Sinica – apie kovas dėl paminklų Vilniuje, Šimašiaus klaidas ir kodėl „Baltic pride“ vyktų tik leidus teismui

Modesta Gaučaitė-Znutienė | lrt.lt

„Šiandien turime politiką, kai iš viešosios erdvės šalinami žuvusieji už Lietuvos laisvę“, – apie netylančius ginčus dėl paminklų Vilniuje kalbėjo Nacionalinio susivienijimo kandidatas į sostinės merus Vytautas Sinica. Interviu portalui LRT.lt jis taip pat teigė, kad Vilniuje privalo atsirasti paminklas prezidentui Antanui Smetonai, o jį statant reikėtų nepasikuklinti.

V. Sinicą rinkimuose iškėlęs Nacionalinis susivienijimas – viena naujesnių partijų Lietuvoje. Partijai kol kas nepriklauso valstybės dotacija, tačiau, kaip sakė kandidatas į merus, Nacionalinis susivienijimas sulaukia nemažai gyventojų paramos.

„Berods, esame penkti ar šešti [pagal surinktą GPM] tarp visų Lietuvos partijų“, – interviu portalui LRT.lt sakė V. Sinica.

Jis taip pat kalbėjo apie tai, kokią viziją turi Vilniaus viešajam transportui, kaip reikėtų gerinti ugdymo įstaigų tinklą ir kodėl „Baltic pride“ eitynės vyktų tik su teismo leidimu.

Prieš ketverius metus vykusiuose savivaldos rinkimuose Nacionalinis susivienijimas neturėjo nei kandidato į merus, nei kandidatų sąrašo. Šįkart turite ir vieną, ir kitą. Kas pasikeitė nuo 2019-ųjų?

Mums pasikeitė viskas. Mes iki 2020 metų pavasario neegzistavome kaip partija. Partija gimė iš ilgametės visuomeninės veiklos, buvo Vilniaus forumas, buvo jaunimo organizacija „Pro patria“. Bet visuomeneninė veikla tai ne partinė.

2019 metais Vytautas Radžvilas dalyvavo Europos Parlamento rinkimuose. Tai buvo tokia tarsi įžanga į partiją, jėgų įsivertinimas. O 2020-aisiais pradėjome veikti kaip partija, tai yra pirmieji mūsų savivaldos rinkimai. Aišku, mums svarbiausias ir ryškiausias yra Vilnius, nes čia geriausiai pasirodėme per 2020 metų Seimo rinkimus.

Vilnius vadinamas liberaliu miestu, ne vienerius metus ir miesto valdžioje buvo liberalios politinės jėgos. Kaip Jūsų pažiūros dera su tokiu Vilniaus apibūdinimu?

Mūsų pažiūros yra konservatyvios. Lietuvos parlamente neliko tikrai konservatyvių partijų, todėl atsirado tuštuma, kurią reikėjo būtinai užpildyti, kad tos pažiūros politiniame procese egzistuotų.

Sakoma, kad Vilnius yra labai liberalus, bet iš tikrųjų Vilnius yra tiesiog pats įvairiausias. Vilniuje yra ir tikrai daug liberalių žmonių, ir tikrai daug konservatyvių žmonių, ir daug kitataučių, visko čia yra. Kai yra tas proporcinis atstovavimas, kuris yra tiek taryboje, tiek Seimo rinkimuose, labiausiai pasimato ta įvairovė. Tai yra ir pliusas, ir minusas.

Mes esame intelektuali partija, todėl dažniausiai iškyla problema, kaip kuo labiau supaprastinti žinutę. Manau, kad geresnis rezultatas Vilniuje, nei kitur, yra ne tik dėl to, kiek [žmonių] pasiekiame su savo žinia. Taip yra ir dėl to, kad Vilniuje yra daugiau žmonių, kurie supranta tą žinutę, kuri ne visada yra tik ekonominė, bet yra ir apie tapatybę, apie išlikimą kultūros ir Lietuvos apskritai. Dėl to čia randame tą savo bazę.

Žiūrint į kandidatų sąrašą, kai kurie jų yra vis palyginami, pavyzdžiui, Valdas Benkunskas lyginamas su Mykolu Majausku ir pan. Jūs matote kandidatą, su kuriuo taikytumėtės į tą patį rinkėją arba kuris būtų Jūsų realiausiu konkurentu?

Nematau. Nors man tai visiškai nepatinka, bet gal būtų buvęs Petras Gražulis kaip tas konkurentas, nes irgi į tokią tarsi nacionalistinę laikyseną pretenduoja. Tačiau mes esame labai skirtingi – jis apeliuoja į emocijas, mes bandome apeliuoti į protą, mąstymą ir argumentus, todėl tikiu, kad mūsų žinutė skiriasi.

Man daug aiškiau yra ne į ką mes panašūs, o nuo ko mes skiriamės. Tai yra Laisvės partija ir jos kandidatas Tomas Vytautas Raskevičius. Ne tiek dėl jo veiklos Seime, kiek dėl to, kad jis labai aiškiai nurodė, kad jis bus Remigijaus Šimašiaus politikos tęsėjas. Savivaldoje, čia, Vilniuje, ta vizija, kurią jie skelbia ir mūsų vizija aiškiausiai skiriasi.

Manau, kad mūsų akistatose, jei tokių per šiuos rinkimus bus galimybė patirti, tai turėtų labiausiai išryškėti.

Į rinkimus Jūs ateinate iš akademinio pasaulio, o ir pats Nacionalinis susivienijimas sudarytas nemaža dalimi iš akademinio pasaulio žmonių. Tačiau matome pasitaikant situacijų, kai kandidatai, tiesa, kituose miestuose, nemoka net lietuvių kalbos. Ar išsilavinimas, akademinio pasaulio patirtis svarbu einant į politiką?

Manau, kad visur svarbu. Išsilavinimas, o mano atveju – humanitarinis išsilavinimas, suteikia bendrą žvilgsnį, padeda nepaskęsti detalėse, o iš jų generalizuoti ir matyti tendencijas, viziją, planą. Nors, kita vertus, aš manau, kad labai diskredituotas dalykas yra vizija, ji išvirto į lozungus ir dabar sąmoningai vengiu kažkokių skambių vizijų.

Bendresnio vaizdo matymas yra svarbus ir jis ateina su socialinių mokslų išsilavinimu. Tai yra reikalinga. Ar visuomenė tai visada įvertins ir pastebės, kad tai privalumas? Nežinau. Tačiau pačiam dalyvaujant, gilinantis į visas problemas, ypač kai tai konkrečiai yra politikos mokslų išsilavinimas, tikrai to supratimo yra daugiau.

Galų gale, aš dėsčiau studentams kelerius metus Lietuvos politinę sistemą ir ten kalbama apie tuos pačius savivaldos dalykus. Žinau, kaip viskas veikia. Teorija ir praktika, aišku, skiriasi, bet tie dalykai vienas kitą papildo.

Pastebėčiau, kad mes prasidėjome nuo inteligentijos ratų. Tai gal kiek netipiška, nes dažniausiai vadybiška kompanija ieško šviesuomenės, kad prisijungtų prie jų politinės veiklos. O mūsų atveju, šviesuomenė ieškojo vadybiškų žmonių, kad prisijungtų. Manau, kad mes jų radome.

Vilniuje šiuo metu leidžiama vykti labai skirtingiems renginiams, mitingams. Erdvės čia atsiranda ir „Baltic pride“ eitynėms, ir Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingams. Jei Jūs būtumėte meru ir turėtumėte asmeniškai nuspręsti, ar išduotumėte leidimą šiems renginiams?

Buvo jau, be abejo, teisminiai procesai, bet jie buvo dėl kitų motyvų. Man buvo liūdna matyti, kaip buvo bėgama nuo problemos esmės, slėptasi, kad nesaugu, kad dar kažkas.

2019 metais buvo iškilusi ta tema, bet, mano galva, iki deramos viešumos nenuėjo. Mūsų Konstitucija numato, jog viešieji renginiai neturi prieštarauti visuomenės doroviniams įsitikinimams. Kas gali pasakyti, kokie tai įsitikinimai šiais demokratijos pliuralizmo laikais? Turbūt tik pati visuomenė. Vienaip ar kitaip turėtų būti jos paklausta.

Leidimus „Baltic pride“ eitynėms, jeigu aš būčiau meras, išduotų nebent teismas. Nesu tikras, kad teismas jų neišduotų. Labai tikėtina, kad teismas išduotų. Bet mano, kaip mero, pareiga būtų, kad tas sprendimas bent nueitų iki ten ir klausimas būtų ne apie kažkokį saugumą, o apie Konstituciją, ar šitie renginiai dera su visuomenės vertybėmis.

Galima ir apie „Šeimų maršą“ to paties paklausti. Bet neapsimeskime – žinome mūsų visuomenės nuostatas. Jei į „Šeimų maršą“ žiūrime ne geopolitiniame kontekste, o žiūrime į tai, ką šis darinys kalba apie šeimą, tai tikrai atitinka visuomenės supratimą.

Važiuojant per Vilnių bene daugiausia matyti Jūsų reklamų. Jų yra tiek viešojo transporto stotelėse, tiek kituose lauko reklamos formatuose. Jūsų partija negauna valstybės dotacijos, tad kyla klausimas, kokiomis lėšomis visa tai finansuojama?

Yra du legalūs būdai turėti pajamų partijoms, kurios negauna valstybės dotacijos – nario mokesčiai ir 0,6 proc. GPM skyrimas. Į abu šiuos dalykus žiūrime rimtai. Berods, esame penkti ar šešti [pagal surinktą GPM] tarp visų Lietuvos partijų.

Todėl surenkame keliasdešimt tūkstančių eurų kasmet iš nario mokesčio, ir keliasdešimt tūkstančių iš tų GPM procentų. Šiais metais, man atrodo, 60 tūkst. iš GPM. Tokiais pinigais ir disponuojame.

Be abejo, viena dotacija, net ir pati mažiausia, kuri yra skiriama, berods, Petro Gražulio partijai, yra didesnė už tai. Bet tam tikro pasididžiavimo yra ir jausmas kitoks, nes tie pinigai mums yra suaukoti žmonių, kurie iš idėjos patys norėjo, skyrė, palaikė. Tai yra mūsų pajamos.

Vienas iš dažniausiai minimų klausimų Vilniuje yra susisiekimas. Jūs pats komentare rašėte, kad „drastiškas eismo juostų siaurinimas yra vienas žalingiausių darbų, šios valdžios padarytų Vilniuje“. Jei Jums tektų perimti miesto vairą, kas keistųsi Vilniaus gatvėse?

Dabartinę humanizaciją aš tiesiog stabdyčiau. Kiekvienu atveju reikėtų žiūrėti konkrečiai, kur galbūt reikėtų net ir atstatyti tai, kas padaryta. Tai labai skausmingas procesas ir to reikėtų vengti, bet yra vietų, pavyzdžiui Didlaukio gatvė, kur žala yra per didelė, kur dėl to, kas padaryta, kyla per daug nepatogumų. Yra [vietų], kur galima su tuo gyventi ir yra kaip yra.

Pirmiausia tai yra prioritetų problema, nes Vilniuje yra daug gatvių, kurios yra neasfaltuotos, kur nenutiesti šaligatviai. Tai yra iš esmės nenaudojamos gatvės, nepatogios. Tuo reikėtų užsiimti. Yra bendra tendencija, kad miesto periferija, kur būtent dabar auga miestas, keliasi gyventojai, daug jaunų žmonių, kurie tokie patys vilniečiai, taip pat moka mokesčius, neturi elementarių infrastruktūros sąlygų.

Tuo pačiu metu centre, Naujamiestyje yra perdarinėjamos gatvės pagal ideologinę viziją. Jos tinkamos naudotis, jos net nėra duobėtos, reikalaujančios remonto. Mano akimis dėl to, kad yra visiškai kreivi prioritetai, vyksta miesto resursų švaistymas.

Tai kokios pasekmės šito? Ne tik išleidžiami pinigai, bet ir atsiranda įvairiausi nepatogumai, apie kuriuos pirmiausia šnekėjo tarnybos – pravažiavimai greitųjų, pravažiavimai, prireikus, karinių pajėgumų. Dažnai kritikuojama, kad kai susiaurinamos gatvės didėja spūstys, bet taip nėra. Spūstys priklauso nuo jungčių, nuo sankryžų pralaidumo. Bet visos kitos problemos yra susijusios. Šitas procesas yra žalingas.

Suprantu tikslą – tikslas yra paskatinti vilniečius naudotis viešuoju transportu. Tai yra labai geras tikslas, aš jam pritariu, bet jis turi būti įgyvendinamas ne lazdos, o meduolio principu. Turi būti paskatos, pats viešasis transportas turi būti patrauklus, jo tinklas turi būti įvairesnis.

Pavyzdys, su kuriuo man teko susidurti – Lazdynėliai. Tai labai augantis rajonas, daug gyventojų, bet iš esmės jie turi tik vieną į centrą vežantį 21 autobusą. Ten tiesiog reikia daugiau maršrutų ir daugiau žmonių naudosis. <…> Sukūrus geras sąlygas viešajam transportui, užtikrinant jo kokybę, galima pasiekti tų tikslų ir nekovojant su automobiliais.

Yra, kas žada Vilniuje įrengti tramvajų, yra kas žada vandeniliu varomu autobusų parką, idėjų yra visokių. Tačiau žmonės su problemomis susiduria jau dabar – kalbama ir apie per retus maršrutus, ir prastą pačių autobusų ir troleibusų kokybę, ir apie tai, kad tenka du kartus persėsti norint pasiekti kelionės tikslą. Kokia Jūsų vizija viešajam transportui?

Trumpalaikėje perspektyvoje, greitiems pokyčiams nereikia iš esmės keisti sistemos pobūdžio, o reikia tiesiog geriau, daugiau, naujau. Reikia atnaujinti parką. Dabartinė valdžia sako, kad tai daro, kad jau tuoj bus, bet mes tai jau gana seniai girdime. Tikėkimės, kad bus.

Reikia dažnesnių maršrutų, reikia peržiūrėti tinklą. Be abejo, tam reikia skirti daugiau pinigų, bet Vilniaus biudžetas… Kaip čia pasakius… Pinigų yra. Klausimas yra, ką mes su jais darome. Daugiau autobusų, platesnis jų tinklas ir dažnesni reisai – viskas padaroma ir įkandama Vilniaus miestui.

Ilgesnėje laiko perspektyvoje aš esu atviras kaštų-naudos analizei, kokių galėtume imtis kitokių priemonių – ar tai galėtų būti tramvajus, ar metro, ar dar kažkas. Dėl saugumo situacijos didžiulis pliusas būtų metro. Manau, kad mes tam skiriame per mažai dėmesio.

Dėl savo gatvių tinklo Vilnius yra faktiškai neevakuojamas miestas. Karo atveju sostinę pirmiausia reikia ginti, bet dėl bombardavimų ir pan. žmonės turėtų turėti galimybę slėptis kažkur. Per pastaruosius metus daug girdėjome apie slėptuvių nebuvimą, labai greitai jų daug ir nebus įrengta, o tai turėtų būti tikslas.

<…> Manau, kad mes gyvename karinio pavojaus sąlygomis ir galime apie tai mąstyti dešimtmečių perspektyvoje. Todėl anksčiau ar vėliau Vilniui, kaip miestui, kuris vis tiek plėsis, labai svarbu užtikrinti, kad plėtimasis nevyktų tiesiog tankinant ir tankinant, bloginant vis tankėjančio miesto kokybę. Vis dėlto, turėtų būti geografinė plėtra. Neišvengiamai, Vilnius bus geografiškai didelis miestas, jei bus bent kiek sąžiningai ir atsakingai planuojamas. Dėl to metro aktualumas vis augs.

Bet noriu pabrėžti, kad tai nėra rinkimų pažadas. Tiesiog viešai svarstau, nes manau, kad tai svarbu. Ir manau, kad labai daug lemtų, jei pavyktų tam gauti Europos Sąjungos paramą. Apie tai Lietuvoje mažai kalbama, bet kaip Europos Sąjunga remia greitojo traukinio projektus, taip remia ir metro projektus iki 70 proc. Bijau sumeluoti, tegul mane pataiso Vilniaus valdžia, jei aš neteisus, bet niekada nebuvo rašytos paraiškos dėl šito. Reikėtų išbandyti tuos kelius, įvertinti. Vien miesto ar privačiu kapitalu tai niekada neatsipirktų, bet su Europos Sąjungos parama tai galėtų būti sprendimas.

Kalbant apie miesto tankinimą, matome Vilniuje ir toliau sparčiai dygstančius daugiabučius namus, o ir ekspertai yra sakę, kad statyboms Vilniuje bus išnaudotas kiekvienas milimetras. Tačiau kartais pasitaiko tokių keistų atvejų, kai daugiabučio langai „žiūri“ į kito pastato sieną arba miegamuosiuose rajonuose pristatoma būtų, kurių plotas 25 kv. m. ir kurių šeimos nesirenka. Jūs matote problemą dėl to, koks yra statybų mastas, kiek naujų daugiabučių kasmet pastatoma?

Matau problemą labiau ne su mastu, o su pobūdžiu, kaip tai vyksta. Nes vyksta, mano akimis, taip – kiekvienas įmanomas kvadratinis metras išnaudojamas komerciškai atsiperkantiems projektams ir tai dažniausiai yra arba verslo centrai, arba daugiabučiai. Daugiabučiai reiškia naujus gyventojus, įvairių amžiaus grupių, bet dažniausiai, visgi, jaunesnius ir su įvairiausiais poreikiais.

O infrastruktūra tiems poreikiams nėra kuriama. Yra daug šios problemos sluoksnių. Teritorijų planavimo įstatymas beveik prieš dešimtmetį pakeistas taip, kad jis leidžia taip vykti. Nėra jokių teisinių įpareigojimų konkrečioje teritorijoje apgyvendinant naujus gyventojus dideliais kiekiais užtikrinti jiems ir naują infrastruktūrą – darželius, mokyklas ir t.t.

Yra politinė pareiga, mes galime keikti valdžią, kuri to nepadaro, bet teisiškai sėkmingai toliau statoma daugybė daugiabučių nesukuriant infrastruktūros. Tuose daugiabučiuose pardavinėjami butai reklamuojant, kad už 400 metrų egzistuoja koks nors darželis, bet tas darželis jau pilnas esamais gyventojais. Ir tas pats su mokyklomis arba su dienos centrais senjorams.

Visais šiais dalykais turi rūpintis savivaldybė ir tai nėra taip jau be galo brangu. Kolega Aleksandras Nemunaitis tokį gerą skaičių ištraukė, kuris atrodo itin vaizdingas. Aš nesiūlau perkelti gatvių lėšų darželiams statyti, kitur galima tų lėšų rasti, bet vien Algirdo gatvės rekonstrukcija vidutiniškai kainavo kaip naujas darželis. <…> Vėlgi, 1,2 mlrd. eurų biudžete tai nėra tokios sumos, kurių neįmanoma skirti.

Šiandien turime daug chaotiškai, iš esmės pagal principą kuo daugiau pelno iš kvadratinio metro, augančius mikrorajonus ir juose nėra užtikrinama infrastruktūra. Dėl to, kad teisės aktai nereikalauja, yra arbitralūs miesto vyriausiojo architekto pono Pakalnio sprendimai. Tai, kaip miestas vystysis, iš esmės yra pono Pakalnio malonėje, ar jis pareikalaus, ar ne. Kartais pareikalauja, yra gerų atvejų, bet labai dažnai nepareiklauja ir tos tendencijos yra pražūtingos. <…>

Tenka perskaityti kartais, kai NT specialistai komentuoja, kad vilniečiai pamėgo mažą būstą, kokių 30 kv. m. Ką reiškia pamėgo? Jie neįperka [kitokio] arba būtinybė verčia. Arba, kita vertus, investuotojai mėgsta tokius nuomai pirkti ir taip atsiranda paklausa. Niekas nepamėgo ir niekada nepamėgs 30 kv. m. būsto.

Taip pat aktuali yra ir senų daugiabučių būklė. Savivaldybė yra parengusi MIESTAS+ programą, apie kurią kalbėdamas su LRT.lt dabartinis meras Remigijus Šimašius sakė, kad tai yra ne tiek apie senų daugiabučių atnaujinimą, kiek apie gatvių, takų ir viešųjų erdvių modernizavimą, leisiantį gyventojams jaustis miesto šeimininkais. Kur Jūsų prioritetas – ar viešosios erdvės padės žmonės mieste jaustis jaukiau, ar tai, kad bus renovuoti daugiabučiai?

Be abejo, patiems žmonėms svarbiau yra daugiabučių renovacija. <…> Aš suprantu, kodėl stinga renovacijos procesai. Neišvengiamai reikalinga didesnė parama ir dialogas su nacionaline valdžia. Miestas neprifinansuos renovacijų tiek, kad visi dabar skeptiškai žiūrintys užsinorėtų [renovacijos].

Yra vadinama mažoji renovacija, tai yra šilumos mazgų atnaujinimas, kuris apie 20 proc. galėtų sumažinti šildymo kainas ir būtų pigus, lengvas sprendimas. Tam skiriama mažai dėmesio, turėtų būtų skiriama daugiau. Gyvenimo kokybė, išvaizda, atsilupusios sienos laiptinėje yra blogai, bet šildymo kainos yra pagrindinis dalykas, dėl kurio žmonės svarsto apie renovaciją.

Gyvenamoji aplinka mažiau, bet irgi svarbi. Tai yra vienas momentų, kai ideologiškai išsiskiria mūsų ir dabartinių valdančiųjų vizijos. R. Šimašius kalba apie sovietinius kiemus, sako, kad reikia dekonstruoti ar desovietizuoti Vilnių, bet tie Perkūnkiemio kiemai, kur nėra jokio privatumo, namai sustatyti langas į langą ir tarp jų padėta vaikų žaidimų aikštelė, vargu ar yra jaukiau ir bendruomeniškiau nei tie sovietiniai Baltupių, Žirmūnų, Lazdynų rajonai.

Aš pats esu iš Pilaitės. Man teko prieš dvejus metus skristi oro balionu virš Vilniaus <…> ir virš Pilaitės skrendant tobulai matosi, kaip atrodo ta statyta jau po nepriklausomybės [atkūrimo], bet suprojektuota sovietmečiu Pilaitės dalis ir ta naujoji, per ekonominę krizę statyta Pilaitės dalis. Jų tankumas, žalumas skirtingi.

Suprantu, kad R. Šimašiaus atnaujintas, patogus ir privatus Vilnius būtų Vilnius su tvoromis, kai daugiabučiai apsitvėrę savo kiemus, o per vartelius įeini tik suvedęs kodą. Iš pažiūros taip, tai privatumas, bet, mano galva, tai jaukumą visiškai naikina. Man daug patrauklesni vėlyvieji sovietiniai rajonai, kuriuose yra praeinamumas, žaluma. Atsimename iš paauglystės, kai vaikščiodavome vieni į kitus kiemus krepšinio žaisti, tai buvo normalu ir tu jauteisi, kad tai yra bendra erdvė. Tos erdvės buvo.

Bet dabar, kai girdžiu pažadus tuos sovietinius mikrorajonus paversti šiuolaikiškais, privačiais… Ten ir šiaip erdvės, kaip tokios nėra, o dar ji bus visiškai suskaidyta. Man atrodo, kad <…> tai veda ne link bendruomenės ir jaukumo, o link susvetimėjimo mažose dėžutėse.

Kalbant apie darželius ir mokyklas, dabartinė miesto valdžia didžiuojasi, kad išsprendė eilių į darželius problemą, kad visi vaikai gauna vietą mokykloje. Tačiau artėjant kiekvieniems mokslo metams pasigirsta istorijų, kad nepavyksta gauti vietos darželyje ar mokykloje prie namų. Ar tai savivaldybė visgi problemos neišsprendė, ar gyventojų lūkesčiai yra nepamatuoti?

Savaime suprantama, kad dabar nėra tų galimybių, nėra fiziškai darželių ten, kur jų reikėtų, bet tai turėtų būti tikslas. Girdžiu savivaldybę sakant, kad visi ar beveik visi gauna vietas ten, kur nori. Gal jie nori, aš nežinau, bet akivaizdu, kad šiandien Vilniuje yra problema, jog nuolat vaikai leidžiami į darželius ir mokyklas toli nuo namų, kituose mikrorajonuose, dažnai kitoje miesto pusėje. <…>

Dauguma važinėja todėl, kad yra priversti, nes nėra infrastruktūros. <…> Buvo tyrimai, kurie įrodė, kad vaikų vežiojimas į būrelius, į darželius, į mokyklas yra pagrindinė spūsčių priežastis Vilniuje. Šitą problemą spręstų, nors ir savaime yra teisinga ir reikalinga, švietimo įstaigų tinklo užtikrinimas visuose augančiuose mikrorajonuose.

Kai kur dabar pridaryta žalos ir nebėra jų kur net įkišti, bet tiek žiūrint į priekį, tiek žiūrint atgal reikia ieškoti vietų, kur įkiši tas mokyklas. Bet ten, kur auga nauji rajonai, privaloma planuoti ir numatyti, kad turi atsirasti mokyklos.

<…>

Jei neklystu, 2021 metais savivaldybė buvo surengusi spaudos konferenciją ir pasakė, kad yra didžiulė krizė, švietimo įstaigų trūksta ir 2026-2027 metams yra numatyta keletas mokyklų. Bet vėlgi, buvo dvi kadencijos, aštuoneri metai valdžioje ir per tą laiką tarsi nematė problemos, nors demografai apie tai kalbėjo dar 2005 metais. Ši problema yra įsisenėjusi, mes labai vėluojame ją spręsti ir dabar jau reikia ją paknopstomis spręsti.

Kaip besusidarytų ta statistika, ka tėvai laimingi gavę vietą ten, kur ir norėjo, akivaizdu iš kasdienybės, kad nėra ten, kur turėtų būti galimybė eiti. Pagaliau, jei turi mokyklas ar darželius savo rajone, tai ir tas bendruomeniškumas, savininkiškumas, įsivietinimas konkrečioje vietoje formuojasi, tu stiprini savo ryšį su ta vieta. <…>

Vilniuje taip jau susiformavo, kad nemažai žmonių, kurie dirba mieste, gyvena ne pačiame Vilniuje, o Vilniaus rajone arba, kitaip tariant, kitoje savivaldybėje. Kaip Jūs matote galimybes bendradarbiauti su Vilniaus rajonu kalbant apie tą patį ugdymą ar susisiekimą?

Žinote, sunku. Iš tikro tai yra dalykas, apie kurį politikai dažnai kalba, bet tai galiausiai neveikia. Dviem skirtingoms, dažniausiai labai skirtingų politinių krypčių valdomoms savivaldybėms, susikalbėti, vykdyti kažkokią bendrą politiką norėtųsi, bet vargiai gali pavykti.

Viešojo transporto tinklas galėtų siekti ir Vilniaus rajoną. Tai galimai būtų nuostolinga, bet iš kitos pusės, labai dažnai mes skaičiuojame finansinius nuostolius arba pelningumą kažkokios veiklos, neįtraukdami daug veiksnių – laiko, kurį praleidžia žmonės spūstyse, arba kažko kito. Dauguma žmonių, gyvenančių Vilniaus rajone, bet dirbančių mieste, yra priversti naudotis automobiliais, bet aš matau prasmę sukurti paskatas, kur tai yra realu, važinėti į miestą viešuoju transportu.

Tas transportas galėtų būti Vilniaus miesto, ne Vilniaus rajono. Bet tai tokie smulkaus masto, mažai ką keičiantys dalykai.

Jei kalbame apie Vilniaus rajoną, ten tikrai yra tautinės įtampos problema. Nemažai žinau atvejų iš lietuvių mokytojų, kai Vilniaus rajono savivaldybė smaugia bet kokį lietuvišką švietimą. Ir ta problema auga, nes daugėja lietuvių atsikraustančių į Vilniaus rajoną, didėja lietuviškų švietimo įstaigų poreikis, didėja valdančiosios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos toks tarsi apgultos tvirtovės pasipriešinimas, kad „jau šito tai neleisime“ ir tos įtampos didėja ne ten, kur yra senosios gyvenvietės, o kur formuojasi naujos.

Šis klausimas tik augs, bet nemanau, kad Vilniaus miestas gali jį išspręsti kažkokiomis finansinėmis paskatomis. Čia reikalingas Švietimo ministerijos įsikišimas. <…>

Kiek mano teko kalbėtis su kandidatais į merus, visi, paklausti apie nacionalinį stadioną, atsakė, kad jį statytų kitokį, nei yra numatytas dabar. Kokį Jūs statytumėte nacionalinį stadioną, jei įsivaizduojame, kad galite priimti sprendimus nuo nulio? Ar Jus tenkina toks stadionas, koks numatytas dabar?

Visiškai netenkina ir [statyčiau] visiškai kitokį. Šiuo klausimu išsiskirti nepavyks. Vilniui reikalingas mažiausias stadionas, koks atitiktų tarptautinius FIFA reikalavimus ir leistų mūsų tiek rinktinei, padėk jai Dieve, tiek ir klubams prireikus dalyvauti turnyruose visais lygiais, kurių gali prireikti.

Mums reikalingas stadionas, kuris atitiktų tarptautinius reikalavimus. Viskas. Aš nesistebiu, kad niekas nenori palaikyti to, kas vyksta dabar, nes tai, kas vyksta dabar yra visiškai nuostolingas projektas. Šis projektas yra užprogramuotas nuostoliams.

Aš, beje, manau ir esu anksčiau sakęs, ir jums galiu pakartoti – nepavyks, jis nebus pastatytas. Esu tuo beveik tikras. Todėl klausimas, kurį jūs keliate, nėra hipotetinis. Reikėtų ieškoti vietos ir, beje, kitos vietos, nes ta vietoje, kurioje dabar vyksta darbai, kaip parodė skirtingos studijos, neįmanoma padaryti, kad tai nevirstų milžiniškomis spūstimis. Toje vietoje neįmanoma aptarnauti suvažiuojančių 10 tūkst. ar daugiau žiūrovų.

O ir pati idėja ten kurti daugiafunkcį centrą vietoje stadiono gimė iš to, kad tikėtasi Europos Sąjungos paramos. Stadionas jos gauti negali, o daugiafunkcis centras su kultūros įstaigomis galėtų. Paramos gauti nepavyko, bet vis tiek buvo likta prie projekto, kuris būtų galėjęs ją laiduoti. Dabar mes be jokios logiškos priežasties statome tą daugiafunkcį centrą, dar ir privačiu kapitalu, visiškai nuostolingai miestui.

Esu girdėjęs tokios kritikos, kad „na, jūs norite daugiau socialinės infrastruktūros, dienos centrų, darželių, bibliotekų, dar ko“. Bet tai ne vienoje vietoje. Čia yra mintis centralizuoti, nežinau, kokiai miesto daliai, dėl to, kad toje vietoje yra projektas. Bet jų ne ten reikia. Jų reikia ten, kur žmonės kuriasi ir gyvena. Jie turi būti maksimaliai decentralizuoti, išskirstyti po skirtingas Vilniaus vietas, labai konkrečiai įsivertinant poreikius.

O čia priešingai – vyksta kažkokia centralizacija. Tai ne tik į futbolo mačą suvažiuotų žmonės, bet dar tuo metu bandytų ir savo vaikus pasiimti iš kažkokio būrelio. Kokiais kampais bežvelgi į šitą klausimą, tai atrodo didžiulė klaida ir tiesiog yra gėda dabar ją pripažinti. Arba yra kažkokia korupcija, kurios kol kas neišeina įrodyti.

Vilnius jau ne kartą susidūrė su įpaminklinimo ir įvairių monumentų klausimų, kurių naujausias – ginčas dėl Antano Smetonos paminklo. Yra sakančių, kad jis būtinas, bet yra ir teigiančių, kad jo jokiu būdu nereikia. Taip pat jau pasigirdo siūlymų statyti paminklą Kaziui Griniui ar net Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui. Jūs matote poreikį įamžinti mūsų tarpukario prezidentus? Ir na, Jūsų nuomone, kodėl Vilnius vis susiduria su paminklų problema?

Tikrai nestatykime paminklų gyviesiems. Kad ir kaip šauniai V. Zelenskis atrodo karo metu, tai yra makabriška idėja.

Dėl paminklų prezidentams – aš nieko prieš. Galime statyti, bet vis dėlto yra didžiulis skirtumas pėdsako Lietuvos valstybingumui tiek būnant prezidentu, tiek einant apskritai link šalies nepriklausomybės sukūrimo, kurį paliko A. Smetona ir kurį paliko kiti prezidentai.

A. Smetona yra ryškesnis ir, svarbu tai suprasti, jis yra simbolis tos prieškarinės Lietuvos Respublikos. Ne veltui visiems, kas iki Kovo 11-osios Lietuvos išgyveno, tiems žmonėms iš tarpukario tai buvo Smetoninė Lietuva. Taip ji vadinta.

Paminklas A. Smetonai, kad ir kokios būtų intencijos ir meninis išpildymas, bet kuriuo atveju būtų paminklas ir tai Smetoninei Lietuvai. Jis yra reikalingas. Mums svarbu su prieškario Lietuva surasti pagarbų santykį, kad tai buvo labai sėkmingas valstybingumo projektas. <…> Esu visiškai už A. Smetonos paminklą. Ir statyti jį reikia nesikuklinant.

Manau, kad yra platesnė tema, kiek Vilniui leidžiama būti sostine. Vilnius yra sostinė, bet man susidaro įspūdis, kad stengiamasi, jog to nesijaustų. Kad tai tiesiog būtų didelis miestas, kuriame faina gyventi, yra daug įvairovės, kūrybiškumas yra raktinis žodis, nors tikrai ne nuo miesto valdžios priklauso, kiek žmonės bus kūrybingi mieste.

Turi jaustis valstybingumas mieste ir pirmiausia jis turi jaustis iš viešųjų erdvių. Mes buvome apvogti, galima sakyti, poros šimtų metų okupacijų, kurios neleido tuo metu, kai Vakarų šalys pasipuošė ir jų viešosiose erdvėse pasijuto valstybingumas, Vilniui turėti tokią galimybę. Čia buvo statomi visokie carai ir kiti okupantų veikėjai. Juos, aišku, reikėjo nuimti.

Šiandien tiek meno cechuose, tik kituose cechuose yra tokios nuostatos, kad bet koks įpaminklinimas, bet koks viešųjų erdvių politizavimas yra blogai ir palikime tą valstybingumo istoriją kitur, tegul šuniukai laksto po parkus. Viskas labai gerai su šuniukais, tegul jie laksto, bet paminklai yra būtinga civilizuotos valstybės, kuri save suvokia, save teigia ir steigia, dalis.

Sostinei, kad ji jaustųsi ir atrodytų kaip sostinė, <…> manau, tai yra būtina. Man makabriškas atrodo ginčas dėl Vyčio Lukiškių aikštėje. Tiek „Vilmorus“, tiek R. Šimašiaus darytos apklausos buvo visiškai už Vytį, bet galiausiai vis tiek ŠMC sprendimu jis ten buvo statomas. Seimas priėmė įstatymą, kas yra baisiai reta, nes dėl tokių konkretybių nėra priiminėjama, bet priėmė, kad tūri būti pastatytas Vyčio monumentas, bet kaip nėra, taip nėra.

Priešingu keliu nueita, stengiamasi, kad nebūtų jokios simetrijos, jokio monumentalumo ir neva tai yra labai gerai. Aš manau, kad tai yra labai blogai. Šitoje aišktėje turėtų materializuotis mūsų valstybingumas. Mes nesame prie to pratę, bet jei kur ir sukursime, tai ten.

Dar praėjusiame amžiuje priimtas sprendimas, kad Lukiškių aikštė turi būti skirta žuvusiems už Lietuvos laisvę įamžinti, tai ir turi būti daroma. Šiandien turime politiką, kai iš viešosios erdvės šalinami žuvusieji už Lietuvos laisvę, pamename istorijas su Jonu Noreika, Kaziu Škirpa, bet ir ne tik. Bijau sumeluoti, bet man rodos, kad per visą R. Šimašiaus valdymą nebuvo jokių laisvės kovotojams skirtų įamžinimų. Buvo tik jų mažinimas ir naikinimas dėl kažkokių kontroversijų.

5 7 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
9
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top