Žurnalistai apie susidūrimus su „Berkutu“ Kijeve
Jelizaveta Surganova, Andrejus Kozenko | lenta.ru
Nuo sausio 19 d. Kijeve nenutrūksta gatvės mūšiai tarp priešiškai nusiteikusių piliečių ir teisėsaugos pareigūnų. Demonstrantai svaido Molotovo kokteilius ir grindinio akmenis į milicininkus, o tie atsako guminėmis kulkomis, šviesos-garso granatomis, ašarinėmis dujomis. Šios nuolatinės ir agresyvios priešpriešos aukomis vis dažniau tampa žurnalistai — pastarosiomis dienomis Kijeve nukentėjo per 40 žiniasklaidos darbuotojų. Sausio 23 d. rytą buvo sulaikytas ir sumuštas Lenty.dok operatorius; anksčiau skelbta apie kitus žurnalistus, nukentėjusius nuo guminių kulkų, granatų ir milicininkų lazdų. Lenta.ru užrašė kelių reporterių istorijas apie tai, kas nutiko Kijevo gatvėse žiniasklaidos atstovams.
Vieniems atrodo, kad žurnalistai atsitiktinai patenka į pavojingas situacijas — todėl, kad visą laiką būna priešakinėse pozicijose. Tačiau kiti yra įsitikinę, jog „Berkut“ kariai specialiai taikosi į juos — ar iš baimės, ar iš įniršio, ar todėl, kad yra gavę tokį įsakymą. Be to, dažniausiai nukenčia būtent foto ir videokorespondentai, nuolat fiksuojantys milicijos veiksmus. Net žurnalistų sumušimo atvejai, kuomet milicija neva negirdi šūksnių „Spauda!“, tampa vis dažnesni.
Ukrainos VRM teigia, kad pasakojimus apie šaudymus į žurnalistus reikėtų vertinti kaip provokaciją. Nors protestuojantys nerodo agresijos žiniasklaidos atstovų atžvilgiu, savo veiksmais kartais sukelia pavojų ir žurnalistams, išprovokuodami jėgos struktūrų ugnį.
Andrejus Kiseliovas, Lenta.dok operatorius:
Andrejus Kiseliovas. Ilja Azar / Lenta.ru nuotr.
Ankstų rytą, apie 6:30 val., aš ir grupė Maidano vaikinų nutarėme minivenu nuvažiuoti į kelias vietas – jie rengėsi sulaikyti „tituškas“. Tačiau mus, matyt, iškart susekė, ir mūsų mašiną ėmė vytis „Berkut“ automobilis. Nors gaudynės net ir neprasidėjo, mus iškart sustabdė ir sulaikė (pasak kai kurių šaltinių, miniveno sulaikymas su Lenta.dok operatoriumi įrašytas šiame video, žr. nuo ketvirtos minutės – Lenta.ru pastaba). Veikė jie negailestingai, daužė lazdomis ir kojomis, kamerą išmušė man iš rankų, iki šiol nežinau, kur ji yra. Aš šaukiau, kad esu žurnalistas, tačiau neturėjau specialios liemenės ir manimi nepatikėjo.
Jie su mumis elgėsi, lyg būtume pavojingi nusikaltėliai. Iš pradžių mes ilgokai, apie valandą, klūpojome ant kelių sniege. Po to mus nuvežė į ROVD, ir tai nebuvo labai malonu. Važiavome ilgai, visi mes gulėjome ant grindų tarp sėdynių, pakelsi galvą – iškart smūgis. Vienam iš mūsų buvo visai blogai: sumušta galva, jį pykino, jis net ilgai negalėjo pasakyti savo vardo ir pavardės. Mus atvežė į Oblonskio rajono milicijos skyrių, aš jau buvau dusyk parodęs savo dokumentus, tikinau, jog esu žurnalistas, tačiau tai buvo beprasmiška. Mus įvežė į vidaus kiemą, vėl paėmė dokumentus. „Berkut“ pareigūnai tapo lyg ir meilesni, tačiau ėmė tyčiotis iš Maidano žmonių: atseit, kiek jums moka, ir panašiai. Dvi valandas aš laukiau savo eilės pas tardytoją, po to dar valandą sėdėjau su juo, čia viskas jau atrodė kiek geranoriškiau. Po to nuvykau į ligoninę. Ten pasakė: sulaužyta nosis, man užsiuvo perkirstą antakį ir pakaušį.
Dmitro Barkar, Radio Svoboda Kijevo redakcijos korespondentas:
Dmitro Barkar. RFE / RL nuotr.
Po nakties Gruševskio gatvėje, ankstų sausio 20 d. rytą, mudu su operatoriumi Igoriu Ischakovu tęsėme tiesioginę transliaciją. Taip jau atsitiko, kad mes pernelyg prisiartinome prie „Berkut“ kovotojų. Iki jų buvo apie 30 metrų, o iki aktyvistų barikadų – apie šimtą. Mes į „Berkut‘ą“ ir dėmesio nekreipėme, net kameros nebuvome nukreipę į jų pusę, ir kai jie pradėjo bėgti, net nemanėme, kad jie bėga būtent prie mūsų. Toliau viskas vyko pagal „geriausias“ tradicijas. Jie parvertė ant žemės Igorį, aš puoliau prie jo ir per kelias sekundes pats atsidūriau ant žemės. Jie nuplėšė nuo mūsų apsauginius šalmus, užlaužė rankas, daužė taikydami į galvą, po to nuvedė į autozaką.
Mažiausiai sužeidimų patyriau sulaikymo metu ir daugiausia – kai mane vedė. Kiekvienas sutiktas berkutininkas juto pareigą trenkti kumščiu man į veidą, sykį į veidą smūgiavo koja. Turbūt Igoriui buvo dar blogiau: jį nešė žemyn galva, ir kiekvienas koja daužė jo veidą iš apačios, tad jo nosies sužeidimai labai rimti. Po to mus įmetė į autozaką, kur, esant minusinei temperatūrai, mes išbuvome penkias ar šešias valandas – dabar negaliu net atsiminti, viskas atrodė kaip per rūką. Mes spėjome parašyti SMS žinutes į redakciją, po to iš mūsų atėmė telefonus. Ilgainiui milicininkai suvokė, kad esame žurnalistai, o ne aktyvistai, mus perkėlė į kitą autobusą. Nuvežė į ROVD ir ten pasiūlė pateikti liudininkų parodymus. Aš parašiau pareiškimą apie mums padarytus kūno sužalojimus.
(Žurnalistus paleido iš ROVD baigiantis dienai, po to, kai ten atvyko Radio Svoboda redakcijos vadovybė ir keli deputatai. Abu buvo nuvežti į ligoninę. Igoriui Ischakovui nustatytas rimtas lūžusio nosies kaulo atvejis. Barkarui užsiūtas kairysis antakis, po dešine akim atsirado didžiulė mėlynė, iki šiol neleidžianti atmerkti akies. Be to, gydytojai nustatė abiem žurnalistams lengvą kontūziją – Lenta.ru pastaba).
Eugenijus Feldmanas, Novaja gazeta foto korespondentas:
Kai kada Kijeve dirbantys žurnalistai sužeidžiami, kai taikomasi į juos, o kai kada „dėl kompanijos“. Jau beveik į kiekvieną čia dirbantį nors sykį yra pataikiusi guminė kulka. Tiesioginių susidūrimų čia nėra, visą pusvalandį lazdomis čia niekas nieko netalžo. Guminėmis kulkomis šaudoma į priekines eiles, o ten juk ne tik aktyvistai, bet ir fotokorespondentai, ir videooperatoriai. Vienam kvadratiniam metrui tenka kelios kulkos, ir to pakanka visiems. Ramesnėmis akimirkomis mes keliskart matėme, kaip „Berkut“ nusitaiko tiesiog į žurnalistus, ypač jeigu jie su aparatūra. Penktojo kanalo operatoriui iššovė tiesiog į kamerą. Mūsų korespondentas Paša Kanyginas taip pat savo kulką gavo ne minioje – į jį buvo šauta tyčia. Dar į vieną foto korespondentą šovė pačią pirmąją minutę, kuomet jis dirbo priekinėje linijoje – šaudė guminėmis kulkomis į galvą, triskart pataikė į apsauginį šalmą. Į mane sviedė šviesos-garso granatą tuomet, kai nebuvau minioje, ir milicija matė, jog aš dirbu – fotografavau degantį autobusą. Granata pataikė į veidą, nukrito ir iškart sprogo. Garso pliūpsnis, netenki pusiausvyros, koncentracijos, vėliau atsigauni. Man dar pasisekė – anksčiau „Berkut“ naudojo kitokias granatas, kurios sprogdamos visiems greta esantiems sužalodavo kojas.
Jefremas Lukackis, foto korespondentas:
Aš nenorėjau rašyti, kad į mane šaudė, nes tikrai yra daug rimtai nukentėjusių žurnalistų, o man pasisekė – tik įlinkimas šalme ir kulka, lyg suvenyras. Aš fotografavau vieną berkutininką, kuris reagavo akivaizdžiai negatyviai: kai matydavo, kad pakeliu kamerą, jis slėpdavosi. O šūvio metu aš kalbėjau telefonu ir žiūrėjau į kitą pusę. Buvau pakankamai nepavojingu nuo jo atstumu, tačiau jis, matyt, vis dėlto nusprendė mane „pažymėti“. Turėjau apsivilkęs oranžinę liemenę ir šalmą su užrašu „Pressa“, ant krūtinės kabojo kamera. Labai lengva atpažinti. Vaikinui iš laikraščio Panorama, taip pat turėjusiam liemenę, mano akyse peršovė ranką. Nežinau, kuo jis buvo sužeistas – kulka ar granatos skeveldra. Berkutininkai dabar prie šviesos-garso granatų lipnia juosta ėmėsi tvirtinti visokias vinis, veržles, rutuliukus.
Galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad šie snaiperiai, šaudantys guminėmis kulkomis, taikosi būtent į žurnalistus. Siekia pataikyti į lyties organus, kai kurie vaikinai šitaip nukentėjo (AP operatorius Dmitro Vlasovas sausio 22 d. parašė, kad gavo „tris kulkas į kirkšnies sritį“; jis patikslino, kad tai įvyko „sąlygiškai „taikiu“ metu“, todėl Vlasovas neatkreipė dėmesio, kada būtent į jį šaudė – Lenta.ru pastaba). Kas dėl mano atvejo, tai nežinau, kodėl taip atsitiko, gal sudrebėjo ranka.
Tarp protestuotojų žurnalistai jaučiasi absoliučiai saugūs. Ir visai nesaugūs – tarp milicininkų. Kaip bebūtų, liemenių, pažymėtų „Pressa“ ženklu, geriau nenusivilkti. Esame pastebėję, kad į žurnalistų (apsivilkusių liemenėmis ir stovinčius atskira grupe) pusę paprastai nešaudo.
Anatolijus Lazarenko, internetinio kanalo Spilno.tv korespondentas
Sausio 19 d. filmavau visa, kas vyko Gruševskio gatvėje, buvau tiesioginiame eteryje. Mes, žurnalistų grupė – 10– 15 žmonių – stovėjome prie paminklo Valerijui Lobanovskiui. Iš kažkur atsirado apsaugininkai, kurie neleido mitinguotojams prisiartinti prie mūsų – tam, kad nebūtų svaidomi akmenys ar Molotovo kokteiliai nuo tos vietos, kur stovėjome, ir tokiu būdu apsaugotų mus nuo atsakomosios ugnies. Aš stovėjau šalia reklaminio skydo, kai iš už jo pasirodė automobilis, vadinamasis milicijos „vėžlys“. Iš už mašinos išėjo penketas šaulių su pompiniais šautuvais ir pradėjo šaudyti į mitinguotojus. Kai vienas milicininkų pamatė, kad aš juos fotografuoju, nusitaikė ir iššovė į mane. Pataikė man į ranką.
Buvau apsivilkęs liemenę, užsidėjęs šalmą, pažymėtą užrašu Pressa, ant krūtinės prisisegęs akreditacijos kortelę. Atstumas nuo manęs iki šaulio – trys– keturi metrai. Aplink stovėjo apie dešimt žurnalistų, visi – su liemenėmis ir kortelėmis. Greta buvo ir medikų, trisdešimties metrų atstumu nuo mūsų nebuvo nė vieno protestuotojo. Taigi, ši kulka negalėjo atsitiktinai pataikyti į mane. Teoriškai ji galėjo nuo kažko atšokti, tačiau tada būtų likusi tik mėlynė. O čia buvo labai stiprus smūgis — kulka pateko man po oda.
Į ligoninę aš nesikreipiau. Mūsų juristai patarė šito nedaryti, nes į ligonines atvyksta teisėsaugos organų atstovai ir, nežiūrėdami, ar žmogui buvo suteikta medicininė pagalba, ar ne, paprasčiausiai visus suimdavo ir išveždavo. Mano rankoje liko įsmigusi kulka, ir tik šiandien aš galėjau ją ištraukti – radau žmogų, galintį tai atlikti privačiai. Negana to, kad pas mus šaudoma į žurnalistus, dar ir nėra įmanoma gauti kvalifikuotą medicininę pagalbą.
Vien tik iš mano kolegų, dirbančių spilno.tv, tą dieną nukentėjo šeši žmonės. Operatorę Galią Sadomcevą sužeidė granata – jai užsiuvo žaizdą kojoje, dar viena žaizda buvo ant veido. Mūsų savanoriui Janekui kulka, o gal granatos skeveldra pataikė į akį. Jo padėtis komplikuota, šiuo metu abiem akimis nemato. Mes matėme ir galim patvirtinti, kad prie granatų lipnia juosta yra pritvirtinami pašaliniai daiktai: būdavo randamos granatų skeveldros su lipnių juostų likučiais, o šalia — kažkokios nedidelės metalo dalys, rutuliukai, varžteliai, veržlelės.
Maksimas Dondiuk, fotografas
Buvau įvykių epicentre visas keturias dienas. Pirmąją susidūrimų dieną į galvą pataikė guminė kulka, mano šalmas įskilo ir atsirado gumbas. Buvau su liemene, pažymėta ženklu „Pressa“, ir labai panašu, kad buvo taikytasi į mane. Tačiau vakar, kuomet žmonės buvo vaikomi ir mušami, aš tiesiog pakėliau rankas, sakiau, kad esu spaudos atstovas, ir manęs niekas nelietė. Tik pasakė: „Varyk iš čia na***“. Vakar mes su vienu fotografu stovėjome, ir tiesiog po manimi susprogo granata. Nematėme, kaip ji atlėkė, galbūt ji jau gulėjo nesprogusi ir sprogo šalia ugnies. Visą mano kūną nusėjo smulkios skeveldros. Matyt, granata nukrito greta kabelio – kairę koją pažeidė įstrižai lėkęs šrapnelis, kuris joje dar ir pasisuko. Įstrigo gana giliai, per kelis centimetrus. Aš ne iš karto supratau, kas atsitiko, o po to pajutau, kad koja tirpsta, ir nuėjau į medicinos punktą. Trisdešimt minučių mane operavo, pjaustė, išėmė kažkokias skeveldras. Šlubuoju iki šiol.
Aš nesutinku, kad „Berkut“ šaudo būtent į spaudos atstovus: jie šaudo pompiniais šautuvais „nuo juosmens“ ir todėl labai sunku yra pataikyti. Jeigu ir yra kokių snaiperių, specialiai į ką nors besitaikančių, galbūt jie taikosi ir į žurnalistus. Bet šalia žiniasklaidos atstovų dažnai stovi visokie liurbiai, ką nors garsiai rėkaujantys arba svaidantys akmenis, ir „Berkut“ tiesiog šaudo tą pusę. Vakar aš net kalbėjausi su berkutininkais, vaikščiojau su jais, fotografavau, vėliau atėjo vienas kapitonas ir man pasakė: „Eik iš čia na***, antraip gausi per galvą“.
Žinoma, yra tokių berkutininkų, kurie nemėgsta žiniasklaidos. Bet tai greičiau yra išimtis negu koks nors įsakymas, nes vakar, kartoju, manęs niekas nelietė. Kulkos neretai būna „aklos“, lekia nežinia kur. Ir dar – oranžinius šalmus turi ne tik žurnalistai, bet ir dauguma protestuotojų, todėl berkutininkai, tamsoje matantys tik šiuos šalmus, gali jų neatskirti. Aš iš principo vaikštau su liemene. Turiu užsidėjęs metalinį karišką šalmą ir respiratorių, taigi, jei nusivilkčiau liemenę, tapčiau panašus į puolantį aktyvistą. Šitaip padidėja galimybė susilaukti kulkos.
Aplamai, žiniasklaidos atstovai stengiasi susiburti į grupes, kad milicija matytų, jog visi mes stovime su liemenėmis ir nerengiame jokių provokacijų. Bet dažnai būna, kad protestuotojai siekia pasislėpti už žurnalistų nugarų, tad milicija priversta šaudyti jų pusėn. Yra buvę, kad stovėjome už „Berkut“ karių, o protestuotojai apačioje kovėsi su jais. Berkutininkai mūsų nevijo, leido fotografuoti. Po to pribėgo kažkoks vaikinas ir iš už mūsų nugarų ėmė šaukti saviems, kokia kryptimi „Berkut“ kovotojai mėto granatas ir kaip protestuotojai turėtų mėtyti. Per mūsų galvas berkutininkai ėmė pliekti į tą vaikiną. Aš jo paprašiau pasitraukti į kitą vietą, o jis ėmė rėkti: „Čia karas, dink iš čia na***, sudaužysiu tavo kamerą“.
Apie granatas su metaliniais daiktais, privyniotais lipnia juosta, buvo kalbama, tikra tiesa. Nenoriu tvirtinti, nes tokių dalykų nemačiau. Tiesiog ten visur daug mėtosi akmens nuolaužų, visokių skeveldrų, ir esu linkęs manyti, kad tai būtent šios nuolaužos išsibarsto aplink nuo sprogimų bangų.
Julija Makgaffi, internetinio portalo Korespondent.net buvusi vyriausioji redaktorė:
Apskritai paėmus, man atrodo, kad į visus, esančius mūsų barikadų pusėje, „Berkut“ kovotojai žiūri kaip į grėsmę. Jie šaudo taikydami į kameras (yra šūsnis video dokumentų) ne todėl, jog tai žurnalistai, o todėl, kad jų supratimu yra grėsmė, kuomet tie daiktai rankose yra nukreipti į juos. Priekinėse pozicijose paprastai būna daug žurnalistų, netgi daugiau negu aktyvistų, todėl į juos ir pataikoma dažniau – „Berkut“ smogia į viską, ką mato. Gruodžio 1 d. Bankovajos gatvėje, kada buvo šturmuojama prezidento administracija, per trisdešimt žurnalistų patyrė sumušimus – kaip tik todėl, kad jie buvo prisiartinę prie „orkų“ (taip vadinami specialūs padaliniai – Lenta.ru pastaba). Be to, žurnalistai yra sutelkę visą savo dėmesį į darbą, todėl jie ir tampa lengvais taikiniais. Juk jiems svarbiausia — foto ar video kadras, o ne nuosavas saugumas.
Šaltinis: lenta.ru