Sergėjus Kovaliovas Vakarams: Negalima pataikauti agresoriams

Bernardinai.lt

Leisiu sau kelias pastabas apie politikos kursą, kurį dabar pasirinko Vakarai. Jis turi ir jėgos, ir silpnumo.

Mano šalies, SSRS, istorijoje gausu klastingų, neteisiškų, masinių represijų. Mano šalis rėmė tarptautinį politinį terorizmą, bendradarbiavo kuriant naujus totalitarinius režimus, vykdė agresiją ir kitaip brutaliai pažeidinėjo esmines teisės normas. Dabartinė Rusija grįžta prie šios tradicijos.

Vakarai yra pagrindinė jėga, besipriešinanti Rusijos ekspansijai. Tai teikia vilties taip pat ir svarbiausių globalių problemų atžvilgiu. Tačiau yra ir grėsmių. Jos yra Vakaruose paplitusių mitų ir schemų padarinys, o pastaruosius sėkmingai palaiko FSB specialiųjų sekcijų mistifikuotojai.

Vienas pagrindinių mitų yra tas, kad SSRS išvadavo pasaulį iš fašizmo. Tai – netiesa. Nuo XIX amžiaus vidurio nei Rusija, nei SSRS, nei Rusijos Federacija nieko neišlaisvino, tik pavergė – taip pat ir savo tautą.

Carą išlaisvintoją Aleksandrą II, kuris 1861 m. panaikino valstiečių baudžiavą, užmušė teroristai, įžūliai pasivadinę narodovolcais – „tautos valia“.

Taip, hitlerinė armija paskandinta sovietų kraujyje ir užversta sovietų lavonų krūvomis. Taip, Europos ir JAV indėlis buvo menkesnis, nei galėjo ir privalėjo būti. Bet tai visai kiti klausimai. Lemiamas indėlis karo pergalėje jokiu būdu nėra tas pat kaip išvadavimo misija. Su šia misija aiškiai kirtosi SSRS didžiavalstybiniai interesai. Tai turėtų puikiai suprasti Rytų Europos ir Vokietijos gyventojai, kurie patyrė dvi baisias tironijas.

Sklando ir kitas pavojingas požiūris – kad Rusijos barbarizmas yra išimtinai Rusijos problema. Anaiptol. Šiuolaikiniame glaudžiai susijusiame pasaulyje visos svarbios problemos tapo globalios ir paliečia kiekvieną. Totalitarinės tendencijos Rusijoje ir kituose kraštuose gresia katastrofiniais padariniais pasauliniu mastu. Mano galva, niekas nežino, kaip elgtis su šiuo iššūkiu. Tačiau jau daugelis supranta, kad jo menkinimas būtų gėdingas ir grėsmingas.

Nežinoma, kaip pasielgti, kad universalios vertybės nebūtų tušti šūkiai, tik normali praktika. Tačiau bent jau turime žinoti, ko negalima mums daryti. Negalima pataikauti agresoriams. Negalima už savo paties saugumą mokėti svetimu saugumu, o juo labiau – už naftą kitų gyvenimu ir likimu. Nemoralus politinio pragmatizmo abejingumas – tai gėdingas Miuncheno ir Jaltos palikimas. Pats laikas jo atsikratyti.

Deja, politinės valios stoka žlugdo gerus Vakarų norus. Rusijos ekspansija Kaukaze yra ryškus Vakarų atminties spragų pavyzdys. Tolesni tos ekspansijos etapai kėlė Vakaruose autentišką pasipiktinimą. Kalbama apie brutalius etninius valymus 1990 metų pradžioje Abchazijoje, išprovokuotus Rusijos „taikos mylėtojų“, arba apie 2008 m. Gruzijos teritorijoje įkurtas prorusiškas satelitines valstybėles. Tačiau po pasipiktinimų nebuvo imtasi atitinkamų veiksmų teisei ir humanitarinėms vertybėms apginti. Maža to, pasipiktinimas greitai užgeso.

Reikėtų taip pat prisiminti daugiamečius, nesuprantamus ir nevaisingus Europos Tarybos veiksmus dėl Rusijos nusikaltimų Čečėnijoje.

Dabar atėjo Ukrainos eilė. Tarptautinė visuomenė, kaip atrodo, jau pamiršo Krymo aneksiją. Rugsėjo 20 d. prie Rusijos pasiuntinybės Berlyne tik du šimtai demonstrantų protestavo dėl jėgos politikos, vykdomos prieš Ukrainą. Tuo pačiu metu plačiai kritikuojamas prezidentas Joachimas Gauckas, kuris rugsėjo 1 d. Varšuvoje pasakė, kad agresijos nevalia toleruoti.

Europos Sąjunga atidėjo penkiolikai mėnesių kai kuriuos sutarties su Ukraina punktus, o Europos Parlamentas parėmė šį sprendimą. Kalbama, kad jis nesukels Ukrainai ekonominių nuostolių ir nesuteiks Maskvai privilegijų. Tačiau Rusijai ne tas rūpi – ji paprasčiausiai nenori leisti Ukrainai įeiti į Europą. Susitarimų atidėjimą ji supras kaip nuolaidą jos spaudimui ir tai išnaudos. O Ukrainos pramonė netaps konkurencinga dar penkiolika mėnesių.

Kadaise Vakarai nutarė, kad Berlyno sienos nugriovimas reiškė šaltojo karo pabaigą. Deja, ne. Rusija tik pasidarė sau atokvėpio valandėlę. Įsivaizduokime pokario Vokietiją, kurioje toliau veikia gestapas arba kur kancleris yra Stasi papulkininkis. Būtent tokia yra Rusija, su kuria trokštate partnerystės ir tarpusavio supratimo ir kurią kol kas tegalima tik priversti elgtis garbingai, nes įkalbėti – neįmanoma. Priminsiu JTO funkcionuojančią sąvoką „priverstinė taika“.

Daug yra pasiruošusių nuolaidoms atmindami, kad žiurkė, įvaryta į kampą, tampa pavojinga. Tačiau žiurkė – kad ir neįvaryta į kampą ir palikta ramybėje – vis vien yra pavojingas, natūralus maro pernešėjas. Jam tuoj sukaks šimtas metų. Tas maras metų metais naikino žmones ir išnaikino milijonus. Neturime didelio pasirinkimo: įveikti marą arba – kaip sakė Puškinas – „lėbaukim maro metu“.

Prieš penkerius metus Europos Parlamentas pagerbė mano bičiulius ir mane Andrejaus Sacharovo premija, norėčiau, kad šios pastabos būtų pripažintos kaip savos rūšies atviras laiškas Vakarams. Gerai pažinojau Andrejų Dmitrijevičių. Esu tikras, kad šiandien – kaip visuomet – jis kviestų civilizuotą pasaulį ryžtingiau ir nuosekliau pasipriešinti neteisiškumui. Nediskutuoju dėl konkrečių pagalbos Rusijos ekspancionizmo aukoms formų. Istorijoje sėkmingos veiklos ginant demokratiją pavyzdys gali būti Amerikos Lend-Leas įstatymas ir Marshallo planas.

Šiandien pasipriešinimas „blogio imperijai“ reikalauja maksimalių pastangų. Poryt gali būti jau per vėlu.

Trumpai apie autorių: Sergejus Kovaliovas, žymus disidentas ir politinis kalinys buvusioje Sovietų Sąjungoje, žmonių teisių aktyvistas ir politikas posovietinėje Rusijoje.

Parengta pagal Gazeta Wyborcza

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
rusų pažiba

Tik dėka Sergėjaus Kovaliovo LKB „Kronika” pasiekdavo vakarus ir darė ypač galingą poveikį – visa išeivijos spauda citavo kronikas, o mūsų komunistai privalėjo reaguoti.
Labai didelė pagarba Sergejui Kovaliovui.

Letas Palmaitis rusųpažibai

Kovaliovas yra sąžiningas žmogus, jokių ruskių „pažiba”. Ordoje dar yra bent 1 % sąžiningų žmonių. Lietuvos mastu tai daug, bet Maskolijos – nulis. Be to, Kovaliovas beviltiškai nebesiorientuoja dabarties situacijoje tebesvaičiodamas apie „Vakarų demokratiją”. Jo kolega „čečėnų teisių gynėjas”. Saidas Eminas Ibragimovas, karštas demokratijos šalininkas, seniai įkūręs asociaciją „Mir i prava”, metų metais badaudavo Strasbūre bandydamas akreipti satanofašistų dėmesį į „žmogaus teisių pažeidimus” Čečėnijoje. Gavo ir nuo prancūzų policijos, bet nepasimokė. Šiuo metu Prancūzijoje yra teisiamas „už tarptautinės teroristinės grupės kūrimą” oficialų pabėgėlio statusą turintis Kaukazo žurnalistų sąjungos narys Saidas Denijevas, kuris nėra pažeidęs nė vieno Prancūzijos įstatymo, bet drįso iš Prancūzijos teritorijos dalyvauti islamo kovoje už Kaukazo laisvę kurdamas ir prižiūrėdamas daugybę čečėnų ir dagestaniečių svetainių. Tai jis darė… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Kovaliovas yra puikios moralės žmogus. Bet tai dar tik vienas pavyzdys, kaip vien tik puikios moralės nepakanka, kad žmogus turėtų ir universalią įžvalgą. Visada labiausiai stebiu, kokias vertybes propaguoja koks nors žmogus. Štai Kovaliovas kalba apie universalias vertybes ir jų neapibrėžia. Tai ir yra didžioji tikrai moralių žmonių problema – jie nesugeba suvokti universalių dvasinių vertybių, nes žmonės yra tokia didele dalimi iš gyvūnijos kilusi rūšis, kuri net ir gyvūniškas savybes priskiria Dievui ir tai įtraukia į savo šventraščius. Jei senesnėje istorijoje tai buvo net ir dvasiniame pasaulyje pateisinama, tačiau žmonijos civilizacijai vystantis tai tampa nepateisinama. Žmonija tikrąsias dvasines vertybes – meilę, tiesą, gėrį, grožį turi atrasti iš naujo, nes kol kas ėjo ne link Dievo, bet link savo išgalvotų… Skaityti daugiau »

V.Ladas-Letui Palmaičiui

Lyg ir raštingas, o kaip koks kaimietis pravardžiuojate „ruskiais” (kartais dar blogiau) rusų tautos atstovus…Tai mandagu? moralu? kultūringa?

kacius V.Ladui 18:32

o kaimietį žeminti…Tai mandagu? moralu? kultūringa?

s.m. ex-milicininkui Vladui

tamsta juk zinote, tikiuosi, kad yra rusai („rusy, rusici” – Kijevo Rusios ikurejai ir ju ainiai), ir yra caro Petro 1-ojo ismislu 18-ojo amziaus pradzioje i Rossija perkrikstyta Orda (arba Moskovija), o jos gyventojai pavadinti irgi is lubu ruskiais (russkije, kaip anie save vadina).
Tai koks cia izeidimas ruski pavadinti ruskiu?
Taigi, Leto zodziuose nei amoralumo, nei nekulturos nerasite ne krislo.
Sekmes pleciant akirati istorijos ir lyginamosios kalbotyros pradmenyse.

6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top