Liudvikas Jakimavičius | ekspertai.eu
Prezidentinių rinkimų kampanija prasidėjo jau ir formaliai, nors politiniuose užkulisiuose prezidentiniai žaidimai žaidžiami jau seniai, o dabartinis etapas iki gegužės 11 dienos, stajerių terminais kalbant, greičiau primena paskutinį finišo ratą. Būna, kad koks nors etiopas bėga visą distanciją grupės uodegoj, o žiūrėk – finiše kai šoka į priekį, ir visus kitus puse rato palieka uodegoj. Arba atvirkščiai – koks nors (kokia nors) visą distanciją lekia atsiplėšęs, o finišuoti pritrūksta kvapo. Sportas yra sportas, ten savos taisyklės ir logika, o politikoje – kitos, nors vizualinių panašumų ir analogijų įžvelgti galima. Štai šiandien „Delfi.lt“ portale paskelbti naujausi „Spinter“ sociologiniai tyrimai, ir juose matome tą patį vaizdelį, kokį matėme jau penketą metų. Be konkurencijos distancijoje pirmauja Dalia Grybauskaitė, daugiau nei trigubu atotrūkiu lenkdama artimiausią savo konkurentą Algirdą Butkevičių. Atrodytų, intrigos kaip ir nėra, nors pastarųjų savaičių įvykiai tą olimpinę ramybę gali labai netikėtu būdu sujaukti.
Prezidentė, klausiama, ar kandidatuos antrajai kadencijai, ne kartą yra kartojusi, kad jos apsisprendimas priklausys nuo visuomenės norų. Supraskime taip – jei visuomenė jos labai paprašys, ji gal ir atsilieps į visuomenės lūkesčius. Bet kaip tuos lūkesčius sužinoti? Vien „Spinter“ tyrimų lyg ir per maža. Štai šioje šviesoje visai savo vietoje ir visai suprantama pastarosiomis savaitėmis vykdoma virtinė užsakytų provokacijų. Tai tarytum savotiškas testas, siekiant sužinoti, kaip reaguotų visuomenė, jei netikėtai lyg yla iš maišo išlįstų kokie nors nemalonūs nutylėtos biografijos faktai ar detalės. Jei didesnė ir įtakingesnė elektorato dalis sureaguotų ūmiai, ką gi, prezidentė pasilieka pakankamai erdvės atsitraukimui, net neiškeliant savo kandidatūros ir nerizikuojant politiniu chara chiri.
Yra ir dar viena problema, kuri kyla jau ne tiek iš prezidentės sėkmingo ar nesėkmingo veikimo per pastarąją kadenciją, kiek iš jos asmeninių psichologinių bruožų ir ydų. Visos kadencijos metu jai paranku buvo turėti labai blankų foną, apsistatyti „pilkais arkliukais“, uoliais pataikūnais ir besąlygiškais įnorių vykdytojais. Kiek nors savarankiškesni ir labiau matomi „išsišokėliai“ buvo išmetami kaip musės iš barščių. Nepakeičiami liko tik Dariaus Valio kalibro pareigūnai ir linksintis patarėjų korpusas: futliariniai udrėnai, cirtautienės, ulbinaitės, kartojantys tarytum šventas mantras: „prezidentė mano, prezidentė pasakė, prezidentė nusprendė etc“. Komanda blanki ir apgailėtina. Jei rinkimai rimčiau įsisiūbuotų, tokių „asmenybių“ viešumoje negali rodyti, o ką jau bekalbėti apie jų sugebėjimus kurti naujas idėjas ir strateguoti. Tas nykus aplinkos fonas tiko kadencijos metu, nes ponia buvo labiau matoma, tarytum lošianti aukščiausioje Europos lygoje šalia Nicolas Sarkozy, José Manuelio Barroso ir Angelos Merkel. Nors vietiniam Lietuvos vartotojui kažin ar šie aukšti ponai gali pridėti daug papildomų reitingo taškų. Profesorius Vytautas Landsbergis irgi lošė aukščiausioje pasaulio politikų lygoje, o kokiose nors Dusetose ar Ignalinoje jo reitingas yra – visi žinote, koks.
Taigi, šiuo nelengvu laiku prezidentei į komandą būtina pasikviesti naujų išraiškingesnių veidų, tegul ir laikinai, kad padėtų lošimą sužaisti. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad tokių dar nenuvarytų arklių paieška vyksta ir jų atsiranda. Pastarojo provokacijų skandalo metu viešumon išniro ir ėmė šmėžuoti TV laidose „Veido“ žurnalo vyr. redaktoriaus Algimanto Šindeikio figūra. Gana simpatiškas, intelektualus, neblogai išmanantis teisinės retorikos vingrybes, klausimas tik ar lojalus, ar patikimas, mat 2010-aisiais liepos 22 d. „Veido“ redakcijos tinklaraštyje štai ką kalbėjo: „Visgi kas atsitiko mūsų prezidentei D. Grybauskaitei? Kur dingo jos principingumas ir dalykiškumas? Populizmo ir rūpinimosi savo reitingais iš šios politikės buvo galima tikėtis mažiausiai. Negi valdžia ir beribis žmonių pasitikėjimas apsuka galvas ir protingiems bei kvalifikuotiems žmonėms? O gal prezidentės D. Grybauskaitės ekonominė ir politinė kvalifikacija yra tik mitas? Pridengtas aukštu Europos Komisijos komisaro postu, darbas kuriame yra tik savo kanceliarijos efektyvus valdymas, ryžtingos kalbos ir krūvos popierių ruošimas, bet ne rimtas kūrybinis politinis darbas, atsakomybės ir reikiamo talento valstybės vadovui ugdymas?“ Visą įdomų A. Šindeikio straipsnį skaitykite ČIA.