Pažįstamo asmens sūnus negali ištarti savo tėvo – savivaldybės tarnautojo – darbovietės pavadinimo, todėl į klausimą, kur išėjo tėtis, smagiai išpyškina – „Į saldybę…“
Vaikai labai įžvalgūs, nors čia tik tarties problema. Šiaulių savivaldybės klerkai ir diduma politikų gyvena saldžiai tikrąja šio žodžio prasme. Nepavydu. Tegul, bet kam tyčiotis iš okupacinės valdžios nuskriaustų žmonių bei jų palikuonių? Lietuvos piliečiai taip kaip stovi iš namų buvo išplėšti ir į vagonus sugrūsti per vieną naktį. Dar kelias paras truko kelionė į svetimus, atšiaurius kraštus ar tiesiai Amžinybėn… Tiems, kurie išgyveno tremčių ir įkalinimų kančias, Nepriklausomos Lietuvos Šiaulių valdžia parūpino naujų vargų, kurie tęsiasi daugiau nei aštuoniolika metų. Kompensaciniai žemės sklypai už sovietmečiu atimtą turtą žmonėms tapo dar vienu „lageriu“, kuriame jokių teisių, tik valdininkų patyčios.
480 sklypų Naujojo Medelyno kvartale (detalusis formavimas vyko 1991–2010 metais) ir 57 sklypai teritorijoje, priskiriamoje Verduliukų gyvenamajam kvartalui (detalusis formavimas vyko 1987–2010 m.) kaip kompensacija nukentėjusiems nuo okupacinės valdžios išdalyti, eilinį kartą Šiauliuose pažeidžiant LR norminius aktus. 1997-12-03 dienos Vyriausybės nutarimas „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinierinės įrangos“ be jokių išlygų byloja, kad „teritorijų, kuriose žemės sklypus kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, inžinierinę įrangą sudaro nutiestos, suprofiliuotos, žvyruotos gatvės, nutiestos elektros tiekimo linijos“, o „teritorijų inžinierinės įrangos ir detaliųjų planų rengimo darbai finansuojami iš savivaldybės biudžetų.“
Okupacinės valdžios nuskriaustais žmonėmis Nepriklausomos valstybės miestų ir rajonų valdžia turėjo pasirūpinti iki 1991-01-01, t. y. padaryti detaliuosius planus ir atlikti teritorijų inžinierinės įrangos darbus. Detaliuosius planus Šiaulių architektai padarė, nes, priešingu atveju, nebūtų ką kompensuoti už okupantų atimtą turtą. Juo reikėjo suformuoti sklypus. Ir „kompensacijas“, t. y. žemę, žmonėms išdalyti derėjo būtent žiemą, nes pavasarį dalytojams, ko gero, būtų tekę sprukti nuo tremtinių bei jų palikuonių. Atšilus orams, paaiškėjo, kad sklypai – kompensacija už sovietų atimtą turtą, suformuoti … pelkėse. O trečios kartos šiauliečiai mena, kad ten neva vienoje vietoje užakęs ežeras liūliavo, kitoje dar sovietmečiu neišdžiūstantys plotai buvo skirti medelynui, bet ne gyvenamiesiems kvartalams.
Išlindo yla iš maišo, kodėl valdžia neatlieka inžinerinės įrangos darbų. Pabandykit nutiesti gatvę ar pastatyti elektros stulpą tikrų tikriausioje pelkėje. „Mūsų šuo ten sisioti nebėgo,“ – paaiškino vienos Šiaulių Nekilnojamojo turto agentūros savininkas, kuriam gautas „kompensacijas“ bandė parduoti valdžios apgauti žmonės. – Ten žemė po kojomis linguoja. Gal kokį atrakcionų parką ir galima įrengti. Namų statyti ten neįmanoma, nes neaišku, kokio ilgumo polius į žemę suvaryti reikėtų“.
Namai ant polių, vietoj gatvių – pontoniniai tiltai, kuriuos apšviečia jonvabaliai… Taip fantazavo kitos Nekilnojamojo turto firmos darbuotojai. O realybėje – dar viena tremtis į pelkę ar įkalinimas mokesčių verpetuose žmonėms, iš kurių valdžia, šį kartą jau sava, žiauriai pasityčiojo. „Moku mokesčius kasmet po 200 litų, – dejavo garbaus amžiaus žilagalvis, – o šitiek metų nieko toje vietoje daryti negaliu. Valdžia neturi lėšų infrastruktūros sutvarkymui…“ Žmogus paminėjo ankstesnį žemės mokestį, o nuo šių metų jis smarkiai padidėjo, nes „kompensuotieji“ sklypai juk apleisti, taigi ir mokėti reikės brangiau.
2013-ųjų Šiaulių biudžetas vėl deficitinis. Vėl yra „svarbesnių“ darbų valdžiažmogių interesų grupėms. Aferų spektras platus – nuo Dausiškių kapinių steigimo iki Menų inkubatoriaus pastatymo. Vien šie eksmero Genadijaus Mikšio „projektai“ nutolino šiauliečių lūkesčius įsikurti vadinamosios Šiaulių Venecijos teritorijose. Lietuvos žemės savininkų Šiaulių skyriaus Tarybos pirmininkas Evaldas Danilovas Šiaulių savivaldybės Plėtros komitete priminė, kad „Valstybės kontrolės auditoriai nustatė, – vien 2006–2008 metais Šiauliuose valstybinės žemės parduota už 20 mln. litų. Pinigai, anot tikrintojų, panaudoti ne pagal paskirtį, nes už šias lėšas pirmiausia yra daromi detalieji planai ir plėtojama infrastruktūra.“
Rašte, įteiktame minėto komiteto nariams, E. Danilovas pateikė daug klausimų, susijusių su ilgamečiu žmonių kankinimu. Įdomu, ką atsakys Šiaulių valdžiažmogiai tremtiniams ir politiniams kaliniams, kodėl negrąžinamo natūra nekilnojamojo turto ir perduodamų naujų žemių lygiavertiškumas pagal „saldybės“ kadrų supratimą yra toks: UŽ TURĖTĄ TURTĄ MIESTO CENTRE – LIULANČIOS ŽEMĖS GABALAS ŠIAULIŲ VENECIJOJE.