„Pataisų nebus. Trojos arklys išardytas“ – tokią žinią savo veidaknygės paskyroje šeštadienį paskelbė Seimo narė, išrinkta pagal Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašą, prieš porą dienų kartu su dar dviem tos pačios frakcijos Seime kolegomis Robertu Šarknicku ir Zenonu Streikumi užregistravusi skandalingai nuskambėjusias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis siekta įpareigoti žiniasklaidą, kad bent pusę turinio sudarytų „teigiama (pozityvi) informacija“.
Perskaičius tokią žinutę būtų galima ironizuoti: pagaliau ir pati susivokė – šįkart apdumti akių nepavyko. Nieko nuostabaus, kad paaiškėjo, jog pataisas rengė net ne ji, – kaip pati galiausiai pripažino, buvo socialdemokratų „panaudota kaip vėzdas valstiečiams“. Žodžiu, tikra dovanėlė. Tik trojėnai ja nesusižavėjo.
Būtų galima tiesiog konstatuoti: ir pataisų „turinys“, ir būdas, kaip jos buvo teisinamos, ir net tai, kaip buvo pranešta, jog jų atsisakoma ar kas yra tikrasis jų autorius, rodo ne tik išsilavinimo stoką, bet ir negebėjimą bendradarbiauti, tartis, nesusivokimą, kur yra atsidūrusi ir kokių pasekmių jos veiksmai gali turėti, galų gale – kokios atsakomybės ji ėmėsi duodama Seimo nario priesaiką.
Visa tai suvokti – ne tik Dovilei Šakalienei, bet ir jos rinkėjams – jau būtų pozityvu. Net labai. Bet maža – jei kas paklaustų, kokia tokio „pozityvo“ vertė, būtų galima ir pajuokauti: kokie 2 proc. Tinkamai apsispręsti tai suvokus – jau būtų šiek tiek daugiau: dar kokie 3 proc. Vadinasi, toji „žinia“ jau nebloga, tačiau tikrai nepakankama.
Gal tai ir yra šiokia tokia išeitis situacijoje, kuri per pastarąjį dešimtemtį susiklostė Lietuvos viešajame lauke: keisti savo nuostatas, t.y. tekstus skaityti ne vien kaip informacijos šaltinį, o kaip būdą per tam tikrą tikrovės konstruktą daryti mums poveikį, visų pirma, sudirginti, supykdyti, nuvilti. Gal tuomet nustotume piktintis tuo, kas, apie ką ir/ar kaip rašoma, o imtume ramiai analizuoti: ne tik keliamas ar veliamas problemas, bet ir pastebėtas informacijos atrankos manipuliacijas (kad ir nutylėjimus ar tendencingus faktų, citatų ar nuomonių koliažus), ir informacijos dažymą kokia nors emocija ar vertinimu, ir kokias pozityvias išvadas galima pasidaryti iš to, kad pamatėme daugiau, negu mums norėta parodyti? Ir. t.t., ir pan. Žinoma, būtų gerai tokio sąmoningo, aktyvaus, kritiško skaitymo / klausymo / žiūrėjimo pradmenis gauti jau mokykloje.
Tačiau esmingi pokyčiai prasidėtų tik tuomet, jei pradėtume konstruktyviai – ne abstrakčiai, o konkrečiai – svarstyti viešojo lauko situaciją, jo pastarojo meto transformacijas ir daromą poveikį visuomenei, kad būtų ne tik įvardyti komercinės žiniasklaidos skauduliai, bet ir sprendžiamos visuomeninio transliuotojo bėdos, o svarbiausia – rastųsi politinė valia priimti sprendimus, kad ir koks širšalas kiltų (reakcija į D. Šakalienės ir Co pataisas tuomet atrodytų švelnus pavasarinių lapų šiurenimas…).
Kas be ko, žiniasklaidos verslo ūpas diktuoti politinio gyvenimo temas ir ritmą pats savaime tikrai neišblės, kaip ir pagunda politikų ar įtakos grupėms ja pasinaudoti, greičiau – atvirkščiai, apetitas tik augs, ir jokios pataisos dėl privalomo pozityvo kiekio nieko nepakeis. Aišku ir tai, kad žiniasklaidos priemonės, tiksliau – verslo įmonės, savo išgyvenimo strategijų pačios ir dar savo noru taip pat nekeis, greičiau – atvirkščiai, savo galią sukelti tokį šurmulį, kuris užgožtų ar net nutildytų visus nors kiek suabejojusius jos pateiktomis interpretacijomis, o tuo labiau – nepritariančius, jos jau ne kartą yra pajutusios, tad kausis iš paskutiniųjų, iki paskutiniųjų.
Tad ką daryti? Susitaikyti su tuo, kad viešumo ribos ir toliau tik siaurės, o nususinta viešoji erdvė ir toliau neįstengs atlikti savo pagrindinės funkcijos – kurti terpę, palankią idėjų mainams ir kūrybiniams ieškojimams, nors dabartinė valstybės padėtis tokia, jog išeitį būtų galima rasti tik susitelkus? Ir toliau tiesiog stebėti arba stebėti ir piktintis, kaip demokratinių institutų simuliakrai tyčiojasi ir smurtauja tol, kol ima atrodyti, jog jau nebėra kitos išeities, tik pasitraukti iš visuomeninės-pilietinės veiklos ar net iš viešojo gyvenimo, t.y. patiems atsisakyti galimybių realizuoti savo pilietines galias? Na, dar sudalyvauti akcijoje „Išjungk televizorių“. Arba parašyti piktą komentarą?
Taigi ši žinia pozityvi ar negatyvi: Dovilė Šakalienė traukiasi: „Pataisų nebus. Trojos arklys išardytas“…?