Sergejus Daciukas|hvylya.net
Mėgindamas sekti visa, kas vyksta Rusijoje, vakar (spalio 8 d.)pasižiūrėjau televizijos kanalo „Dožd“ laidą „Sobčak gyvai“, kur Ksenijos Sobčak svečias buvo Sergejus Minajevas. Laida paliko klaikų įspūdį apie tą degradaciją, kokia ištiko Rusijos komunikacijų kognityvines struktūras.
Laidoje bendravo ne šiaip du žmonės – susitiko du patyrę žiniasklaidininkai. Vienas jų žvelgia į tikrovę viso pasaulio, išskyrus Rusiją, akimis (pasaulio tikrovė). Kitas žiniasklaidininkas tikrovę suvokia taip, kaip ją mato daugelis apkvailintų Rusijos gyventojų (zombi tikrovė). Vienas siekia situaciją vertinti adekvačiai, nurodo akivaizdžius zombi tikrovės prieštaravimus. Kitas įsitikinęs, kad zombinami yra ne Rusijos žmonės, o visas likęs pasaulis ir kad jo regimoje tikrovėje jokių prieštaravimų nėra, kad visa tai – antirusiškų jėgų prasimanymai.
Pokalbio schema maždaug tokia. Ksenija Sobčak nupasakoja tam tikrą, jos akimis žiūrint, akivaizdžią tikrovę. Toje tikrovėje vyksta Rusijos karas prieš Ukrainą, tiksliau, karas, kuriame kariauja Ukrainoje realiai esantys Rusijos kareiviai; tame kare kareiviai žūva, po to jų kūnus slapta veža į Rusiją, o jų vardus pašalina iš viešos erdvės. Tai reiškia, jog [Ukrainoje žuvę] Rusijos kareiviai yra ne šiaip palaidojami, bet jų vardai savoje šalyje dar ir išbraukiami iš viešos atminties: Rusijos motinos ne tik kad neturi teisės viešai apraudoti savo sūnų, bet ir negali jų žmoniškai palaidoti.
Kuomet Rusijoje nutinka tokie dalykai, apima klaikus nevilties jausmas. Garbingai žūti už imperiją nebaisu, nes juk didvyriška mirtis yra šlovinga. Baisu žūti už imperiją slapčia, be garbės ir šlovės, visų užmarštyje ir net niekinamam tų, kurie tos imperijos apskritai negeidžia.
Ir esti kitokia tikrovė – ją sukūrė valdžios globojama žiniasklaida, kuriai atstovauja Sergejus Minajevas. Bet kokį Ksenijos Sobčak bandymą tikrovę nupasakoti taip, kaip ją regi nerusiškas pasaulis, palydi Sergejaus Minajevo replikos: aš šito nežinau, man tai negirdėta, manęs tai nedomina ir pan. Akivaizdu, jog viešai atsisakoma pripažinti pasaulio tikrovę, kuri neatitinka kitos – zombi tikrovės.
Kad pajustume kontrastą, verta peržiūrėti 2011-ųjų metų televizijos laidos „Minajevas gyvai“ vaizdo įrašą – anuomet Ksenija Sobčak buvo Sergejaus Minajevo viešnia. Ten jiedu bendravo būdami dar vienoje tikrovėje, šnekučiavosi atsipalaidavę, buvo linksmai nusiteikę ir juokavo. O vakarykštėje laidoje Minajevas atrodo įsitempęs, nuolat viską neigiantis ir viskam prieštaraujantis, nuolat siekiantis ką nors apkaltinti ir pan.
Akivaizdu, jog S.Minajevo asmenyje matome ne šiaip zombi propagandos paveiktą žmogų, o būtent tą žmogų, kuris ir yra vienas iš zombi tikrovės kūrėjų. Būdamas Ksenijos Sobčak vietoje, aš turbūt neištvėręs imčiau įrodinėti, jog šitoks svečio užsispyrimas yra visiškai kvailas. Tačiau Ksenija Sobčak su jos televizijos kanalui būdingu optimizmu, neįsižeisdama ir vengdama kaltinamų intonacijų, atskleidžia visišką zombi tikrovės skurdą – šios pozicijos prieštaringumą, abejonės nebuvimą ir nenorą pažvelgti kitomis akimis. Sergejaus Minajevo išpažįstama „tikrovė“ pasirodo esanti intelektualiai bejėgė, akivaizdžiai ir visapusiškai paika bei neperspektyvi.
Toks rezultatas greičiausiai neišvengiamai laukia bet kurio intelektualo, pasišovusio įgyti archajiškos galios ir už tai atsisakyti imtis rizikingos iniciatyvos, ir bet kurio žurnalisto, apsisprendusio ginti lengvai manipuliuojamos minios idealus ir už tai atsisakyti idealų – kūrybos laisvės bei kilnių siekių.
Mentaliniu požiūriu, tai išties liūdnas likimas žmogaus, bandžiusio savo knygose suderinti masinį minios skonį ir tam tikrą kvaziintelektualumą.
Atsisakymas suabejoti savo teisumu, nenoras zombi tikrovėje įžvelgti prieštaravimų gali iškrėsti Rusijai piktą pokštą. Kiekvieną dieną užsispyrus klimpstant į archaikos liūną, pavojuje atsiduria šalies perspektyva, kuri vis mažiau teikia vilties.
Šiandien televizijos kanalui „Dožd“ vis sunkiau pasikliauti optimizmu. Norint šiandienos Rusijoje išlikti optimistu, prireikia titaniškų pastangų. Bet jeigu ši zombi beprotybė tęsis ir toliau, optimizmui Rusijoje paprasčiausiai neliks vietos.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas