Bernardinai.lt
Pirmoje straipsnio dalyje (ją galima rasti ČIA) buvo aptartos visuomenės sutartys, moralinis individualizmas ir makiavelizmas. Šioje dalyje aptariama politinio neutralumo idealo ir politinės kalbos įtaka demokratinių valstybių piliečių savivokai. Straipsniu norisi atkreipti dėmesį į tai, kaip mūsų politikos apibrėžimas veikia demokratiją. Tai, kad politika tapo purvina, teatrališka arba atvirkščiai – techniška ir smulkmeniška, yra ne vien institucijų ir ne renkamų atstovų kompetencijos stokos problema, kurią gali padėti išspręsti ekspertai. Tai netinkamo ir su demokratija sunkiai derančio politikos apibrėžimo problema.
Politinis neutralumas ir demokratija
Politinio neutralumo principas reikalauja nesuinteresuoto ir nešališko požiūrio į politiką. Vieną vaizdingiausių politinio neutralumo iliustracijų yra pateikęs amerikiečių filosofas Johnas Rawlsas. Jis kolektyvinį valdymą įsivaizdavo kaip užėjimą už „nežinojimo uždangos“, kai susitarimo dalyviai atsiriboja nuo informacijos apie tai, kokią poziciją jie užima visuomenėje, kokiems interesams atstovauja ir kokius asmeninius įsitikinimus turi[1]. Rawlsas manė, kad tik toks politikos atskyrimas nuo visų žmogaus subjektyvių nuomonių ir įsitikinimų leidžia politiką pasaugoti nuo šališkų preferencijų viešo įtvirtinimo. Po „nežinojimo uždanga“ politiniai sprendimai gimsta iš grynai racionalios argumentavimo procedūros, kuri leidžia nustatyti niekaip kitaip iš anksto neapibrėžtas (ir dėl to jokios specifinės pasaulėžiūros neatitinkančias) bendro gyvenimo sąlygas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks sumanymas yra suderinamas su demokratija. Skiriasi mano ir jūsų supratimas apie tai, kas gera ir bloga, kas teisinga ir neteisinga, kas yra laisvė ar patriotizmas. Sutarti šiais klausimai mes niekada negalėsime, nes šis supratimas sudaro mūsų tapatybės pagrindą, formuojasi nuo per visą gyvenimą sutvirtinto dažnai asmeninio patyrimo. Todėl tam, kad visi galėtų gyventi pagal savo pasaulio supratimą, šiuos klausimus privalu pašalinti iš politikos. Paprastai kalbant, politika nesutampa su kasdieniu žmonių patyrimu, ji gali būti mąstoma ir „daroma“ nepriklausomai nuo laiko ir erdvės aplinkybių.
Politinio neutralumo reikalavimas valstybę paverčia kažkuo svetimu paprastam žmogui. Remiantis politinio neutralumo idealu, tvirtinama, kad tikinčio žmogaus požiūris į atsakomybę, ištikimybę, šeimą, laisvę, lygybę ir kitus dalykus neturi nieko bendro su „politiniu“ šių dalykų atitikimu. Dažnai girdime, kad politinės pažiūros, nulemtos tikėjimo tiesų, yra nemoksliškos ir racionaliai nepagrįstos. Tačiau daugumai žmonių politinio neutralumo idealas yra sunkiai įgyvendinamas dalykas. Juk jis nurodo, kad visi principai, kuriais žmogus vadovaujasi kasdienybėje, turi būti palikti anapus politinės diskusijos. Jeigu politika nebėra ta erdvė, kurioje verta kovoti dėl idealų, žmonėms svarbių dalykų, tokių kaip šeima, kultūra, laisvė, patriotizmas išsaugojimo, tuomet ir politinis dalyvavimas nustoja būti nuolatine demokratinių piliečių praktika. Dalyvavimas politikoje tampa „proginis“, atliekant minimalia pilietinę pareigą balsuojant. Galiausiai politika išties tampa tuščia vieta[2], kurioje negalima diskusija nei religijos, nei moralės įsitikinimų pagrindu, o klausimų, kuriais galime sutarti, sąrašas kaipmat trumpėja.
Politinio neutralumo reikalavimas yra keistas pačios demokratijos iškrypimo būdas. Suverenitetas, J. J. Rousseau teigimu, negali būti dalomas. Tačiau šiandien jis išdalinamas ekspertams, teismams, komisijoms, disponuojančioms kompetencijomis ir žinojimu, kurio negali turėti eilinis pilietis su visomis savo subjektyviomis pažiūromis ir moralinėmis nuostatomis. Toks suvereniteto išdalinimo veiksmas kyla iš įsitikinimo, kad kažkas kitas žino geriau ir gali kitaip, nei man kužda mano patyrimas (kuris pagal politinio neutralumo principą yra apskritai netinkamas pagrindas mąstyti apie politiką). Tai ypač daug problemų kelianti tendencija, kuri sunkiai dera su demokratija, numatančia aktyvų piliečių dalyvavimą viešajame valdyme lygiomis teisėmis.
Politinio neutralumo idealas numato, kad politika neturi nieko bendro su mūsų kasdienybe – įsitikinimais, patirtimi, tikėjimu ir morale, gimdo labai keistų herojinių chimerų. Visų kataklizmų ir iššūkių sūkuryje laukiame naujojo mesijo, pasiūlančio kažkokią pasaulį išgelbėsiančią viziją, naujo pasaulio idėją. Šios vizijos gali atrodyti abejotinos moralės požiūriu, tačiau politinio neutralumo idealas įpratino į politiką žvelgti kaip kažką, kas nesutampa su mano požiūriu į juos. Galbūt netgi idėja statyti sienas tarp valstybių atrodo keistokai ar net juokingai, betgi šis jausmas neturi nieko bendro su „didžiąja“ politika, kurioje „didieji“ politikai sprendžia vadovaudamiesi visiškai kitokiais principais ir turi žinojimą, kurio mes negalime įgyti. Tai vėlgi sunkiai dera su demokratija, kuri iškilo kaip „didžiosios“ politikos ir „didžiųjų“ politinių veikėjų priešingybė.
Pagaliau tvirtinimas, kad politika prasideda nuo paprastų žmonių etikos, pilkos, rutininės kasdienybės, joje ieškant to, ką kiekvienas pasirengęs ginti, yra mažiau įspūdingas už mintį apie superherojų, kuris sustabdo apokalipsę naudodamasis mums nesuprantamomis priemonėmis. Machiavellis, pabrėždamas, kad tikslas pateisina priemones, manė, jog svarbu iš akių niekada neišleisti tikslo. Būtent dėmesio priemonėms stoka šiandien leidžia kelti sunkiai įgyvendinamas vizijas. Taip atsidūrėme keistoje situacijoje – siekėme neutralumo ir nešališkumo, tačiau įsivėlėme į propagandos ir demagogijos spąstus. Siekiama ne racionalios diskusijos, kuriai kvietė Rawlsas, bet konkuruojama dėl labiau šokiruojančios ateities vizijos.
Politinė kalba ir demokratija
Ne atsitiktinumas, kad jau senovės graikai pabrėžė kalbos politinę reikšmę. Polio piliečiai kuria bendrą gyvenimą per susitarimus, remdamiesi artikuliuojamomis gėrio, teisingumo, laisvės idėjomis. Tai skiria politinį pasaulį nuo visoms kitoms gyvybės formoms būdingų socialinės organizacijos formų. Kalba „sukultūrina“ žmogų, jį įtraukia į [politinę] santvarką, kurioje piliečius bendram gyvenimui telkia ne tik kasdieniai (ūkiniai) poreikiai, bet teisingumo, laisvės, lygybės siekiai. Politikos negalima redukuoti į poreikių tenkinimą, ji susijusi su gebėjimu artikuliuoti tai, kas nėra būtinybės, bet žmogaus apmąstymų rezultatas. Kalba demokratijoje turi ypatingą svarbą. Juk politika randasi iš žmonių tarpusavio sutarimo, o be kalbos mediumo tokį susitarimą pasiekti būtų ypač sunku. Demosas valdo save pats tik tokiu lygiu, kiek jis sprendžia pats, susitarimo pagrindu, o nuomonių ir jų skirtumų artikuliacija yra vienintelis būdas išties įgyvendinti pliuralizmo principą.
Tačiau kalba tapo subjektyvizmo ir reliatyvizmo įtvirtinimo priemone. Pirmiausia L. Wittgensteinas pasakė, kad pasaulio turime tik tiek, kiek turime kalbos. Vėliau R. Rorty pareiškė, jog už vieno pasaulio apibūdinimo galima atrasti tik kitą pasaulio apibūdinimą. Rorty piliečio idealas – tai ironikas, kuris abejoja savo moralinio žodyno pagrįstumu ir keliauja per pasaulį kaip poetas, ieškodamas įkvėpimo naujoms pasaulio interpretacijoms[3]. Taip viskas tampa kalbinėmis konstrukcijomis, neturinčiomis nieko bendro su „objektyvia tikrove“. Kaip teigia italų filosofas M. Ferraris, gyvename siurrealizmo pasaulyje, kuriame drąsiai galima tvirtinti, kad žmonės nuo tuberkuliozės pradėjo mirti tik nuo to momento, kai mokslininkai atrado ir apibrėžė pačią ligą.
Jeigu tikrovė tėra [subjektyvi] interpretacija, jos keitimas numato kitą veiksmą – perinterpretavimą. Taip sukuriama keista politinio pokyčio iliuzija, kai dalyko esmę siekiama pakeisti jį perinterpretuojant. Manoma, jog užtenka keisti žmonių nuomonę apie tam tikrus dalykus tam, kad pastarieji pasikeistų. Tai rimtų abejonių keliantis požiūris. Žmonių žudymą ar kitos tautos pavergimą įmanoma „perrašyti“ kaip būtiną priemonę siekiant pasaulinės taikos, ar savosios egzistencijos išgelbėjimo istoriją. Tačiau tai nekeičia nei žudymo ar okupacijos fakto, nei moralinės šių veiksmų prasmės.
Pats kalbėjimas tampa savitikslis. Jis nebėra įrankis, su kurio pagalba galima pažinti ar susitarti. Pažinimas nebeįmanomas iš esmės, kadangi kiekvieną pažinimą rytoj gali pakeisti nauja jo interpretacija. Tad kalbėjimas tampa prasmingas savaime – daugiau diskusijų, daugiau nuomonių, kurios sukuria keistą visuomenės pažangos įspūdį. Kalbėjimas tampa saviraiškos būdu ir pagrindine įsitraukimo į politinį gyvenimą forma. Politikai (ir ne tik) pradeda elgtis kaip burtininkai, sakantys, kad jų veiksmai reiškia visiškai ką kita, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio arba kalbomis bandoma sukurti kažkokią politinio veikimo iliuziją. Ne veltui C. Schmittas parlamentines diskusijas šiuolaikinėse demokratijose yra įvardinęs kaip „politinio romantizmo formą“. Politikai ir piliečiai tampa ne sprendimų priėmėjais, o poetais, ieškančiais vis įmantresnio posmo pasauliui apibūdinti. Jų veikimą visiškai paralyžiuoja mąstymas apie politiką kaip kalbos labirintą, kuriame niekada nepavys peržengti tikroviškumo iliuzijos ir nuomonių teatro.
Politika miršta. Tegyvuoja demokratija?
Šiandien įprasta tapo kalbėti apie tai, kad demokratija neveikia, „išsigimsta“. Dažniau kalbame apie politikų nekompetenciją, jų nesugebėjimą spręsti visuomenėms kylančias problemas. Abejojama ir paties demoso geba būti politiškai atsakingam ir dėl to teise priimti valstybės ateitį lemiančius sprendimus. Ir ne tik. Pasirodo, kad daugelis žmonių net neturi savo nuomonės apie daugumą jų valstybėje vykstančių procesų, jiems užtenka privačios erdvės, kurioje jie siekia savo asmeninių tikslų, bendrauja su bendraminčiais ir gyvena visiškai angažuotą gyvenimą.
Tačiau visos šios problemos gali būti suvokiamos ne kaip pačios demokratijos problema, bet kaip mūsų sunkiai su demokratija derančio požiūrio į politiką išvada. Straipsnyje buvo bandoma tik užkabinti šias problemas. Demokratija yra gyvas sprendimas, jis nėra prognozuojamas ar racionaliai pagrįstas. Tai politiškumo forma, kuri gyva nuomonėmis, vertinimais ir jų skirtumais. Demokratija yra ir labai šališka politiškumo forma. Tačiau jai reikia ne tik nuomonių ir vertinimų įvairovės, kylančios iš skirtingų moralinių, kultūrinių, religinių nuostatų, bet ir labai specifinio požiūrio į politiką. Jeigu mes manome, kad politika yra žemas ir amoralus reikalas, abstraktus taisyklių rinkinys, susiduriame su rimtomis demokratijos problemomis. Nenorima dalyvauti politikoje ir norima kuo mažiau politikos mūsų gyvenime.
Gyventi su liga išmokstama tik tada, kai pripažįstamas jos faktas. Todėl būtina pripažinti, kad tarp modernios politikos sampratos ir demokratijos yra įtampa, ir gydymą reikia pradėti ne nuo institucijų ir procedūrų taisymo, bet savo mąstymo apie politiką keitimo. Eilinis pilietis negali būti visų sričių ekspertas, tačiau jis niekuomet neis į politiką, manydamas, jog politika tėra technika, visiškai atskirta nuo kasdienio pasaulio, kad ji negali būti kažkas daugiau nei tik technika suderinti skirtumus, procedūros paskirstyti gerybes ir ekspertų darbas užtikrinti saugumą. Politika, kurioje nebeįžvelgiame nieko, kas artima, svarbu, kad ji esminis būdas sukurti geresnę ateitį mūsų vaikams, tokia savivalda netenka prasmės. Mes visi esame šiame laive ir visi kartu privalome jam duoti kryptį.
________________________________________
[1] Rawls, J. A Theory of Justice. Oxford University Press, Oxford, 1971.
[2] Politikos kaip tuščios vietos metafora „pasiskolinta“ iš prancūzų filosofo Claude Leforto. Lefortas teigė, kad politika demokratijos sąlygomis turi būti mąstoma pasitelkiant tuščios vietos metaforą, kuri nurodo, kad politika neturi aiškios ir apibrėžtos substancijos. Lefort, C. Democracy and Political Theory. Polity Press, 1988.
[3] Rorty, R. Private Irony and Liberal Hope // Contingency, Irony and Solidarity. Cambridge: Cambridge University Press, 1989, p. 73–93.