Sergejus Chudijevas. Apie (ne)teisingą karą

Bernardinai.lt

Redakcijos prierašas. Stačiatikių mąstytojo svarstymai apie konfliktą Ukrainoje. Spėjame, kad jie gali papiktinti tuos, kurie įsitikinę, kad ukrainiečiai kovoja teisingą karą, lygiai kaip autorius susilaukė pasipiktinimo Rusijoje iš tų, kurie įsitikinę, jog Rusijos šventa pareiga palaikyti separatistus. Mes dar kartą pabrėžiame, kad visi mūsų skelbiami tekstai yra diskusiniai ir nepretenduoja į tiesos monopolį. Esame įsitikinę, jog šiandien svarbu tiesti tiltus ir gerbiame S. Chudijevo pastangas tai daryti.

Bendraudamas su žmonėmis, kurie mano, jog teisinga remti kurią nors pusę kariniame konflikte, paprastai greitai įsitikinu, jog abejų pusių patriotai panašiai argumentuoja, kodėl krikščionims leistina žudyti ar net kankinti kitus žmones.

Paprastai apeliuojama į patriotizmą ir Tėvynės meilę, būtinybę atiduoti tai, kas valdovo valdovui, nurodo, jog net šv. Jonas Krikštytojas nereikalavo, kad kariai atsisakytų savo tarnybos, be to, juk dar buvo šventi karai ir taip toliau.

Būčiau sąmokslo teorijos mėgėjas, jei nuspręsčiau, jog yra parengta kažkokia metodika, kuri nuosekliai skatina neapykantą ir karus. Kartais, klausantis žmogaus, sunku net suprasti, kurią jis pusę palaiko, nes argumentai tokie pat kaip ir oponento. Nepaisant to, kiekviena kariaujanti pusė šventai tiki, kad yra teisi ir turi pakankamai argumentų tai patvirtinti, o priešininko argumentai (dažnai tokie pat, kaip atspindys veidrodyje) jiems atrodo melagingi, nepakankami, net šventvagiški. Geras krikščionis gali šaudyti iš patrankos į priešus, jei tai įsako mūsų valdovas, tačiau, jei įsako kitos valstybės valdovas, toks pat veiksmas jau yra siaubingas nusikaltimas.

Klausimas – ar karas gali būti teisingas? – ne tiek politinis, kiek teologinis. Kai žmonės sako, kad kare nužudyti priešininką nėra nuodėmė, tai kartu teigiama, jog žmogžudystės nuodėmingumą ar nenuodėmingumą sąlygoja ne Dievo, bet valdovo, tautos, nacijos, partijos įsakai. Nuodėmingas veiksmas staiga tampa dorybingas, jei vykdomas „teisingos valdžios“ (Porošenkos/Zacharčenkos/ Putino/ Obamos) įsakymas.

Tai reiškia, jog valdovas, nacija, tauta ar partija ir yra tikrasis dievas. Jų įsakai turi viršenybę prieš Dievo įstatymus. Aišku, mums gali pasakyti, kad nesunku įsivaizduoti situaciją, kai atsisakymas naudoti prievartą gali sukelti padarinių, kurie dar blogesni už pačią prievartą.

Pavyzdžiui, galima nušauti teroristą, norint išgelbėti tūkstantį žmonių, kurie žūtų per teroro aktą. Jei nieko nepadarai, kad daugybė žmonių nežūtų, vadinasi, esi kaltas dėl jų mirties. Šis argumentas kartu su apeliavimu į šventus karus yra mėgstamiausias visų karo patriotų.

Bėda ta, kad šiuo atveju daroma svarbi loginė klaida: iš to, jog galima situacija, kai teisinga panaudoti prievartą, norint išvengti dar didesnės prievartos, visai nereiškia, kad prievarta turi būti naudojama čia ir dabar.

Galima pateikti pavyzdį, susijusį su Dievo priesako „nežudyk“ sulaužymu. Galima medicininė situacija, kai abortas būtinas, idant išgelbėtum motinos gyvybę ir akivaizdu, jog abejų gyvybių išgelbėti neįmanoma. Tokios situacijos egzistavimas jokiu būdu nepadaro aborto iš esmės leistinu veiksmu.

Psichologinis nuodėmės pateisinimo mechanizmas aiškus – pirmiausia paskelbkime, kad tam tikras veiksmas tam tikrose situacijoje yra galimas. Paskui pradėkime plėsti išskirtinių atvejų erdvę, pasinaudodami pilkąja zona. Juk yra atvejų, kai nėra aišku, ar motinos gyvybei nėštumas kelia realų pavojų, ar ne. Galiausiai, veiksmas paskelbimas kaip teisėtas visais mums reikalingais atvejais.

Tačiau tai saviapgaulė – mes puikiai suprantame, kad iš to, jog egzistuoja tragiškų situacijų, nereiškia, kad mes taip pat galime elgtis ir tada, kai tik to norisi.

Iš to, kad įmanoma situacija, kai karas yra teisingas, negalima išvesti to, jog jis teisingas visada, kai to užsinori propagandistai ir paskelbia tai, kas jiems naudinga, teisingu ar net šventu dalyku. Turi būti tam tikri objektyvūs kriterijai.

Teisingo karo kriterijai buvo suformuluoti dar viduramžiais. Aišku, kiekviena kariaujanti pusė tvirtino, kad jų veiksmai juos atitinka.

Dera atkreipti dėmesį į vieną svarbų kriterijų: karo našta turi būti adekvati jos tikslams. Tai reiškia, kad aukos ir nuostoliai, kurie lydi karo veiksmus, turi būti mažesni nei tie, nuo kurių šie veiksmai gina. Karo veiksmų teisėtumą nulemia ne koks nors politinis lyderis, o karo sukeltos žalos santykis su ta, nuo kurios jis gelbsti.

Pavyzdžiui, Antrasis pasaulinis karas atitiko šį kriterijų, nes galima drąsiai sakyti, kad nacistų triumfo atveju žala ir aukos būtų didesnės, nei buvo tos, kurių pareikalavo karas.

Pabandykim pritaikyti šį kriterijų Ukrainos konfliktui. Nuo ko mus gina tos aukos ir nelaimės, kurios atnašaujamos prie karo altoriaus?

Kas įvyks, jei sukilėliai (ar kaip juos vadina Ukrainos valdžia – separatistai) pralaimės? Doneckas priklausys neturtingam, korumpuotam, prastą infrastruktūrą turinčiam ir blogai su savo piliečiais besielgiančiai valstybei. Čia surašiau taip, kaip situacija vertina tie, kurie remia sukilėlių veiksmus. Aišku, skamba nekaip, tačiau ar verta tiek gyvybių aukoti ir taip nuniokoti teritoriją, kad užkirstume kelią tokiai perspektyvai?

Aišku, propaganda, siekdama motyvuoti žmones žudyti ir aukotis, pasakoja apie gresiantį rusakalbių genocidą, tačiau tai skamba neįtikėtinai – juk tose teritorijose, kurias valdo Ukrainos valdžia, joks genocidas nevyksta.

Kas nutiks, jei pralaimės Kijevas? Vienas iš dviejų: arba Donecko ir Luhansko sritys galutinai atsiskirs, arba gaus plačią autonomiją Ukrainos sudėtyje ir Ukraina įgaus gana įprastą Vakarų Europos valstybėms federacinę struktūrą.

Ar verta sekinančiu ir viską naikinančiu karu bandyti išlaikyti šias sritis, matant, kiek tai aukų reikalauja iš Ukrainos? Jei daugumos ukrainiečių svajonė – išnykti iš Rusijos orbitos, tai kam jėga bandyti išlaikyti sritis, kurios europėjimo procese tebus svarmeniu ant kojos?

Jei Putinas pasieks savo – Ukraina taps federacine valstybe, tai ar dėl to galima net aukoti daugybę gyvybių ir toliau griauti savo ekonomiką?

Taip, ukrainiečiai sako, kad kovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę, kovoja su Putinu, kuris nori juos pavergti. Tačiau tai skamba tiek pat neįtikinamai, kaip ir „genocido teorija“. Jei Putinas siekė užkariauti Ukrainą, kas jam trukdė tai padaryti prieš pusmetį. Herojiški kiborgai? Kad ir kokie jie būtų herojiški, prieš didžiulę karinę galią jie neatsilaikys. Šiuo metu Rusijos armija savo galia toli lenkia Ukrainos kariuomenę. Tiesa ta, jei Putinas užsimanytų, Rusijos kariuomenė labai greitai galėtų užimti Kijevą. Jei to dar neįvyko, vadinasi, politinio sprendimo užkariauti Ukrainą nėra.

Žvelgiant iš abiejų pusių, karas negelbsti gyvybių, bet tik reikalauja naujų aukų. Jis neužkerta kelio siaubui, kuris būtų didesnis nei paties karo siaubas ir nežada tokių gėrybių, kurios būtų vertos dabartinių aukų.

Karas yra neteisingas iš abejų pusių – taip būna. Iš to, kad viena pusė neteisi, visai nereiškia, kad kita būtinai teisi.

Idant pripažintume, kad karas neteisingas, visai nereikia tapti vietoje ir ne vietoje cituojamo Levo Tolstojaus apologetu, kuris tvirtino, jog valstybė apskritai turėtų būti panaikinta.

Karas gali būti teisingas – kai jis užkerta kelią kažkam blogesniam nei jis pats. Šis karas ne toks: neteisinga jame dalyvauti, jį palaikyti, nevalia būti agitatoriumi nė vienoje iš jo pusių.

Maskvos patriarchas Kirilas teigia: „Mūsų principinė pozicija yra ta, kad Bažnyčia turi būti aukščiau bet kurio karinio konflikto. Bažnyčia turi išlaikyti savo taikdarišką potencialą net tada, kai pradeda atrodyti, kad toje situacijoje jokio taikdariško potencialo nebegali būti. Tai sudėtinga pozicija, nes kiekvienas, kuris užima kokią nors poziciją konflikte, bando užsitikrinti Bažnyčios paramą. Tačiau Bažnyčia gali ir privalo teikti paramą išskirtinai pagal savo Dievišką misiją. Mes turime atlikti pastoracinį darbą, turime melstis, taikyti žmones, tačiau jokiu būdu neturime aptarnauti kurios nors politinės pozicijos, koncepcijos, nes tik taip Bažnyčia gali būti virš konflikto ir išlaikyti taikdarišką potencialą.“

Kijevo metropolitas Onufrijus neseniai taip pareiškė: „Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios, turinčios seną tradiciją, vardu raginus visus, kurie laiko save krikščionimis, tuoj pat nustoti žudyti vienas kitą.“

Tai Bažnyčios balsas, į kurį dera įsiklausyti.

Pagal Pravmir.ru parengė Andrius Navickas

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top