjimas“ tikrai puikuosis 2016 metų rinkimų plakatuose.
Kita vertus, vien tautos valia tokio esminio pokyčio nepaaiškinsi, čia turi slypėti politinis interesas. Esu rašęs, kad šia reforma itin suinteresuoti socialdemokratai, merus turintys trečdalyje savivaldybių ir pasižymintys stipriomis pozicijomis rajonų centruose. Tiesioginių merų rinkimų įteisinimas teoriškai turėtų leisti ir toliau išlaikyti įtaką regionuose: socialdemokratams nebereikės baimintis kitų partijų susivienijimo prieš juos, apeinant valdančiosios koalicijos formavimą savivaldos vadovui išrinkti.
Su tiesioginiais merų rinkimais viltis sieja ir kitos dvi valdančiosios koalicijos jėgos – „Tvarka ir teisingumas“ (TT) ir Darbo partija (DP). Abi politinės jėgos egzistuoja daugiau kaip 10 metų, tačiau savivaldoje atsiriekti savąjį pyragą iki šiol joms trukdė tradicinės partijos ir nepalankios aplinkybės (DP pirmą kartą juose dalyvavo 2007 metais, kai dėl skandalų buvo labai smukęs jų populiarumas). Veikiausiai „darbiečiai“ Kėdainiais, o „tvarkiečiai“ Pagėgiais ir dar keliomis savivaldybėmis tenkintis nebenori, tikriausiai tikimasi, kad įvedus tiesioginius merų rinkimus joms bus lengviau „aplošti“ tradicines partijas.
Bėda, kad, tikėtina, taip mąsto miriadai politinių ambicijų turinčių subjektų. Grįžtant prie tautos valios, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad neįmanoma atsieti dviejų aspektų: kai norima balsuoti tiesiogiai už merą ir kai nenorima balsuoti už partijas. Atrodo, jog valdantieji stumia reformą ignoruodami antrąjį aspektą ir tai, kad Lietuvos partinė sistema silpna, o pasitikėjimas partijomis tragiškai mažas. Kai bus leista rinkti merus tiesiogiai, konkurencija vyks ne tik tarp partijų (dabar tai užtikrina balsavimas už sąrašus), bet ir tarp daugelio politinės įtakos užsigeidusių, tačiau anksčiau į partinę veiklą tingėjusių veltis asmenų.
Prezidento rinkimuose Lietuvoje visada balsuojama už asmenybę, ne už sąrašą ar partiją. Situacija tokia, kad pastarąjį kartą partinis kandidatas buvo išrinktas 1993 metais. Tai buvo a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas. Vėliau partinėje sistemoje kiek ilgiau veikiančių partijų kandidatams sekėsi labai sunkiai, o daugiausia balsų surinkęs partinis kandidatas praėjusiuose rinkimuose, Zigmantas Balčytis, negavo jų net 14 procentų. Žinoma, savivaldos rinkimuose visiškai toks pat scenarijus nenutiks. Vis dėlto egzistuoja keliolika ar net daugiau metų veikianti partinė struktūra, akcentuojamos vietinio pobūdžio problemos, pergalei reikia gerokai mažiau balsų. Tačiau neabejoju, kad reikšminga balsų dalis atiteks asmenims, su partijomis, ypač tradicinėmis, turintiems mažai bendro.
Politikai galėtų pasimokyti iš paskutinės reformos, kai prieš 2011 metų savivaldos rinkimus buvo įteisintas nepartinių kandidatų ir jų sąrašų dalyvavimas. Ypač didžiuosiuose miestuose partijoms tai atsiliepė neigiamai – Kaune gerai pasirodė verslininko Visvaldo Matijošaičio rinkimams suburtas sąrašas „Vieningas Kaunas“, Vilniuje liberalus už borto paliko Artūro Zuoko projektas. Nesakyčiau, kad reforma buvo itin patogi ir patiems miestų rinkėjams. Balsavusieji Vilniuje gavo paklodės ilgumo biuletenį, jame buvo galima pasiklysti tarp 29 partijų, atskirų kandidatų ir jų sąrašų.
Įteisinus tiesioginius merų rinkimus, iš pradžių vietos savivaldos politikoje kils chaosas, mat pabandyti norės tiek anksčiau politikoje tik netiesiogiai dalyvavę veikėjai, tiek jau kurį laiką nurimę politikos marginalai. Pavyzdžiui, tikrai nebūtų nuostabu Kaune pamatyti į merus kandidatuojantį Vytautą Šustauską. Be to, mero funkcijų gerai nesuderinus su tarybos įgaliojimais, dalyje savivaldybių sprendimų priėmimas, tikėtina, taps sudėtingas: valdančioji dauguma bus viena, o meras – kitas. Tokiais atvejais tarybos daug laiko praleis besiaiškindamos politinius santykius, o rinkėjai taps dar daugiau nepatenkinti. Tai ilgainiui išvirs į dar labiau sustiprintas antipartines nuotaikas ir atitinkamą balsavimą.
Todėl norėčiau akcentuoti – tiesioginių mero rinkimų įvedimas gali atsisukti prieš visas be išimties partijas, neišskiriant tų, kurios tikisi iš sprendimo išlošti. Dalis vietinių baronų išliks, o gal net ir sustiprins pozicijas. Tačiau dalis tarybų paskęs politinio nestabilumo liūne, o partinei sistemai bus suduotas smūgis.