Nors pastangos užblokuoti rugpjūčio 17-osios eitynes Novosibirske buvo sėkmingos, Rusijos valdžiai nepavyko sustabdyti pačios idėjos – ji išplito ne tik į kitus Sibiro miestus, tokius kaip Jekaterinburgas, bet ir į tokius regionus. kaip Kaliningradas ir Kubanė.
Feliksas Rivkinas, aktyvistas iš Jekaterinburgo, sako, kad nori to paties, kaip ir Novosibirsko aktyvistai: priversti valdžią Maskvoje laikytis Rusijos Konstitucijos ir suteikti regionams teises, kurios jiems, kaip federacijos subjektams, priklauso. Jo teigimu, net jei valdžia uždraus planuojamus renginius, jie vis tiek įvyks.
Tuo tarpu Kaliningrade vietiniai aktyvistai irgi puoselėja tokias idėjas. Vladimiras Titovas, politikos komentatorius iš Maskvos, sako, kad kaliningradiečiai neturi pagrindo sukelti judėjimo už nepriklausomybę, bet daro prielaidą, kad „vienintelė vieta Rusijoje, kur regionalizmas, kaip politinė pakraipa, turi realių perspektyvų“, yra būtent čia.
Kaliningrado geografinis atskirumas, artumas ES šalims ir faktas, kad 25 procentai šios teritorijos gyventojų turi Šengeno šalių vizas, o 60 procentų yra išsiėmę užsienio pasus (Rusijoje vis dar naudojami vidaus ir užsienio pasai – Tiesos.lt), visų šitų faktorių rezultatas ir yra tas, kad kaliningradiečiai labiau dairosi į Europą negu į likusią Rusijos Federacijos dalį.
Pasiturintys kaliningradiečiai perka nekilnojamąjį turtą ES, siunčia vaikus mokytis į ES, o jauniems kaliningradiečiams būna sunkoka išvardyti svarbiausius Rusijos miestus – tarp tokių jie neretai įtraukia Klaipėdą, Rygą, Poznanę, Rostoką ir Liubeką.
„Nenuostabu, – sako V.Titovas, – Varšuva ir Jūrmala šitiems jauniems žmonėms yra žymiai geriau pažįstami miestai, negu Kaluga ar Chabarovskas“. Ir vyresnių žmonių mąstymas atspindi šitą vietos jauseną: aptardami Rusijos realijas jie sako „pas juos, Rusijoje“, tarsi kalbėtų apie kitą šalį.
Vis dažniau, jis tęsia, kaliningradiečiai savo kraštą vadina ne „Kaliningrado sritimi“, bet „Gintaro kraštu“, o administracinį centrą – Kionigsbergu, arba kur kas familiariau – Kionigu. Tai nepatinka valdžiai ir „profesionaliesiems patriotams“, bet taip jau yra. Tai nereiškia, kad jie norėtų nepriklausomybės, bet realios federacijos tikslas jiems būtų suprantamas.
Anot V. Titovo, valdžiai būtu racionalu atsižvelgti į specifinę Kaliningrado situaciją, tačiau „tada kyla klausimas: jei gali Kaliningradas, kodėl negali Rusija? Ir kas gali pasakyti, kad Sibiras negali?“
Bet susidomėjimas federalizacija neapsiriboja Sibiru ir Karelija. Esama regioninių judėjimų Karelijoje, Ingermanliandijoje (Ingermanliandija – tai regionas netoli Sankt-Peterburgo miesto – Tiesos.lt), Novgorode ir kitur, bet dabar atsirado ir dar vienas – Kubanėje. Aktyvistai šiame regione rugpjūčio 17 dieną planavo organizuoti renginį, skirtą populiarinti atskiros Kubanės respublikos idėją.
Regioninė Krasnodaro miesto valdžia atsisakė išduoti leidimą renginiui, bet aktyvistai pasiduoti neketina ir cituoja Konstituciją, kurioje įtvirtinta ir teisė į viešus susirinkimus, ir federacinis valstybės organizavimo principas.
Iš Maskvos perspektyvos žiūrint, visa tai nerimą keliantys ženklai. Jie ne tik rodo, kad centras ima prarasti situacijos kai kuriuose regionuose kontrolę, bet taip pat atgaivina regioninio separatizmo šmėklą, kuri Rusijos valdžią gąsdino praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ir kurią Putinas taip stengėsi sutramdyti.
Dar daugiau – šie reiškiniai rodo ir tą grėsmę, kuri pakibo virš Maskvos, kai ji ėmėsi propaguoti „federalizmą eksportui“ Ukrainoje. Nors ir Ukrainoje Maskva siekė ne tam tikrų galių perdavimo iš Kijevo regionams, kiek skatino separatizmą ir bandė pakeisti valstybines sienas.
Komentare portalui Politcom.ru Konstantinas Jemeljanovas pažymi, kad akcijų už Rusijos federalizaciją organizatoriai „neabejotinai bando panaudoti Kremliaus ginklą prieš jį patį: neseniai Ukrainos federalizacijos tema buvo viešas Rusijos politikos kaimyninės valstybės atžvilgiu pagrindas, ir Rusijos Užsienio reikalų ministerija nušvietė visus tokios santvarkos privalumus.“
„Tai politinė provokacija, kuri formaliai neprieštarauja Rusijos įstatymams, bet parodo silpnas Rusijos viešosios politikos vietas, tampa vienu iš opozicijos dalyvavimo politikoje būdų.“ Turint galvoje, kaip dabartinis elitas interpretuoja 1991 metais įvykusį Sovietų Sąjungos iširimą, federalizacijos sąjūdžiai tampa grėsminga šmėkla.
Šaltinis: interpretermag.com
Parengė Laisvūnas Šopauskas