Bernardinai.lt
Neseniai lankantis Izraelyje teko susipažinti ir išsamiai pasikalbėti su žurnalistu, kuris Vokietijos televizijos kanalui ką tik buvo parengęs reportažą apie kontroversišką Knesetui pateiktą ir nemenko palaikymo susilaukusį įstatymo projektą – juo siekiama uždrausti be pagrindo, needukaciniais tikslais viešai vartoti sąvoką „nacis“, taip pat demonstruoti įvairius su Holokaustu susijusius simbolius. Už įstatymą pažeidžiantį poelgį ar ištarą grėstų didžiulė piniginė bauda ar netgi šeši mėnesiai kalėjimo.
Įstatymo projekto šalininkų akimis, kasdienėje retorikoje žodžiu „nacis“ masiškai piktnaudžiaujama ir manipuliuojama, jis pernelyg neapdairiai pasitelkiamas įprastose politinėse batalijose ir protesto akcijose. Tokia dažna ir istoriškai neadekvati žodžio vartosena skaudina Holokausto aukų artimuosius – juos piktina sąvokos trivializacija, mėginimai perkelti ją iš specifinio ir itin skaudaus konteksto į nūdienos politinių aktualijų terpę, nė iš tolo neprilygstančią 1939–1945 m. tikrovei.
„Nacis“ tėra viena iš daugelio su Holokaustu susijusių sąvokų, kuria piktnaudžiauja politikai, žurnalistai ir įvairių pažiūrų aktyvistai. Keli fragmentai iš pastarųjų mėnesių repertuaro: vienoje televizijos laidoje Izraelio vidaus reikalų ministras palygintas su koncentracijos stovyklos prižiūrėtoju, prie Raudų sienos susirinkę protestuotojai policininkams šaukė „Grįžkite atgal į Vokietiją“, sporto komentatorius žodžiu „gestapininkas“ išvadino patyrusį krepšinio teisėją. Mažai kam kyla abejonių, kad tokia sąvokų trivializacija yra nepateisinama, bent jau moraliniu požiūriu. Vis dėlto įstatymo projektas, kriminalizuojantis tam tikrų žodžių vartojimą, susilaukė didžiulės kritikos bangos.
Vienas iš kontrargumentų susijęs su įstatymo taikymo problematika: esą praktiniu atžvilgiu jį būtų sunku tiksliai įgyvendinti, kadangi minėtos sąvokos taip dažnai vartojamos viešojoje erdvėje ir tokiuose skirtinguose kontekstuose, kad siekiant „sugaudyti“ visus pažeidėjus kiltų nemažai techninių ir juo labiau interpretacinių kliuvinių. Kitas, lokalinis-istorinis kontrargumentas susijęs su nuostata, kad vienam kitą pravardžiuoti „naciu“ yra giliai įsišaknijusi Izraelio politinė tradicija, siekianti Davido Ben-Guriono laikus. Tokį įsitikinimą mėginama atremti teigiant, kad civilizuotiems politikams prieinamas politinis žodynas yra pakankamai turtingas (net ir riebesnių žodžių požiūriu), kad būtų galima griežtai sukritikuoti oponentą ar sprendimą.
Rimčiausią kritiką pateikė žodžio ir saviraiškos laisvės gynėjai. Pasak jų, demokratinė santvarka prieš kitas pranaši tuo, jog užtikrina beveik neribojamą diskusijų laisvę ir vietoje kriminalinio kodekso kirčių ragina piliečius savitarpio politinius nesutarimus spręsti taikaus argumentavimo arba taikaus pozicijų išsiskyrimo būdu. Įdomu tai, kad žydų žodžio laisvės gynėjai stiprina savo kritiką pasitelkdami Holokausto veiksnį, tačiau sukeisdami akcentus: būtent todėl, kad mūsų artimieji ir tautiečiai patyrė Holokaustą, turime būti jautrūs bet kokiems demokratinių laisvių siaurinimams. Kitaip tariant, žydų atsakas tikriesiems nacių simpatikams (o jų yra) turėtų būti nuoseklus demokratinės santvarkos stiprinimas, o ne veidrodinis „tu man šitaip – tada ir aš tau tuo pačiu“ stiliaus sprendimų priėmimas.
Į kontroversiją žibalo įpylęs žinomas žydų rašytojas, Holokaustą išgyvenusiųjų sūnus Etgaras Keretas teigia, kad Izraelio valdantiesiems vertėtų spręsti išties svarbius klausimus ir verčiau siekti tvarios taikos su kaimynais palestiniečiais bei neįžeidinėti pastarųjų žeminančiais epitetais. Nors rašytoją skaudina su Holokaustu susijusių sąvokų piktnaudojimas, dar labiau jį erzina pačių valdančiųjų politinės kultūros minimumas, jau nekalbant apie politinę išmintį. Jeruzalės Holokausto muziejaus „Yad Vašem“ vadovybė taip pat įsitikinusi, kad žodžių vartojimo kriminalizavimas yra nepriimtinas demokratinėje valstybėje; vietoje teisinių priemonių kur kas labiau reikia skatinti edukacines programas.
Visos įvardytos įtampos yra prasmingos ir svarbios. Vis dėlto sekdamas debatus pasigedau atidesnės atožvalgos į kitą, galbūt dar reikšmingesnį klausimą: kokiais atvejais apskritai adekvatu pasitelkti jautrius, ypatingus praeities precedentus nušviečiant dabarties įvykius? Šis klausimas ypač aktualiai suskambo Lietuvai šiuo metu kur kas svarbesnių Ukrainos įvykių kontekste. Kremliaus inicijuota melo mašina, nukreipta prieš Ukrainą ir ypač Maidaną, pastarojo dalyvius be jokių skrupulų paženklino istoriškai jautriais, specifinį turinį turinčiais terminais: „fašistai“, „naciai“, „banderovcai“. Tokiu būdu buvo sukurtas „logiškas“, netgi „humanitarinis“ pretekstas Krymo okupacijai, kuria siekiama „išlaisvinti“ skriaudžiamus rusakalbius.
Pastebėtina, kad ši taktika nėra nauja: Baltijos šalyse Rusija taip pat inicijuoja ar bent jau palaiko ir savo propagandiniais tikslais išnaudoja įvairias vietines iniciatyvas, tarkime, nacionalistų radikalų eitynes ar A. Paleckio pasisakymus apie sausio 13-ąją. Šiuos ir panašius precedentus Kremliaus politikos technologai vėliau pateikia kaip Baltijos šalių antidemokratinių sentimentų įrodymą, šitaip reliatyvizuodami Putino režimo autoritarinį, mafijinį-kriminalinį pobūdį.
Timothy Snyderis – ne tik vienas profesionaliausių ir įžvalgiausių gyvų istorikų, bet ir puikus publicistas, vienas iš nedaugelio, kuriuos verta skaityti – neseniai keliuose straipsniuose meistriškai demaskavo sąvokų „fašistai“ ir „naciai“ vartojimą Putino/Janukovyčiaus propagandos mašinerijoje. Snyderiui pakako išvardyti keletą iškalbingų faktų, kurių iki jo neminėjo net ir daugelis kitų Vakarų valstybių analitikų: „Protestuotojai atstovauja visoms Ukrainos piliečių grupėms: tiek rusakalbiams, tiek kalbantiems ukrainietiškai (nors dauguma ukrainiečių dvikalbiai), tiek miestiečiams, tiek kaimiečiams, visų regionų gyventojams, visoms politinėms partijoms, jaunimui ir senjorams, krikščionims, musulmonams ir žydams. Dalyvauja visų didžiųjų krikščioniškų denominacijų tikintieji, o daugelio – ir dvasininkai. Atžygiavo įspūdingi Krymo totorių būriai. Žydų bendruomenių vadovai taip pat tikslingai ir aiškiai remia judėjimą.
Maidano įvairovė įspūdinga: jaunų feminisčių grupė stebi ligonines, kad režimas negrobtų sužeistųjų. Protestuotojams labai svarbioje pagalbos linijoje dirba LGBT aktyvistai.“ Prasidėjus susišaudymams Kijevo gatvėse, žydų jaunimas subūrė savarankišką kovos grupę „sotina“; žydai apskritai tapo svarbiais protestų judėjimo nariais. Vieno iš realiausių pretendentų į prezidento postą – Vitalijaus Klyčko – močiutė yra žydė. Maidaniečių pusėje kovėsi ir rusų anarchistai, ir rusakalbiai iš Rytų Ukrainos; tarp nužudytųjų protestuotojų buvo ir žydų, ir Rusijos piliečių. Pietų Ukrainoje taikiuose protestuose gausiai dalyvavo musulmonai. Snyderio teigimu, revoliuciją Kijeve pradėjo vietos afganas Mustafa Nayemas, pirmasis socialiniuose tinkluose aktyviai kvietęs piliečius rinktis į Maidaną. Šių faktų visuma akivaizdžiai paneigia Kremliaus melą.
Svarbus ir kitas aspektas: Snyderis pripažįsta, kad Ukrainos kraštutinės dešinės judėjimo „Dešinysis sektorius“ veiksmus ateityje reikės atidžiai stebėti. Prieš gėjus ir ES „liberalųjį totalitarizmą“ nusiteikusio judėjimo lyderio Dmytro Jarošo sprendimas kandidatuoti į prezidentus kelia tam tikrą nerimą, tačiau mažai tikėtina, kad jis susilauks plataus rinkėjų palaikymo; tai liudija ir paskutinės apklausos. Reikia pripažinti ir tai, kad Aukščiausioji Rada padarė nereikalingą klaidą taip staigiai ir demonstratyviai atšaukdama kontroversišką įstatymą dėl valstybinės kalbos politikos pagrindų, kuriuo tam tikruose Ukrainos regionuose buvo įteisinta dvikalbystė (tiesa, laikinasis prezidentas O. Turčynovas – pagal Kremliaus propagandą nė ką ne mažesnis „nacis“ – atsisakė atšaukimą pasirašyti). Kaip teisingai pastebėjo Henry Kissingeris, dabartinėje situacijoje toliaregiškiau būtų siekti nuoseklaus visų Ukrainos piliečių susitaikymo, o ne konkrečios piliečių dalies dominavimo. Vis dėlto šio teksto rėmuose svarbiau tai, kad nei „Dešinysis sektorius“, nei partija „Svoboda“ bent jau kol kas jokių tiesioginių konfliktų nei su pietryčių Ukrainos rusais, nei su Ukrainos žydais nekurstė.
Tarsi „antifašistams“ Putinui ir Janukovyčiui žydai ir jų apsauga Ukrainoje rūpėtų labiausiai. Priešingai – pasak Snyderio, būtent „Ukrainos režimas, o ne jo priešininkai, imasi antisemitizmo – riaušių policijai aiškinama, kad opozicijai vadovauja žydai. Tad Ukrainos valdžia saviems aiškina, kad jos priešai – žydai, o mums – kad naciai.“ Dar daugiau: likus kelioms valandoms iki Rusijos karių įsiveržimo į Krymo pusiasalį, vandalai nusiaubė ir svastikomis bei užrašais „mirtis žydams“ apipurškė Simferopolio sinagogą. Ukrainos žydų bendruomenės prezidentas Josephas Zisselsas įsitikinęs, kad tai prorusiškai nusiteikusių provokatorių, o ne vietos neonacių darbas.
Neseniai pranešta, kad rusų kariams Kryme į pagalbą atskubėjo keli serbų nacionalistai (vadinamieji četnikai). Antisemitinė Vengrijos partija „Jobbik“ visiškai palaiko Putino trajektoriją, nepripažįsta naujosios Ukrainos valdžios ir dėl visko kaltina Vakarų „sąmokslininkus“. Be to, neseniai Dniepropetrovsko gubernatoriumi paskirtą Ukrainos žydų oligarchą, antiputiniškai nusiteikusį Ihorį Kolomoiskį Rusijos prezidentas išvadino „atmata“ ir „niekšu“. Iš Krymo mus pasiekia informacija apie mėginimus įbauginti vietos totorius – jų namai žymimi kryžiais, kaip buvo daroma Stalino laikais prieš pat jų deportaciją. Negana to, žiauriais metodais puldinėjami žurnalistai, terorizuojami tarptautiniai stebėtojai. Būtent toks banditizmas ir jėgos demonstravimas kur kas labiau primena juodmarškinių ir rudmarškinių (SA) siautėjimus fašistinėje Italijoje ir nacistinėje Vokietijoje.
Vis dėlto didžiausią smūgį Rusijos diktatoriaus įvaizdžiui sudavė masiškai per visą pasaulį nuvilnijęs Putino palyginimas su Hitleriu, jei konkrečiau – Krymo okupacijos scenarijaus palyginimas su nacistinėmis Sudetų, Čekoslovakijos, Austrijos ir Klaipėdos okupacijomis. (Sočio olimpiada taip pat gretinta su 1936 m. Miuncheno olimpiada, bet ne taip plačiai; kaip bežiūrėsi, sporto renginių ir teritorijų grobimo politinė reikšmė nesulyginama) Ir protestuotojai prie Rusijos ambasadų Vakarų valstybėse, ir analitikai, ir žinomi politikai, tarp jų Hillary Clinton – neįtikėtinai gausus choras suko ir vis dar suka būtent šią plokštelę. Galbūt pirmą kartą istorijoje taip vieningai nubrėžtos paralelės tarp Hitlerio ir kito valstybės vadovo. Taip pat ir didžiųjų Europos valstybių vadovus linkstama lyginti su bevaliais N. Chamberlainu ir E. Daladier, 1938 metais Miunchene patenkinusiais Hitlerio teritorines pretenzijas.
Krymo okupacijos scenarijus ir oficialus pretekstas iš tiesų labai primena Hitlerio taktinius manevrus. Hitleris siekė „apginti“ diskriminuojamus Čekoslovakijos vokiečius, taip neva rūpindamasis Didžiosios Vokietijos, apimančios ir užsienyje gyvenančius etninius vokiečius, saugumu. Panašiai ir Putinas pasiuntė karius į Krymą „gelbėti“ etninius rusus nuo „fašistų teroro“. Kaip ir Hitleris, Putinas pasitelkia provokacijas (kaip žinia, jau ne pirmą kartą – galime prisiminti 2008 m. įvykius Gruzijoje), taip siekdamas gauti realų pretekstą kariniams veiksmams. Kaip ir Hitleris su plebiscitais Čekoslovakijoje, Putinas siekia surengti „teisėtą“ vietinį referendumą, kuriuo Krymo gyventojai „laisvanoriškai“ pasiprašytų į Rusijos glėbį; kaipmat dalijami ir rusiški pasai. Yra ir skirtumų. Prieš įsiverždamas į Sudetus, Hitleris bent jau derėjosi su Prancūzija ir Didžiąja Britanija. Putinas į Krymą įsiveržė vienašališkai, be jokių derybų. Sudetuose 1938-aisiais iš tiesų būta realių įtampų tarp etninių vokiečių ir čekų; Kryme iki Rusijos pajėgų įsiveržimo panašių įtampų nebuvo, niekas tenykščiams etniniams rusams, sudarantiems regiono daugumą, nekenkė.
Jei kalbėtume apie ideologiją, panašumų čia taip pat rastume. Kaip pabrėžė T. Snyderis, Edwardas Lucasas, Anne Applebaum, Andrejus Ilarionovas, Andrejus Piontkovskis, Adamas Michnikas, Ivanas Krastevas ir kiti, Putino režimą įkvepia eurazinio imperializmo, nacionalistinio šovinizmo ir mesianizmo kokteilis, sumišęs su panieka Vakarams ir nuosekliu demokratinių praktikų gniuždymu, pagardintas nostalgija Stalinui ir sovietinės imperijos praeičiai. Vakaruose beveik niekam (išskyrus tokius ruporus kaip „The Guardian“) nekyla abejonių, jog ne Krymo rusų gynyba, o imperialistinė ideologija, įžeista Putino savigarba bei kulminaciją pasiekęs visagalybės jausmas yra tikrieji Krymo užgrobimo akstinai. Putinas svajoja apie Didžiąją Rusiją kaip apie vienintelę civilizacinę alternatyvą supuvusiems Vakarams; putinizmo ideologiją ramsto Iljos Iljino ir Aleksandro Dugino idėjos, kurias per televiziją ištikimai ištransliuoja gėjų širdis deginti siūlantis Dmitrijus Kiseliovas – naujas ir efektyvus TV propagandos laivo vairininkas. Kaip ir Hitleris, Putinas ir jo aplinka itin nemėgsta homoseksualų, leidžia prieš juos nukreiptus įstatymus, nors dar nežudo. Pastarasis aspektas nurodo ir į akivaizdžius aptariamų režimų skirtumus.
Putino planuose nėra masinio kurios nors tautos ar rasės genocido. Politikos teoretikai ir tarptautinių santykių analitikai Rusijos kol kas dar nevadina totalitarine valstybe. Pagal teroro mastus Putinui dar, laimei, toloka iki Hitlerio. Taip, mes žinome, kaip jis elgiasi su politiniais oponentais (Chodorkovskio ir Pussy Riot narių paleidimas – tik kita medalio pusė; liūdna tikrovė yra ta, kad medalis tas pats); žinome apie Litvinenko, Politkovskajos, Estemirovos ir kitų nepaklusniųjų likimus; skaitėme Nadeždos Tolokonnikovos atvirą laišką apie padėtį brutaliame Mordovijos lageryje; matome, kaip malšinami taikūs opozicijos protestai; visa tai vis tiek nė iš tolo neprilygsta kraštutiniam Hitlerio režimo blogiui, ypač tam, kuris suvešėjo Antrojo pasaulinio karo metais.
Čia tik labai bendrais štrichais suminėjau kelis Hitlerio ir Putino režimų panašumus ir skirtumus; nebuvo paminėta gerokai pakitusi tarptautinių santykių ir globalios ekonomikos padėtis, aplinkybių kitoniškumas, Trečiojo Reicho ir šiandieninės Rusijos ekonominiai skirtumai, kultūriniai niuansai ir pan. Kur kas detalesnė ir išsamesnė analizė – būsimų istorikų, rašysiančių iš pakankamai plačios laiko perspektyvos, uždavinys. Dabar gi net neaišku, kuria linkme pakryps tolesnė įvykių Ukrainoje eiga, koks status quo galiausiai nusistovės. Juo labiau neaiškus paties Putino ir jo režimo likimas. Lyginti užbaigto gyvenimo visumą su dar aktyviai besitęsiančiu nėra visiškai adekvatu. Kol kas galime fiksuoti tik tam tikrus pirminių intencijų ir politinės elgsenos panašumus.
Šioje vietoje vertėtų dar kartą iškelti pradinį klausimą, šiek tiek jį papildant: jeigu sutinkame, kad jokia istorinė paralelė niekada nebus visiškai tiksli ir adekvati, jeigu akivaizdu, kad visi istoriniai įvykiai yra unikalūs („dusyk į tą pačią upę neįžengsi“), kodėl vis vien brėžiame tiesiogines paraleles tarp praeities ir dabarties?
Visų pirma, šis konkretus Krymo okupacijos atvejis bent jau schematiškai išties panašus į Sudetų užgrobimą. Pakankamai pagrįsta intencijų ir režisuojamų scenarijų analogija suteikia pagrindą nurodyti ir į galimas galutines pasekmes, primenančias tuos padarinius, kuriuos savo laiku sukėlė vienas iš analogijos narių. Apie tai, tarp kitko, kalbama ir pačioje Rusijoje. Žinomas Rusijos istorikas Andrejus Zubovas kovo 1 d. vedomosti.ru parašė straipsnį, kuriame kaip tik ir palygino Rusijos veiksmus Kryme su 1938 m. Hitlerio manevrais. Jau kitą dieną Zubovas buvo atleistas (iš pradžių jam pasiūlė pačiam atsistatydinti) iš Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto. Vienas iš Zubovo viešo išstojimo motyvų – parodyti pasauliui, kad Rusija nėra monolitiškas darinys, kad joje esama blaiviai mąstančių, su tikrove nesusipykusių piliečių. Putinui, besibaiminančiam Maidano dvasios pūstelėjimo į jo paties šalį, nuomonių pliuralizmo dabar reikia mažiausiai.
Antra, ir tai dar svarbiau, istorinės paralelės svarbios politiniu požiūriu. Istorija nesutampa su praeitimi; vienu ar kitu pavidalu ji visuomet jau dalyvauja ateityje. Istorija sutampa su praeitimi tik tuo atveju, jei istorinės pamokos neišmokstamos. Tuo tarpu išmoktos pamokos ugdo politinio subjekto savivoką kaip būsimos veiklos kelrodžiai. Hannah Arendt, kuri šiaip jau buvo griežta antideterministė, yra rašiusi, jog kartą įvykęs dalykas linkęs pasikartoti, nors ir naujomis formomis. Ji bijojo potencialių totalitarinės patirties pasikartojimų, netgi dar baisesnių. Ne mažiau ir mes šiandien turime teisę, veikiau pareigą, bijoti 1938–1939 metų įvykių pasikartojimų, nors 2014 metais jie tikrai nebus visiškai identiški.
Politiniam gyvenimui nebūdingas toks pat tikslumas kaip istorijos mokslui. Juk nei protestuotojai gatvėse ar socialiniuose tinkluose, nei pagrindiniai šių dienų politiniai žaidėjai nesiekia parašyti nuodugnaus istorinio traktato. Jie siekia išvengti karo, potencialiai Trečiojo pasaulinio karo, taip pat išsaugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Siekiant šių tikslų, reikia visais įmanomais būdais mėginti įtikinti pasaulį, kad Putino žygiui būtų priešpastatytos realios, apčiuopiamos kliūtys. Palyginimas su Sudetais – tai įtikinėjimo, rimtesnio dėmesio atkreipimo priemonė. Įtikinėjimas yra nukreiptas į ateitį, kurios neįmanoma tiksliai įspėti. Politika pasižymi nenuspėjamumu. Jeigu nebus pralietas kraujas ir Putinas galiausiai atitrauks kariuomenę, ateities istorikams liks dar mažiau pagrindo lyginti Putiną su dideles teritorijas savo laiku okupavusiu Hitleriu. Tačiau nuo to dabartiniai „skuboti“ palyginimai nepraras savo vertės. Jie bus pasitarnavę daug didesniam, politiniam tikslui. Ir atvirkščiai: jeigu Putinas nesustos ir eis toliau, o Vakarai nesugebės rimčiau pasipriešinti, naujadaro Putler autoriams nebus linksmiau nuo to, kad jie „pataikė“ su palyginimu; jiems bus kur kas liūdniau. Piliečio laimė nebūtinai sutampa su istoriko laime.
Susiejant šią temą su Izraelyje vykstančiais debatais dėl termino „nacis“ vartojimo, galima teigti, kad politikoje ne visai adekvačiai pavartotos sąvokos ar ne visai tikslūs asmenybių sugretinimai gali turėti netikėtai pozityvų efektą. Čia kalbu ne vien apie Krymo ir Sudetų analogiją. Net ir sąmoningai melagingai iš Rusijos pusės ukrainiečių atžvilgiu laidomi epitetai „fašistai“ ir „naciai“ taip pat gali turėti Putino interesų požiūriu kontrproduktyvų, o mūsų interesų požiūriu – teigiamą efektą. Jau dabar kalbama, kad pasirinkdamas ukrainiečių juodinimo ir žeminimo strategiją Putinas galutinai prarado Ukrainą kaip „brolišką“ valstybę. (Beje, įdomu, kaip „nacių“ epitetą priima Maidano žydų aktyvistai?) Nepavykus Ukrainos „atsiimti“ jėga, juo labiau Putinui nepavyks to padaryti „dvasiškai“. Tokia padėtis reikštų didįjį Rusijos geopolitinį pralaimėjimą. Šiuo metu ukrainiečius tokie užgauliojimai neabejotinai skaudina ir pykdo. Bet tuo pačiu ir vienija šalin nustumdami įprastas ideologines takoskyras.
Mes, šiltai sėdintieji Lietuvoje, galime padėti šią vienybę sustiprinti mažų mažiausiai neleisdami Kremliui laimėti šio atgrasaus informacinio karo. XX amžiaus totalitarizmų patirtis parodė, kaip svarbu nepasiduoti tipinei sovietinei-nacistinei gudrybei: išplauti sąvokų turinį ar net apversti jas aukštyn kojom. Turime nepamesti iš akių pirminių sąvokų prasmių ir jų tikrųjų referentų. Turime neleisti Kremliui sumaišyti faktus su pseudofaktais ar su atviru melu (putinkalbe). Ne Jaceniukas, ne Klyčko, ne Tiahnibokas ir net ne Jarošas, o būtent Putinas šioje situacijoje yra nacis; tai netikslus teiginys, bet jis kur kas tiksliau už priešingą teiginį atspindi politinę tikrovę. Dabartinėmis aplinkybėmis to visiškai pakanka.