Šimtai Sankt Peterburgo internetinių trolių persikelia į naują keturaukštį biuro pastatą

Antonas Bucenka | dp.ru

Maždaug 250 žmonių ištisą parą profesionaliai demonstruoja meilę tėvynei už 10 mln. rublių mėnesio atlygį. Ką ir kaip giria Kremliaus apmokami tinklaraštininkai, papasakojo Sankt Peterburgo Ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) „Interneto tyrimai“ buvę bendradarbiai, duodami interviu portalui „Delovoj Peterburg“.

„Buvau jaunas, man buvo reikalingi pinigai“, – ironizuoja du buvę RAB „Interneto tyrimai“ darbuotojai, atsakydami į klausimą, kodėl jie kelis mėnesius dirbo apmokamais tinklaraštininkais. Šios kompanijos pavadinimas seniai pažįstamas visiems, besidomintiems batalijomis internete. Dar neseniai tūnoję Olgine (rus. Ольгино – istorinis Sankt Peterburgo rajonas – vertėjo past.), apmokami troliai šiais metais persikėlė į naują keturaukštį biuro pastatą Savuškino gatvėje 55, esantį metro „Staraja derevnia“ rajone.

Maždaug 250 žmonių, po 12 valandų vienas kitą pakeisdami, ištisą parą rašo tekstus socialiniuose tinkluose – daugiausia į „Live Journal“ ir „VKontakte“. Tai – nepertraukiamo ciklo fabrikas: vieni rašo pranešimų tekstus, kiti komentuoja. Dažniausiai – vienas kitą. Šitaip jie siekia kelti reitingus. Geras Putinas, blogas Porošenka ir piktas Obama – toks ir vienų, ir kitų kūrybos leitmotyvas. Buvę darbuotojai portalui „Delovoj Peterburg“ papasakojo, kaip veikia internetinio lojalumo fabrikas.

Šnekamės įprastinėje paprasto buto virtuvėje. Ant sienų nematyti jokių vadų portretų. Kvepia sriuba. Po kojomis painiojasi katinas. Prieš mane vaikinas ir mergina – beje, jiedu tą pačią dieną ir susipažino, ir išėjo iš darbo. Ir visiškai dėl to nesigaili.

Ačiū Putinui už pyragėlius

Kažin ar kada svajojote eiti dirbti komentatoriais už pinigus. Kaip jūs vis dėlto patekote į šią kompaniją?

Vaikinas (toliau V): Mane seniai kvietė draugai, tačiau nuėjau tik tada, kai buvusiame darbe atsirado problemų. Atėjau, užpildžiau anketą, kitą dieną jau dirbau. Kuo reikės užsiimti, įsivaizdavau labai miglotai. Daugiausia, ką sakė draugai, – tiesiog rašome žinutes, ir viskas. Žiniasklaidoje niekada nedirbau. Tačiau mano tekstai jiems kažkodėl įtiko.

Mergina (toliau M): Beje, jie, kiek galėdami, delsia paaiškinti, ką konkrečiai reikės daryti. Girdi, rašysite į „Live Journal“, na, tarsi rašytų namų šeimininkė, tik ne namuose, o biure. Kur gi ne – štai namų šeimininkė pabunda ir ima rašyti apie Ukrainą, tai jau tikrai taip…

Nieko panašaus nė iš tolo nebuvo testo užduotyje. Tiesiog reikėjo ką nors parašyti apie gyvenimą. Apskritai, su darbdaviais buvo keli pašnekesiai. Mane ne iš karto priėmė. Nepamenu, jog buvo pateikiami kokie nors lojalumo testai. Prieš tai aš kelis mėnesius sėdėjau be darbo. Labai reikėjo pinigų, o pinigai čia neblogi.

V: Daugiausia, ko manęs paklausė šia dingstimi: kaip tu vertini mūsų vyriausybę? Atsakiau, jog neutraliai, jog man vis vien…

Kaip paprastai praeidavo jūsų diena? Kokius jums kėlė uždavinius?

M: Mes dirbome po 12 valandų – turėjome dvi dienas darbui ir dvi poilsiui. Tinklaraštininko norma – parašyti per dieną dešimt tekstų, kuriuose privalo būti mažiausiai 750 simbolių, o komentatoriaus norma – 126 komentarai ir du pranešimai. Tinklaraštininkas gali naudotis trimis paskyromis, tarp kurių jam reikia kažkokiu būdu paskirstyti dešimtį vadinamųjų „TU“ (techninių užduočių). „TU“ susideda iš tezės, – dažniausiai kokios nors naujienos – ir atitinkamai padarytos išvados. Tai yra, sprendimą reikia priderinti prie atsakymo. Pavyzdžiui, iš pradžių parašai, jog šiandien iškepei skanių pyragėlių, o pabaigoje – kaip puiku gyventi Rusijoje ir kad Putinas yra geras. Užeikite į „Russia Today“ tinklalapį – ten visos mūsų „TU“.

V: Geriausiu atveju imamos vakarykštės naujienos. Šia prasme jokio strateginio planavimo nėra. Kas nuo pat ryto viršininkams šauna į galvą, apie tai ir rašome. Šiuo požiūriu tos „TU“ yra ties klinikinio kliedesio riba. Viena pirmųjų mano užduočių buvo parašyti apie amerikiečio sukurtą dokumentinį filmą apie Krymą. Legenda čia tokia – girdi, kino mokyklą Kalifornijoje baigęs vyrukas nuvyko į Krymą ieškoti medžiagos apie karą ir okupaciją, o pasirodo, ten nieko panašaus nėra. Čia pagrindinė tezė – „mano vyriausybė mane apgavo“.

Negana to, ir žmogaus vardas, ir jo veidas man buvo labai pažįstami, nes tai – Migelis Frensis. Jis nufilmavo žinomą kino juostą apie epizodą Maskvos Goljanovo rajone, kuomet norėdamas grąžinti telefoną, jį vijosi kiemsargis. Žinoma, viskas akivaizdžiai surežisuota. Turiu omeny, jog iš tikrųjų šis vaikinas yra „mūsiškis“ ir jau seniai gyvena ir dirba Maskvoje. Šiaip jau buvau priverstas susimąstyti – jeigu yra šitaip klastojami tokie akivaizdūs dalykai, tuomet ko reikia tikėtis visais kitais atvejais.

Pirmąją dieną – taip jau atsitiko – dirbau be išankstinio pasirengimo ir kontrolės. Reikėjo pakomentuoti žinutę apie kosminių tyrimų sėkmę. O joje – patys tikriausi kliedesiai. Na, aš ir parašiau maždaug taip, jog, girdi, jums numetė eilinę dingstį didžiuotis, ir jūs dešimtmečiais tuo didžiuositės, o tuo tarpu patys gyvenate mėšle. Čia prie manęs iškart pribėgo komandos vadovė ir ėmė man visaip iškalbinėti.

„Mano buvusioji panaši į Porošenką“

M: Žmonės rašo tekstus nesuvokdami, ką jie apskritai daro. Jie naudojasi atitinkamais tekstų šablonais, kuriuos privalo taikyti savo rašiniuose, todėl jie ir rašo visiškai nemąstydami. Vienu metu buvo rašoma tokiomis temomis: „Santykiai su jaunuoliu primena Ukrainos politiką“ arba „O jūs žinote, mano buvusioji mergina panaši į Porošenką“.

Tuomet parašai: dievulėliau, kur tu tokią bobą ir suradai? Būti komentatoriumi žymiai linksmiau. Kabinėjiesi prie visokių autorinių kliedesių. Tačiau galiausiai būtinai privalai pagirti ką nors iš valdžios.

Apskritai, tokiame darbe tai vienintelis būdas pasismaginti. Juk pagrindinis komentatoriaus uždavinys – sudominti tekstu tą, kuris šiaip jau niekam neįdomus. Mums nebuvo keliamas uždavinys užsipulti žinomus tinklaraštininkus. Dažniausiai pastebi kokius nors akivaizdžius nesklandumus – siaubingą stilistiką, neraštingumą – na ir pradedi vanoti autorių. Dauguma mūsų biuro darbuotojų gana prastai moka rusų kalbą, o juk už Putiną balsuoja, kaip žinome, išsilavinę žmonės…

V: Kartą buvo tokia naujiena, girdi, mūsų prezidentą palaiko didelis procentas aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių. Ir apie tai rašę mūsiškiai pridarė beprotiškai daug klaidų, – tad trolinimui atsivėrė neribotos galimybės.

M: Kartais tekdavo komentuoti žinomus ir populiarius „Live Jornal“ tinklaraštininkus –vien tam, kad būtų pastebėtas mano internetinis pseudonimas, o tuomet gal ir mano puslapyje kas nors apsilankytų.

Kokias temas jūs dažniausiai nušviesdavote?

M: Pagrindinės temos: „Porošenka – kvailys, o Ukrainą faktiškai valdo Putinas“, „Obama – bukaprotis, o Putinas šaunuolis“, „Gynybos ministerija – šaunuolė, tik pažvelkite, kokie mūsų tankai“, „Putino reitingas“ ir savaime suprantama – „Krymas mūsų“.

V: Sirija, JAV, BVP (čia nesvarbu, ką Putinas padarė, bet jeigu jau jis ėmėsi, vadinasi viską padarė teisingai), Gynybos ministerija, Ukraina, opozicija (retai). Pavyzdžiui, apie Navalną mes nieko nerašėme. Neturėjome užduoties ką nors apdergti, išskyrus Obamą.

Pagrindinis tezė prieš jį buvo tokia: Obama į Siriją siunčia ginkluotę, o Putinas skydu tam užtveria kelią.

Šoigu – zuikutis

Ar vykdoma kokia nors ideologinė darbuotojų patikra?

V: Šito kažkiek yra. Didžiausias dėmesys skiriamas komandos administratoriams. Pavyzdžiui, mergaitei Alionai, kurią aš ir anksčiau pažinojau, smegenys išplautos idealiai – iki tokio laipsnio, jog ji ant sienos pakabino [RF Gynybos ministro] S.Šoigu portretą ir visiems sakė, jog jis, žinoma, tikras zuikutis, tačiau visus mus stebi.

M: Mano manymu, tai buvo padaryta tam, kad visi pajustų pykinimą. Bet juk negali amžinai markstytis –reikia ir tekstus rinkti.

Dar buvo organizuojamos paskaitos. Atėjo kažkoks politologas, kurio pavardės nebuvau girdėjusi. Jis labai daug pasakojo apie savo rinkimines sėkmes. O po to – apie šlovingąją Putino politiką: „Kas, jei ne jis?“ Bet juk vietose viskas blogai? „Ne, jūs į tai nekreipkite dėmesio, juk Putinas – šaunuolis“. Ir visą šį šlamštą jis metodiškai kalė į galvas. Praėjus kažkiek laiko aš lioviausi reaguoti priešiškai ir apskritai lioviausi visą tai suvokti – reikėjo paprasčiausiai išbūti paskaitos laiką.

O apskritai – žmonės čia atėjo dirbti ne todėl, jog jie myli Putiną, o todėl kad nesuranda žmoniško darbo. Pavyzdžiui, keli mūsų darbuotojai – pensininkai. Jie neturi šansų susirasti darbą. Šia prasme tai išties tikrasis putiniškos Rusijos pavyzdys: pensija maža, darbo nėra, belieka mylėti Putiną už pinigus. O pinigai išties neblogi. Toli gražu ne kiekvienoje malonioje vietoje tau gali pasiūlyti 40 tūkst. [rublių].

Ar jūs buvote oficialiai įdarbinti?

V: Na, legendos apie oficialų įdarbinimą išties buvo pasakojamos, tačiau mes su tuo nesusidūrėme.

M: Kalbama, jog maždaug ketvirtis darbuotojų dirba oficialiai.

O kaip į organizaciją patekdavo pinigai? Kokios sumos apskritai ten sukasi?

M: Tokių detalių nežinau, viskas, ką galiu pasakyti – mums mokėjo grynais. Galbūt, pinigus siųsdavo „Rusijos paštu“ –mat būdavo uždelsimų.

V: Sakykime, jeigu atlygis yra 40 tūkst. per mėnesį, – o viršininkams, reikia manyti, ir daugiau – tuomet vien tik darbo užmokesčiui tektų apie 10 mln. [rublių] per mėnesį. O kur dar naujasis keturaukštis biuras – jo nuoma, elektra, aptarnavimas.

Savo dalyko profesionalai

Ar jūs domėjotės savo viršininkais? Ar jie kaip nors politiškai pasireiškė?

V: Šia prasme – ne. Tačiau ir taip akivaizdu, jog tiesioginiai viršininkai arti politikos niekada ir nėra buvę. Buvo ten juokingas žmogus Olegas. Įsivaizduokite, vaikšto toks pilvūzas, džinsiniai marškiniai viršum kelnių, rankose maigo automašinos raktelius lyg koks taksi vairuotojas ir be perstojo kartoja: jeigu jau žmogus moka rašyti, tuomet jis parašys apie bet ką. O generalinio direktoriaus M.I.Bystrovo – jo pavardė nurodyta steigiamuose dokumentuose – net ir nesu regėjęs, išskyrus pavardę pareiškime apie išėjimą iš darbo.

M: O mūsų komandos vadovė – apskritai kokių 20-ies metų mergaitė, ji niekada nedirbo žiniasklaidoje. Anksčiau ji pardavinėjo kavą. Ir pardavinėjo, ir virė, ir išnešiodavo ant padėklo klientams. Mokslų institute taip ir nebaigė. O štai dabar – didelė viršininkė.

Nepamenu, kad kuris nors iš firmos žmonių būtų tapęs politiku. Kompanijos viduje – taip, galimybių augti yra. Buvo toks vienas vaikinas – kasdien sukurpdavo iki 20-ies tekstų. Dabar jis vaikštinėja pasirišęs kaklaraištį ir rašinėja metodines instrukcijas – kaip per vieną dieną parašyti dvidešimt tekstų.

O kokia apskritai atmosfera kompanijoje?

M: Iš pradžių, žinoma, sąlygos buvo beveik idealios: pavyzdžiui, mūsų paslaugoms buvo poilsio kambarys su minkštasuoliais ir stalo futbolo žaidimu „Kicker“.

V: Kambarys palaipsniui ištuštėjo, o viskas prasidėjo nuo dingusio „Kicker“ kamuoliuko. Po to išnešė ir minkštasuolius.

M: Ne taip seniai kompanijoje imta visuotinai taupyti. Iš pradžių tualetuose iškabino skelbimus, kviečiančius taupyti popierinius rankšluosčius. Po to vietoj jų paprasčiausiai pakabino vieną elektrinę džiovyklę. Padažnėjo baudos už vėlavimus. Po to įvedė vadinamąsias tekstų kokybės kategorijas. Nors niekas taip ir negalėjo išaiškinti formalių tos kokybės kriterijų. Žmonės ėmė masiškai iš ten bėgti.

V: Dar tualeto kabiną su užsikimšusiu, atleiskit, unitazu, paprasčiausiai užklijavo lipnia juosta. Taip ji ir buvo uždaryta dvi savaites. Kuo tai pasibaigė, nežinau – mes jau buvome išėję iš darbo. Ir apskritai, tai jau rodo tikrąją situaciją.

M: Buvo dar ir tokia taisyklė – prie darbo stalo nevalia valgyti.

V: Ne, konkrečiai buvo nurodyta, kad ant darbo stalo neturi būti jokių gėrimų ar maisto. Tad viską pasidėdavau ant grindų.

M: Koks bendras jausmas? Pasišlykštėjimas. Nors užmokestis buvo patrauklus, čia nieko nepasakysi. Šia prasme mes nesame unikalūs. Galima labai ilgai priešintis tokiai jausenai. Daugelis žmonių būtent taip ir gyvena daugelį metų. Nors kurpia nemėgstamus tekstus, tačiau rytais ir vėl skuba į darbą. O mums šito jau gana.

Portalo „dp.ru“ pažyma:

Pagal RKPAS (Rinkų ir kompanijų profesionalios analizės sistema – vertėjo past.) duomenis, RAB „Interneto tyrimai“ savininkas yra Michailas Bystrovas. Tuo pat metu jis ir bendrovės generalinis direktorius. Anksčiau M.Bystrovas vadovavo RAB „Interneto tyrimų agentūra“. Dabar antrosios kompanijos generalinis direktorius yra Vladimiras Kuchtinas, o jos steigėjas – Michailas Kurkinas. Pastarajam taip pat priklauso ir trys visuomeninio maitinimo ir paslaugų firmos.

Duomenų apie šių kompanijų finansines ataskaitas RKPAS sistemoje neaptikta. Nėra ir duomenų apie jų dalyvavimą valstybiniuose užsakymuose. Beje, anksčiau Michailas Bystrovas vadovavo Sankt Peterburgo Maskvos rajono Vidaus reikalų valdybai.

dp.ru

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
delfis pilnas tų trolių

net nebeįdomu delfio komentarus skaityti.
bet šiaip labai šabloniški tie rusiški troliai – kaip kokie robotai

gintas

Vien tai, kad tokį ilgą rusofobinį tekstą tiesos.lt portalas momentaliai išvertė į liet. kalbą, liudija, kad portalo rusofobija yra dosniai finansuojama.

Skirmantė

Na, ačiū Jeronimui – gerai išverstas tekstas. Įdomu. Pas mus tie troliukai irgi veikia išsijuosę.

Skirmantė

Gintas – trolis. 🙂

Diedukas

Įdomu Latvių gatvėj pagerins sąlygas mūsų taigiams, ar unitazas taip ir liks užsikimšęs? Sunku tokiose sąlygose dirbti, taigiau?

Gintui

ką dar gali pasakyti tas, kuris pats viską daro tik už pinigus

Beta

Vis tik reikia būti didele menkysta, kad tokį darbą dirbti.

VaidasVDS

Beta,
šie žmogeliai dirba dėl savo išgyvenimo. Bet daug didesni menkystos yra tie, kurie būdami sotūs, organizuoja tokius „judošius” ir jų pagalba kvailina apkvailintus, kartais gana nuoširdžius žmones, ir tokiu būdu kraunasi sau turtus bei naikina savo ir tų „judošiukų” pūvančias sielas. Va tai juk daug šlykščiau…

Geras trolis Taigi

dar kiti jį vadina Taigizas.

Taigi

Dirbti darbą, kuriam jauti pasišlykštėjimą? Tai visiškas nusiritimas ir moralinė degradacija. Rašyti tai, su kuo nesutinki ir turi visiškai priešingą nuomonę? Tai parsidavimas pinigams ir vergystė. Bet koks įsipareigojimas dirbti už pinigus reiškia prievartą, net jeigu bus atvejų, kai rašoma nuomonė sutaps su tavo nuomone. Laisvas žmogus tokių parsidavėlių niekada nesupras ir nepateisins. Vaidas sako, kad jie nekalti, kad organizatoriai kalti. Bet jeigu tokių silpnų, parsiduodančių žmonių nebūtų, tai ir organizatoriai neturėtų ką veikti.
Bet kokia prostitucija –seksualinė, politinė ar kt.- ir yra tik prostitucija. Ja užsiiminėti gali tik amoralūs ir savigarbos neturintys asmenys.

Letas Palmaitis

„Obama į Siriją siunčia ginkluotę, o Putinas skydu tam užtveria kelią” – tai man primena dar metų senumo „Ekspertų” publikacijas.

11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top