Provokuoju. Tačiau greitai atsakysiu. 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota, o prieš 78-erius metus, 1941 m. birželio 14 d., per visą Lietuvą nuvilnijo žiaurių trėmimų karštinė – vyrai buvo atskiriami nuo žmonų ir vaikų, dažnas iš namų buvo išvejamas kaip stovi – pasitaikė net basų nėščiųjų, kurių likimas buvo aiškus… Tačiau tada nieks nežinojo, koks bus visų ištremtųjų likimas – iš Sibiro ilgai negrįžo nė vienas. Niekas nežinojo – gal juos Baltarusijoje sušaudė? Kaip kad išties nutiko Červenėje. Žmonių baimė buvo begalinė – dingo pažįstami, draugai, kaimynai. Daug kam tai buvo lūžio taškas. Būsimo partizanų vado, o tuomet eilinio kariuomenės kapitono Jono Žemaičio sesuo su mažais vaikais buvo ištremta. Partizanų ideologas Juozas Šibaila tuomet žvejojo – apdairiai nenakvojo namie. Jo jaunutė žmona buvo ištremta su trimis sūnumis – jie grįš 1956 m., tačiau Juozo kraują jau bus sugėrusi tėvynės žemė.
Nuo 1933 m., Hitleriui atėjus į valdžią Vokietija buvo Lietuvoje suprantama kaip grėsmė numeris 1. Netrukus Kaune vyko pirmasis nacistų teismo procesas, sulaukęs didžiulio Europos susidomėjimo, netrukus Vokietija pritaikė Lietuvai ekonominę blokadą, kilo „žąsų krizė“, netrukus Vermachto lėktuvai masiškai kirsdavo Lietuvos sieną, o Lietuva 1936 m. nedalyvavo tuomet pasaulį sudrebinusiame sporto renginyje – Berlyno olimpiadoje. 1937 m. mūsų kariuomenės vadovybė savo raportuose pripažino, kad Vokietija kelia didžiausią grėsmę. 1939 m. buvo atimta Klaipėda ir tai visuomenėje sukėlė neigiamas reakcijas – prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, moralinės simpatijos buvo vakarykščio priešo – herojiškai besipriešinusios Lenkijos – pusėje. Tuo tarpu Lietuvos vyriausybė, gal naiviai, bet nenorėjo imti Vilniaus iš didžiojo priešo – Vokietijos, bet mielai paėmė iš valstybės, kurios tikrųjų interesų, deja, neįvertino – SSRS rankų. Sakoma, Smetona pasakęs: sovietai sunaikins valstybę, bet išsaugosim tautą, vokiečiai gal išsaugos valstybę, bet sunaikins tautą…
Dalis Lietuvos visuomenės žmonių neutraliai sutiko okupaciją. Žmonijos istorijoje taip būna dažnai. Viskas įvyko netikėtai. Pasipriešinti įsakymas neduotas, o čia juk kariuomenę įvedė vakarykštis sąjungininkas, grąžinęs Vilnių. Atsiminimuose galima parašyti visko, tačiau man analizuojant dokumentus, aiškėja, kad tuomet daugeliui mūsų politikų vis dėlto atrodė, kad Maskva mažesnis baubas nei Berlynas. Paprasti žmonės buvo priversti tiesiog laukti, o drąsiausieji ėmė ruoštis sukilti – kai tik bus pirma palanki proga.
Visus tuos, kurie dar pro pirštus stengėsi žiūrėti į istorijos naikinimą ir kraipymą, į religinę priespaudą, tautinių simbolių dingimą, rusų kalbos diegimą ar valdininkų atleidimus galutinai įveikė būtent šie trėmimai. Šokas buvo milžiniškas. Visi suprato, kad niekas nėra saugus. Kad tremiami visų pažiūrų žmonės, visų visuomenės grupių, tikintys ir netikintys, lietuviai ir tautinių mažumų atstovai. Tą labai gerai parodo „Misija Sibiras“ pavardžių skaitymo iniciatyva, kurioje siūlau sudalyvauti abejojantiems tuo, ką dabar skaitote.
Žmonės, kurie buvo kairiųjų pažiūrų, kaip „SSRS tautų draugijai pažinti“ pirmininkas, signataras Mykolas Biržiška, tiesiog sakė: „Karas, greičiau karas“. Tai tikrai nebuvo hitlerinės Vokietijos mylėtojas. Kaip nebuvo ir didžioji dauguma to meto Lietuvos gyventojų, kad ir kokia, kieno propaganda tai pasakytų. Tą atminkime. Vardan tų, kurie negrįžo.
Tiesiog siaubas buvo per didelis. Todėl 1941 m. birželio 22 d. Vermachtui pradėjus žygį į Rytus, neprivalėjai būti antisemitu, naciu ar Hitlerio simpatiku, kad atbėgtum su gėlėmis. Būtent tai gerai parodo tą siaubą, nes iki 1940 m. buvo neįsivaizduojama, kad lietuvis sveikintų su gėlėmis „kryžiuočius“, juolab neseniai jėgą atėmusius Klaipėdą. Tai nebuvo valioje tų žmonių, kurie nešė gėles. Tai buvo valioje tų, kurie nešė siaubą – kurie basas nėščiąsias, daužydami šautuvų buožėmis, stūmė į vagonus žinodami, kad žiemą jų laukia -40. Tad kai kažkas paklaus, kodėl tos gėlės Vermachto kareiviui, – visada priminkite ir tai. Nes daug kas norėtų, kad mes pamirštume. Bet mes negalime – vardan tų, kurie negrįžo.