Vytautas Sinica:
„Žinių radijas“ paėjo arkliu ir Tolerancijos dienos proga pakvietė mus su Raskevičium padiskutuoti apie tolerancijos ribas. Ar jos turi būti ir jei taip kur? Ar Lietuvoje trūksta tolerancijos ir apskritai kas tai yra?
Manau, buvo rimtas pokalbis. Aptarėme multikultūralizmo ir šeimos klausimus, žmogaus teises ir daugumos galias. Didžioji intriga – Tomas Vytautas sakė, kad sutinka su Radžvilo nuomone apie Laisvės partiją! Kokia ta nuomonė, tegu bus intriga
Pats laidoje pabrėžiau kelis dalykus:
– vertybinio progreso šaukliai (Laisvės partija) su panieka žiūri į visuomenę, ignoruodama šios nuomonę ir siekdama ją perauklėti moralės klausimais;
– visuomenės pačios susitaria dėl savo tolerancijos ribų ir galių apribojimų, bet yra objektyvi riba, kai per daug tolerancijos ima griauti pačią valstybę, kaip kad dabar dėl absoliučios tolerancijos kitataučiams byra Švedija;
– masinė imigracija gali būti suvirškinta tik grubiai asimiliuojančiose šalyse, kokia iki maždaug 1970-ųjų buvo JAV, Prancūzija ar Kanada. Šiais laikais dėl ideologinių baimių tai apskritai neįmanoma. Mes net slavų nedrįstame integruoti į vienodą švietimo sistemą;
– tolerancijos sąvoka drastiškai pasikeitė nuo tolerancijos kaip pakantumo tam, ką laikome bloga, bet pakenčiama, iki tolerancijos kaip abejingumo, kai nebedrįstama vertinti, kas gera ir kas bloga, nes visi gali rinktis savo supratimą, prie galiausiai tolerancijos kaip tradicinio požiūrio užčiaupimo, dirbtinai iškeliant naujus požiūrius, nes kaip mokė Herbertas Marcuse, priešingu atveju visuomenės normos niekada nepasikeis. Čia, beje, visos cancel culture ideologinės šaknys;
– normos keičiasi ir tolerancijos ribos keičiasi, tai normalu, bet tai turi vykti natūraliai dėl pačios visuomenės poreikių, o ne vykdant indoktrinaciją ir taikant tarptautinį spaudimą (Stambulo konvencija, EŽTT sprendimai, EK ir Šiaurės šalių paramos programos);
– valstybės egzistuoja tam, kad jose išliktų jas sukūrusi tauta ir jos kultūra, normos, gyvenimo būdas. Jeigu šie dalykai neišlieka arba yra išoriškai formuojami jų pokyčiai, valstybė nebetenka prasmės – koks nors taikus imperinis, tautas apjungiantis darinys gerovę ir teises gali paadministruoti galbūt net geriau nei kai kurios valstybės (nors čia būtų labai daug kitų problemų);
– apibendrinant, tolerancijos būna per daug ir valstybės tikslas neturi būti kuo daugiau tolerancijos. Valstybės tikslas yra būti teisinga savo įstatymais, t. y. su visais dalykais ir žmonėmis elgtis pagal jų prigimtį ir iš jos kylančius reikalavimus. Tolerancija yra tik vienas iš daugybės kriterijų ir retai lemiantis gerą sprendimą.
Gyvai buvo įdomiau, be to nesurašiau Tomo pozicijų, kurios buvo labai kitokios, tad kviečiu ir pasiklausyti diskusijos – nuoroda ČIA.
P. S. Sutarėme dėl vieno dalyko – pavėžėjai turi susikalbėti lietuviškai.