Iš anksto atsiprašau už savo ne visai politkorektišką kalbą. Esu tokio amžiaus ir tokio luomo žmogus, kuriam sąžinė neleidžia kalbėti kitaip, nei mąstau ir žvelgiu į žmonių gyvenimą ir jų teises. Politkorektiškumu grindžiama diplomatija man nepriimtina.
Sovietinį gyvenimą Lietuvoje mačiau nuo pirmųjų pokario metų. Okupacijos metais žmonių visuomenė buvo kuriama ant melo pamatų. Ryškiausiu pavyzdžiu galėtų būti anuometinės tikinčių žmonių teisės. Sovietinė propaganda teigė: „Tarybų valstybė nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, į jos kanoninę, religinę veiklą. Tarpininkas tarp valstybės ir religinių susivienijimų yra Religijų reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos. Kunigus katalikų bendruomenėms rengia Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija. Jos reikalus tvarko Lietuvos vyskupų konferencija ir seminarijos rektoratas. Religinių bendruomenių centrai gali leisti religinę literatūrą. Vykstant sekuliarizacijos procesui, daugelis bažnyčių Vilniuje liko nenaudojamos; šie pastatai dabar tarnauja kultūrai.“ Šitaip skelbė užsieniui skirta propaganda (iš „Bažnyčia Lietuvoje“, 1987 m.).
Tuo metu kunigai, net tėvų prašomi, neturėjo teisės mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Už vaikų katekizaciją jie buvo teisiami. RRT įgaliotinis kontroliavo ir varžė vyskupų bei kunigų veiklą. Vyskupai be RRT įgaliotinio sutikimo negalėjo paskirti kunigo net į mažiausią parapiją. Per visą sovietmetį oficialiai nebuvo išleistas net tikybos pirmamokslis – labiausiai reikalinga knygelė; katekizmai ir maldaknygės buvo leidžiami pogrindyje, rizikuojant laisve.
Už laisvę ir tikinčiųjų teises kovojome vieninteliu anuomet turėtu ginklu – sovietinės valdžios nusikaltimų viešinimu. Tai buvo kova prieš melą. Nuo 1972 metų per 17 metų tai sėkmingai atliko pogrindyje leidžiama „LKB Kronika“ ir nuo 1978-ųjų, rizikuojant laisve, oficialiai veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas.
Esu įsitikinęs, kad žmogaus teisės visuomet turi remtis į tiesą apie žmogaus prigimtį, lytiškumą, šeimą ir žmogaus orumą. Žmogaus teisės yra prigimtinės todėl, kad jos yra susijusios su žmogaus prigimtimi. Jos reikalingos tam, kad žmogus galėtų gyventi savo prigimtį atitinkantį orų gyvenimą.
Mūsų laikų problema yra ta, kad žmogaus teisės vis dažniau atsiejamos nuo žmogaus prigimties ir suvokiamos tik kaip individų interesų tenkinimui skirti reikalavimai. Vadovaudamasis tokia šiuolaikine individualistine žmogaus teisių samprata, šiuolaikinis individas iš likusios visuomenės reikalauja tenkinti jo pageidavimus. Teisės yra teisingumo reikalavimai. Tai reiškia, kad turėti per daug teisių visuomenėje yra lygiai taip pat neteisinga, kaip ir jų turėti per mažai.
Teisės negali būti atsietos ne tik nuo teisingumo, bet ir nuo bendrojo gėrio. Atskirtos nuo bendrojo gėrio teisės lieka tik užgaidomis. Pati Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nurodo į gėrius, sudarančius visos visuomenės bendrąjį gėrį – gyvybę, laisvę, teisingumą, saugumą, šeimą, išsilavinimą. Šie gėriai yra reikalingi kiekvienam visuomenės nariui. Žmogaus teisės užtikrina, kad pastarieji būtų teisingai prieinami visiems visuomenės nariams. Tačiau tai reiškia, kad visi visuomenės nariai tuos gėrius turi naudoti atsakingai ir juos tausoti.
Šiandien, dažnai pabrėžiant įvairias teises, pamirštama, kad jos gali egzistuoti tik tuomet, jei egzistuoja visuomenė. O visuomenė normaliai gali egzistuoti tik tuomet, jeigu jos nariai apriboja savo privačių interesų tenkinimą dėl bendrojo gėrio. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnyje sakoma: „Kiekvienas turi pareigas bendruomenei, kurioje vienintelėje yra galimas laisvas ir visokeriopas jo asmenybės vystymasis.“
Šiandien žmogaus laisvėms didžiausią pavojų kelia ne valdžios savivalė, bet nuo žmogaus prigimties, bendrojo gėrio ir teisingumo reikalavimų atsietos žmogaus teisės. Kai individas politikų valia įgyja teises, kurios nepagrįstos teisingumu ir žmogaus prigimtimi, tokios teisės likusiems visuomenės nariams sukuria pareigas tenkinti tokius reikalavimus kaip, pvz., vyro reikalavimą, kad jį laikytų moterimi, kokio nors jautraus piliečio reikalavimą, kad kunigas per pamokslą nekalbėtų nusidėjėliams nemalonių dalykų ir t.t.
Nuo teisingumo atskirtos ir savavališkai išplėstos žmogaus teisės atima iš likusios visuomenės laisvę vadovautis savo sąžine, įsitikinimais ir sveiku protu.
Būdamas nuosekliu krikščioniu, aš gerbiu bet kokios seksualinės orientacijos žmones, nusikalsčiau prieš Dievą ir savo sąžinę, jei juos niekinčiau. Dauguma Lietuvos žmonių, net ir nekrikščionių, laikosi panašios nuostatos. Per 83-ejus savo gyvenimo metus nesutikau žmogaus, kuris man girdint būtų paniekinamai kalbėjęs apie gėjus ar lesbietes. Į tai, ką šiandien skaitome apie kitų niekinimą interneto komentaruose, turėtume mažiausiai kreipti dėmesio, nes piktus ir žmones žeminančius komentarus gali rašyti pikti neišmanėliai arba žmonės, kurie yra suinteresuoti tautoje kelti sąmyšį. Save gerbiančios internetinės svetainės tokius komentarus net be įstatymo įpareigojimo turėtų kuo greičiau ištrinti. Žodžio laisvė nesuderinama su piktais ir žmones niekinančiais komentarais. Netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms linkėčiau elgtis taip, kaip elgiamės mes, kunigai. Kai apie mus rašomi niekinantys straipsniai ir atitinkami komentarai, nepuolame į panieką ir nešaukiame, kokie mes nelaimingi ir kaip stipriai pažeidžiamos mūsų teisės. Išlaikoma ramybė yra svarbesnis ginklas ginant savo teises, nei nuolatinis verkšlenimas, kad mus puola ir esame labai nelaimingi.
Man neramu, kai nuolat kalbama apie netradicinės orientacijos žmonių teises, tačiau mažiausiai kreipiamas dėmesys į vaikų teises. Vaikai turi teisę turėti tėtį ir mamą. Jie bus labiausiai nuskriausti, jei juos augins dvi mamos arba du tėčiai. Todėl labai linkiu politikams daugiau mąstyti apie vaikų teises, nes kokie bus vaikai, tokia bus ir ateities Lietuva, o vaikai bus tokie, kiek turėsime vyro ir moters sukurtų darnių santuokų, kuriose tėvų meilės apsupti augs laimingi vaikai.
Man neramu, kai matau vis labiau peršamą genderistinę ideologiją ir nesuprantančius arba nenorinčius jos žalos suprasti įstatymų leidėjus, politikus ir žurnalistus. Kai šiandien tolimoje Kalifornijoje trys vyrai, sukūrę šeimą, augina vieną vaiką, mums atrodo, kad Lietuvoje taip nebus. Bus, jei nebūsime pilietiški ir neapginsime elementarių žmogaus teisių, išplaukiančių iš pačios žmogaus prigimties.
Man liūdna, kai politikai jaučiasi nepajėgūs priimti įstatymus, apginančius moterų teises, ir tiesiog vergiškai prašo ratifikuoti Stambulo konvenciją, kad tarsi iš naujo Kremliaus mums būtų nurodinėjama, kaip turime gyventi ir gerbti vieni kitus.
Man liūdna, kad neatsiklausus tautos referendumo būdu Partnerystės įstatymu bandoma keisti Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą. Žmogaus teisės negali būti kuriamos „ant emocijų“ – meilės ar neapykantos – pamato, nes tuomet galima sukurti fašistinę ar neomarksistinę ideologiją. Jų atneštą „laimę“ mes jau turėjome progą patirti rudosios ir raudonosios okupacijos metais.
Mes turime teisę elgtis pagal sveiką mūsų prigimtį – be valstybinės prievartos, be nuorodų, be pasekmių mūsų reputacijai, darbo santykiams ir politinei karjerai. Kitaip yra sukuriamos privilegijuotos grupės, žmonės pradeda bijoti pasakyti ką nors nepolitkorektiško ar tai, kas būtų laikoma neapykantos kalba. Mes esame prieš, kad vienos siauros grupės ideologija arba interesai padaromi pasaulio centru. Ne už tokią Lietuvą kovojome okupacijos metais, bet viliuosi, kad sveikas protas nugalės!