Sergejus Chudijevas. Apie (ne)teisingą karą

Bernardinai.lt

Redakcijos prierašas. Stačiatikių mąstytojo svarstymai apie konfliktą Ukrainoje. Spėjame, kad jie gali papiktinti tuos, kurie įsitikinę, kad ukrainiečiai kovoja teisingą karą, lygiai kaip autorius susilaukė pasipiktinimo Rusijoje iš tų, kurie įsitikinę, jog Rusijos šventa pareiga palaikyti separatistus. Mes dar kartą pabrėžiame, kad visi mūsų skelbiami tekstai yra diskusiniai ir nepretenduoja į tiesos monopolį. Esame įsitikinę, jog šiandien svarbu tiesti tiltus ir gerbiame S. Chudijevo pastangas tai daryti.

Bendraudamas su žmonėmis, kurie mano, jog teisinga remti kurią nors pusę kariniame konflikte, paprastai greitai įsitikinu, jog abejų pusių patriotai panašiai argumentuoja, kodėl krikščionims leistina žudyti ar net kankinti kitus žmones.

Paprastai apeliuojama į patriotizmą ir Tėvynės meilę, būtinybę atiduoti tai, kas valdovo valdovui, nurodo, jog net šv. Jonas Krikštytojas nereikalavo, kad kariai atsisakytų savo tarnybos, be to, juk dar buvo šventi karai ir taip toliau.

Būčiau sąmokslo teorijos mėgėjas, jei nuspręsčiau, jog yra parengta kažkokia metodika, kuri nuosekliai skatina neapykantą ir karus. Kartais, klausantis žmogaus, sunku net suprasti, kurią jis pusę palaiko, nes argumentai tokie pat kaip ir oponento. Nepaisant to, kiekviena kariaujanti pusė šventai tiki, kad yra teisi ir turi pakankamai argumentų tai patvirtinti, o priešininko argumentai (dažnai tokie pat, kaip atspindys veidrodyje) jiems atrodo melagingi, nepakankami, net šventvagiški. Geras krikščionis gali šaudyti iš patrankos į priešus, jei tai įsako mūsų valdovas, tačiau, jei įsako kitos valstybės valdovas, toks pat veiksmas jau yra siaubingas nusikaltimas.

Klausimas – ar karas gali būti teisingas? – ne tiek politinis, kiek teologinis. Kai žmonės sako, kad kare nužudyti priešininką nėra nuodėmė, tai kartu teigiama, jog žmogžudystės nuodėmingumą ar nenuodėmingumą sąlygoja ne Dievo, bet valdovo, tautos, nacijos, partijos įsakai. Nuodėmingas veiksmas staiga tampa dorybingas, jei vykdomas „teisingos valdžios“ (Porošenkos/Zacharčenkos/ Putino/ Obamos) įsakymas.

Tai reiškia, jog valdovas, nacija, tauta ar partija ir yra tikrasis dievas. Jų įsakai turi viršenybę prieš Dievo įstatymus. Aišku, mums gali pasakyti, kad nesunku įsivaizduoti situaciją, kai atsisakymas naudoti prievartą gali sukelti padarinių, kurie dar blogesni už pačią prievartą.

Pavyzdžiui, galima nušauti teroristą, norint išgelbėti tūkstantį žmonių, kurie žūtų per teroro aktą. Jei nieko nepadarai, kad daugybė žmonių nežūtų, vadinasi, esi kaltas dėl jų mirties. Šis argumentas kartu su apeliavimu į šventus karus yra mėgstamiausias visų karo patriotų.

Bėda ta, kad šiuo atveju daroma svarbi loginė klaida: iš to, jog galima situacija, kai teisinga panaudoti prievartą, norint išvengti dar didesnės prievartos, visai nereiškia, kad prievarta turi būti naudojama čia ir dabar.

Galima pateikti pavyzdį, susijusį su Dievo priesako „nežudyk“ sulaužymu. Galima medicininė situacija, kai abortas būtinas, idant išgelbėtum motinos gyvybę ir akivaizdu, jog abejų gyvybių išgelbėti neįmanoma. Tokios situacijos egzistavimas jokiu būdu nepadaro aborto iš esmės leistinu veiksmu.

Psichologinis nuodėmės pateisinimo mechanizmas aiškus – pirmiausia paskelbkime, kad tam tikras veiksmas tam tikrose situacijoje yra galimas. Paskui pradėkime plėsti išskirtinių atvejų erdvę, pasinaudodami pilkąja zona. Juk yra atvejų, kai nėra aišku, ar motinos gyvybei nėštumas kelia realų pavojų, ar ne. Galiausiai, veiksmas paskelbimas kaip teisėtas visais mums reikalingais atvejais.

Tačiau tai saviapgaulė – mes puikiai suprantame, kad iš to, jog egzistuoja tragiškų situacijų, nereiškia, kad mes taip pat galime elgtis ir tada, kai tik to norisi.

Iš to, kad įmanoma situacija, kai karas yra teisingas, negalima išvesti to, jog jis teisingas visada, kai to užsinori propagandistai ir paskelbia tai, kas jiems naudinga, teisingu ar net šventu dalyku. Turi būti tam tikri objektyvūs kriterijai.

Teisingo karo kriterijai buvo suformuluoti dar viduramžiais. Aišku, kiekviena kariaujanti pusė tvirtino, kad jų veiksmai juos atitinka.

Dera atkreipti dėmesį į vieną svarbų kriterijų: karo našta turi būti adekvati jos tikslams. Tai reiškia, kad aukos ir nuostoliai, kurie lydi karo veiksmus, turi būti mažesni nei tie, nuo kurių šie veiksmai gina. Karo veiksmų teisėtumą nulemia ne koks nors politinis lyderis, o karo sukeltos žalos santykis su ta, nuo kurios jis gelbsti.

Pavyzdžiui, Antrasis pasaulinis karas atitiko šį kriterijų, nes galima drąsiai sakyti, kad nacistų triumfo atveju žala ir aukos būtų didesnės, nei buvo tos, kurių pareikalavo karas.

Pabandykim pritaikyti šį kriterijų Ukrainos konfliktui. Nuo ko mus gina tos aukos ir nelaimės, kurios atnašaujamos prie karo altoriaus?

Kas įvyks, jei sukilėliai (ar kaip juos vadina Ukrainos valdžia – separatistai) pralaimės? Doneckas priklausys neturtingam, korumpuotam, prastą infrastruktūrą turinčiam ir blogai su savo piliečiais besielgiančiai valstybei. Čia surašiau taip, kaip situacija vertina tie, kurie remia sukilėlių veiksmus. Aišku, skamba nekaip, tačiau ar verta tiek gyvybių aukoti ir taip nuniokoti teritoriją, kad užkirstume kelią tokiai perspektyvai?

Aišku, propaganda, siekdama motyvuoti žmones žudyti ir aukotis, pasakoja apie gresiantį rusakalbių genocidą, tačiau tai skamba neįtikėtinai – juk tose teritorijose, kurias valdo Ukrainos valdžia, joks genocidas nevyksta.

Kas nutiks, jei pralaimės Kijevas? Vienas iš dviejų: arba Donecko ir Luhansko sritys galutinai atsiskirs, arba gaus plačią autonomiją Ukrainos sudėtyje ir Ukraina įgaus gana įprastą Vakarų Europos valstybėms federacinę struktūrą.

Ar verta sekinančiu ir viską naikinančiu karu bandyti išlaikyti šias sritis, matant, kiek tai aukų reikalauja iš Ukrainos? Jei daugumos ukrainiečių svajonė – išnykti iš Rusijos orbitos, tai kam jėga bandyti išlaikyti sritis, kurios europėjimo procese tebus svarmeniu ant kojos?

Jei Putinas pasieks savo – Ukraina taps federacine valstybe, tai ar dėl to galima net aukoti daugybę gyvybių ir toliau griauti savo ekonomiką?

Taip, ukrainiečiai sako, kad kovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę, kovoja su Putinu, kuris nori juos pavergti. Tačiau tai skamba tiek pat neįtikinamai, kaip ir „genocido teorija“. Jei Putinas siekė užkariauti Ukrainą, kas jam trukdė tai padaryti prieš pusmetį. Herojiški kiborgai? Kad ir kokie jie būtų herojiški, prieš didžiulę karinę galią jie neatsilaikys. Šiuo metu Rusijos armija savo galia toli lenkia Ukrainos kariuomenę. Tiesa ta, jei Putinas užsimanytų, Rusijos kariuomenė labai greitai galėtų užimti Kijevą. Jei to dar neįvyko, vadinasi, politinio sprendimo užkariauti Ukrainą nėra.

Žvelgiant iš abiejų pusių, karas negelbsti gyvybių, bet tik reikalauja naujų aukų. Jis neužkerta kelio siaubui, kuris būtų didesnis nei paties karo siaubas ir nežada tokių gėrybių, kurios būtų vertos dabartinių aukų.

Karas yra neteisingas iš abejų pusių – taip būna. Iš to, kad viena pusė neteisi, visai nereiškia, kad kita būtinai teisi.

Idant pripažintume, kad karas neteisingas, visai nereikia tapti vietoje ir ne vietoje cituojamo Levo Tolstojaus apologetu, kuris tvirtino, jog valstybė apskritai turėtų būti panaikinta.

Karas gali būti teisingas – kai jis užkerta kelią kažkam blogesniam nei jis pats. Šis karas ne toks: neteisinga jame dalyvauti, jį palaikyti, nevalia būti agitatoriumi nė vienoje iš jo pusių.

Maskvos patriarchas Kirilas teigia: „Mūsų principinė pozicija yra ta, kad Bažnyčia turi būti aukščiau bet kurio karinio konflikto. Bažnyčia turi išlaikyti savo taikdarišką potencialą net tada, kai pradeda atrodyti, kad toje situacijoje jokio taikdariško potencialo nebegali būti. Tai sudėtinga pozicija, nes kiekvienas, kuris užima kokią nors poziciją konflikte, bando užsitikrinti Bažnyčios paramą. Tačiau Bažnyčia gali ir privalo teikti paramą išskirtinai pagal savo Dievišką misiją. Mes turime atlikti pastoracinį darbą, turime melstis, taikyti žmones, tačiau jokiu būdu neturime aptarnauti kurios nors politinės pozicijos, koncepcijos, nes tik taip Bažnyčia gali būti virš konflikto ir išlaikyti taikdarišką potencialą.“

Kijevo metropolitas Onufrijus neseniai taip pareiškė: „Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios, turinčios seną tradiciją, vardu raginus visus, kurie laiko save krikščionimis, tuoj pat nustoti žudyti vienas kitą.“

Tai Bažnyčios balsas, į kurį dera įsiklausyti.

Pagal Pravmir.ru parengė Andrius Navickas

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
nu kaži

gėriui reikalinga auka.
klausimas ką paaukoti – kary karo lauke, ar jo tėvus, brolius, vaikus ir t.t. atėjus okupantui.
jei nebūtų Lietuvos partizanų – kaži ar šnekėtumėm lietuviškai

VaidasVDS

Gėriui nėra reikalingos jokios aukos. Gėriui yra reikalinga tik meilė, nes nieko stipresnio už meilę pasaulyje nėra. Realiame kare kariai nesikauna. Kaunasi tie, kurie stovi už karių nugarų. Kariai tik visiškai beprasmiškai žudo vieni kitus. Tik gynybinį karą galima kažkaip pateisinti. Bet ir gynybinis karas gali neturėti jokios prasmės,jei milžinas puola nykštuką. Kaip nesipriešinant galima laimėti? Galima, ir tą pademonstravo pats Jėzus. Jis nesipriešino, kada Jį teisė, Jis nesigynė, kada Jį kaltino, Jis nesiskundė, kada jam vykdė bausmę. Bet Jis išliko, prisikėlė ir toliau yra gyvas bet ne materialiame, o dvasiniame lygmenyje. O visi tie, kurie kurstė, teisė ir kankino, šiandien yra negyvi, jų nėra. Ir blogis jau pasibaigęs, ir blogio darytojų nei kvapo. Kariauti ar nekariauti, sprendžia tik materialistai,… Skaityti daugiau »

Raigerdas

Čia buvo toks Andriaus Navicko straipsnis, bet jį tiesos.lt redakcija, kažkodėl tai panaikino. Tiesos.lt kartais taip pat dirba komunistiškai. Galimai tas TSRS gyvenimas yra tiek giliai suleidęs šaknis, kad dalis mūsų gyventuojų iš viso negali atsisakyti tų komunistinių metodų, kuriais žmogiškais tikrai nepavadinsi. Štai ir tiesos.lt kaitalioja ir maivosi visokiais būdais, kad įtikti bernardinų.lt redaktoriui Andriui Navickui. Aš po anuo Andriaus Navicko grubia sovietine agitke, nors jis ten kalba kaip krikščionis, prašiau kmentarą, kad jis spekuliuoja tokiais šventais dalykais, kaip protas, sąžinė ir net Viešpats, kaip pats tikriausiaus sovietinis ideologas. Kaip nebūtų keista, bet šitas Habilituotas daktaras, tęsia savo sovietinę agitkę, tik jau ne pats, o kito autoriaus žodžiais. Tai yra įprastas dalykas, tokiam profui, kaip Andriui Navickui, tai yra… Skaityti daugiau »

Gubdiajevo tvaikas

Nesvietiškas naivumas, ypač samprotaujant apie tai, kad kremliaus planuose yra pasikakinimas Krymu ir dar tais keliais gabalais Ukrainos teritorijos. O pabaigoje papilama agento Michailovo dvasingų srutų, labai jau dvokia.
Šitas taikos hercogas (peace duke) daug naudingos medžiagos pamąstymui krikščionybės ir karo tema galėtų rasti Vladimiro Solovjovo traktate „Tri razgovora a vojnie”.

Raigerdas

Čia, žemiau esančiame komentare rašiau, kad „Šitie Herojiški kiborgai gina ne tik Ukrainą, bet ir tą patį A. Navicką. O gal būt, aš klystu, nes Andriui Navickui gyventi naujoje Rusijos Imperijoje būtų visai neblogai. Tuo labiau, kad pavadinimas tos Imperijos, galimai, patenkintų A. Navicką – CCCP – “Святая Соборная Справедливая Россия”. Pagal šio straispnio autorių iš pravmir.ru ir jam pritariantį Andrių Navicką, išeina, kad kare suinteresuotos abi pusės. Na, nieko kvailesnio nesugalvosi. Išeina taip, kad nusikaltėlis ir jo auka yra abi suinteresuotos pusės: nusikaltėlis, kad užpulti ir padaryti žalą aukai, o auka suinteresuota, kad būtų užpulta, ir jai būtų padaryta žala. Jeigu auka bando priešintis, tai jau yra blogai. Pažiūrėkite į šias komunistines manipuliacijas, panaudojant krikščionybę:”Pavyzdžiui, galima nušauti teroristą, norint… Skaityti daugiau »

Raigerdas

Po šito straipsnio, tiesiog komunistiškai-krikščioniško ir netgi KGB-istiško straipsnio, galima padaryti išvadą, kad mums policija nereikalinga. Nereikalingi ir kalėjimai (taip juose reikia daug ką pertvarkyti, ir netgi pačią bausmių sistemą), o visus nusikaltėlius reikia paleisti į laisvę, kadangi jų atžvilgiu yra naudojama prievarta. Nes straipsnyje yra teigiama, kad „Bėda ta, kad šiuo atveju daroma svarbi loginė klaida: iš to, jog galima situacija, kai teisinga panaudoti prievartą, norint išvengti dar didesnės prievartos, visai nereiškia, kad prievarta turi būti naudojama čia ir dabar”. Straipsnio autorius, taip pat ir Habilituotas daktaras Andrius Navickas, ir nemaža dalis Vilniaus Universito profesorių, kurie talkino visoms Andriaus Navicko manipuliacijoms savo laiku, niekaip nepajėgia suprasti, kad bėda yra ne ukrainiečių pasipriešinime prieš KGB nusikalstamą veiklą Ukrainoje, kuri buvo… Skaityti daugiau »

Sveikos mintys

Brandus tvirto krikščionio, sąžiningo ir garbingo žmogaus straipsnis. Autorius labai motyvuotai pagrindžia savo poziciją. Tie, kurie puolą autoriaus blaivią, ramią, giliai apmąstytą laikyseną, demonstruoja vien savo emocijas,atsiradusias dėl mūsuose įsitvirtinusio labai tiršto militaristinio smogo. kurį kelia politikai, žiniasklaida ir angažuotų propagandistų korpusas. Garbė BERNARDINAMS ir Andriui Navickui.

Letas Palmaitis

Įsakymas „Nežudyk!” Senajame Testamente reiškė „Nežudyk tikėjimo brolio, jei tau D-vas neįsako” – yra pakankamai daug atveju, kai D-vo Įstatymas liepia nužudyti nusikaltėlį. Naujojo Testamento laikais krikščionis turėtų svarstyti ne tai, ar karas gali būti teisingas, bet tai, ar teisinga gintis. Be abejo, jei pačiam grasina žudikas, o išvengti mirties nuo jo rankos galima tik pavartojant mirtiną ginklą, krikščionis turi teisę prisiminti įsakymą „Nežudyk!” vardan savo sielos išganymo ir leisti žudikui save nužudyti. Tačiau nesustabdęs žudiko ar neįstums jo į amžiną pražūtį? Be to, abejotina, ar turi teisę nepavartoti ginklo, jei gali apginti ne save, o tarkim, šalia esantį vaiką? Tautoje suplaukia visi argumentai kartu, o už visus žmones, kaip bebūtų, atsakingi yra jų vadai. Šiuo atveju ne vadas aukščiau… Skaityti daugiau »

Raigerdas

Na va, pirmą kartą skaitau protingą ir gerai argumentuotą Leto Palmaičio komentarą. Nors neįtikėtina, bet faktas. Ką gi, belieka Letą Palmaitį pasveikinti su gerai argumentuotu komentaru. Tikrai, džiugu. nenorėtusi, kad tai būtų tik vienintelis egzempliorius.

Raigerdas

Ankstesniame mano komentare parašiau neteisingai, tad pataisau: „Tikrai džiugu, norėtusi, kad tai nebūtų tik vienintelis egzempliorius”.

Jota dėl Palmaičio

Palmaitis darbuojasi šiame portale manipuliuodamas žiniomis ir siekdamas primesti savo paties prifantazuotas teorijas. Diskutavom su juo po str. „Vasario 19 kviečiame į Kauno Prisikėlimo…” , dabar jau nukeltas į apačią, kas netingi, galit pažiūrėti. Jis nesuvokia Bažnyčios mokymo, Dievo Apreiškimo esmės, naudojasi tuo, kad komentatoriai mažiau išsilavinę ir nepatikrins jo gausybės neesminių ir dažnai iš piršto laužtų faktų (kad jis paprasčiausiai dažnai meluoja, o po to išsisukinėja kaip chameleonas, apkaltindamas oponentą, įsitikinau minėtoje diskusijoje). Atsargiau su juo! Pritariu tiems, kurie jį vadina demagogu.

11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top