Šiuolaikinio emigranto stereotipas

Regina Jasukaitienė | „Šiaurės Atėnai“

Perskaičiusi „Šiaurės Atėnuose“ (VIII.29) Jurgos Tumasonytės recenziją „Visa ėdanti atmintis“, kurioje ji rašo apie 1940–1944 metų lietuvių emigrantų, pasitraukusių į Vakarus, knygą „Manėm, kad greit grįšim“, užkibau už minties apie mūsų susikuriamus stereotipus įsivaizduojant kurią nors bendruomenę, tautos charakterį ar subkultūrą, kuri „ilgainiui įgyja jai būdingų trafaretinių bruožų ir manifestuojamų vertybių“.

Užkibau – vadinasi, susimąsčiau. Susimąsčiau ne apie tų metų išeiviją ir jos „trafaretinius“ bruožus, o apie šių dienų emigrantus: ar galima sakyti, kad jie jau yra sukūrę tam tikrą tipažą? Kokį naujojo emigranto stereotipą perša žiniasklaida, valdžios atstovai ir kaip jis atrodo kitoms tautoms? O gal dar anksti kalbėti apie šiuolaikinio emigranto „tipą“? Praslinkus keliems dešimtmečiams, kai nurims aistros ir išdils nuoskaudos, vertinimas taps objektyvesnis?

Mano dukra, su šeima gyvenanti ir sėkmingai dirbanti Airijoje jau dešimtus metus, laikosi nuostatos: reikia pamilti tą kraštą, kuriame nusprendei gyventi. Privalai gerbti šalį, kuri tave priėmė. Ieškoti to, kas gera, atrasti tai, kas sieja. Nuo gebėjimo (ir noro) integruotis į svetimą bendruomenę priklausys paties emigranto savijauta: antros Tėvynės neatrasi, jokia šalis jos neatstos, tačiau gali būti gerbiamas, gal ir laimingas… Kokį lietuvio stereotipą susikūrė airiai? Apie tai neteko nei girdėti, nei skaityti. Matyt, jis tebekuriamas. Lietuviai airį apibūdina kaip spontanišką, optimistišką, mėgstantį dainuoti ir šokti, vertinantį šeimą, menkiau darbštų nei lietuvis, tačiau labiau besidžiaugiantį gyvenimu. Bet tai tėra nuomonė, ne stereotipas. Be abejo, į jokį trafaretą nesugrūsi žmogaus individualybės: kiekvienoje tautoje yra įvairiausių žmonių.

Ne kartą ir ne porą svečiavausi pas dukrą Airijoje: stebėjausi aukštomis pilimis, išsaugotais ir gražiai prižiūrimais dvarų pastatais, didingomis pilko akmens bažnyčiomis, stačiomis uolomis Atlanto pakrantėje ir airių meile savo žemei – tokiai nederlingai, akmenuotai, rūsčiai. Maloniai stebino sutiktų žmonių šypsenos ir jaukūs, draugiški pasisveikinimai – vaikštinėjant kur nors parke, ežero pakrante ar prasilenkiant kaimo keliukuose. Amžinai žaliuojanti, dėl to smaragdine sala vadinama Airija tapo sava…

Bet šį kartą keliavau į ją sugelta širdimi: iš vakaro atskriejo skaudi žinia, kad kažkas sušaudė mano vaikaičių mylimą šunį, haskių veislės kalytę Belą. Šiaip jau kalytė laikoma namuose, bet per neapsižiūrėjimą, palikus praviras duris, ji ištrūko ir pabėgo „pasiganyti“. Dukra su šeima gyvena užmiestyje, nuosavame name, turi nemenką žemės sklypą. Kai atsikraustė, kaimynai (visi airiai) stebėjosi: emigrantai ūkių neperka, ar šie ruoštųsi ūkininkauti? Jei ne, tai ką darys, turėdami tiek žemės? Kaimynai tuoj pat atėjo susipažinti, gal ir apsidairyti, pasiūlė pagalbą, atvežė bulvių, morkų, kopūstų. Ir net keli pasisiūlė žemę perpirkti… Kiti laikėsi atokiau, susitikę kelyje (važiuodamas siauru kaimo keliuku negali prasilenkti nepastebėtas) tik pasisveikindavo.

Ir štai – šuva suvarpytas kulkų, tiesa, „zuikinių“; šratai – smingantys, bet nedraskantys. Parsivilko Bela visa kruvina ir susmuko prie keliuko į sodybą. Dukra išgirdo kitą šunį skalijant – kažkoks benamis stovėjo prie mūsų Belos ir lojo kaip pašėlęs kviesdamas į pagalbą. Vaizdas buvo šiurpus: iš akies bėgo kraujas, visas snukis juo aptekęs – šauta iš arti. Veterinarė patarė užmigdyti – geriausiu atveju šuo liksiąs aklas. Nuskutus kailį, rasta per 60 šratų! Dukros šeima nutarė palaukti per naktį. O rytą mūsų Bela prisikėlė iš mirusių (taip įvardijo veterinarijos gydytoja), atsistojo, ėmė lakti vandenį. O dar po poros dienų šeima ją parsivežė namo. Koks buvo džiaugsmas, kai paaiškėjo, kad šunelis viena akimi mato! Kai įtampa atslūgo, ir dukra, ir žentas ėmė svarstyti, kaip reikėtų elgtis toliau: ar eiti pas kaimynus pasikalbėti (niekas neprisipažino tokį „darbą“ atlikęs – galėjo bent perspėti), ar taip ir nutylėti?

Kuris iš kaimynų taip sadistiškai galėjo šaudyti į naminį, veislinį šunį, pirmą kartą ištrūkusį ir galbūt išgąsdinusį gyvulius? Ar Airijoje tokie griežti gyvūnų laikymo įstatymai? Betgi benamis šuva per dienų dienas trinasi apie sodybas ir niekas jo lig šiol nenušovė. Toks šiurpus susidorojimas galėjo, žinoma, įvykti ir Lietuvoje – visur yra piktų, žiaurių žmonių. Bet čia, svetimoj šaly, tuoj peršasi dar skaudesnė mintis: gal priežastis – tautinė neapykanta? Pavydas? Ne kiekvienam airiui patinka, kai pašonėj įsikuria kitatautis, ko gero, žadantis įleisti šaknis. Kaimo bendruomenėje įsitvirtinti sunkiau nei mieste.

Dar kitokie santykiai susiklosto darbe. Yra gamybos objektų, kuriuose dirba tik emigrantai, o jiems vadovauja airiai (dažnai daug menkesnio išsilavinimo). Nei ančių fermose, nei pievagrybių šiltnamiuose nerasite „juodadarbio“ airio, čia pluša lietuviai, lenkai, latviai, rumunai – ekonomiškai atsilikusių valstybių piliečiai. Dukra skundžiasi, kad savo vyrą mato vieną kartą per savaitę: darbas pievagrybių fabrike prasideda 7 valandą, o baigiasi… 23 ar net 24. Taigi, vyras grįžta, kai visi jau miega. Sunku patikėti, kad žmonės, dirbantys per parą po 16 valandų ir tegaunantys minimalų atlyginimą, nesiskundžia profsąjungai (nes jos nėra), kad jų negina jokie darbo įstatymai. Šiuo klausimu darbdaviai airiai ypač vieningi: kur benueitum, rasi tokias pat darbo sąlygas. Emigrantų niekas negina, o jie niekam ir nesiskundžia, džiaugiasi gavę bet kokį darbą, nes atvykstančių iš kitų šalių vis daugėja. Bet kuris darbuotojas, neįtikęs darbdaviui, tuoj pat gali būti atleistas – be paaiškinimų, be išankstinio įspėjimo. Klausantis emigrantų istorijų pasidaro aišku, kodėl airiai juos vadina „baltaisiais vergais“. Kadangi didesniąją darbo dalį emigrantai dirba nelegaliai (už tai jiems niekas nemoka), turtus kraunasi privačių akcinių bendrovių savininkai.

Kodėl žmonės, dirbantys tokiomis vergiškomis sąlygomis, negrįžta namo, į Tėvynę? Man, atvykusiai į svečius, atsakyti sunku. Spėju, kad viena iš priežasčių – psichologinė: vergauti svetimam vis dėlto lengviau nei savam, tautiečiui. Turtinė nelygybė savame krašte žeidžia labiau nei svetimame. Čia, Airijoje, visi tautiečiai gyvena maždaug vienodomis sąlygomis. Kita labai svarbi priežastis – prasigyvenimo galimybė. Labai sunkiai dirbdamas svetur žmogus vis dėlto gali ne tik išgyventi, bet ir prasigyventi. Lietuvoje, gaudamas minimalų atlyginimą, gali tik egzistuoti, palaikyti gyvastį – kaip sakydavo mano mama.

Skaudu klausytis tokių kalbų, esą emigrantai svetur ieško lengvos duonos, bėga nuo sunkumų, nemyli savo krašto ir t. t. Gal taip dabartinei Lietuvos valdžiai lengviau pateisinti savo neveiklumą, nenorą spręsti emigracijos, nedarbo, menko uždarbio problemas? Gal sukuriant tokį emigranto įvaizdį nuraminama sąžinė, kad dėl emigracijos kalti patys išvykstantieji?

Grįžtant atgal Dublino oro uoste prie manęs prisišliejo vaikinukas – menko kūno sudėjimo, suvargęs. Pirmiausia pasiteiravo, ar aš į Kauną. Nudžiugo, kai patvirtinau. Supratau, kad šitame dideliame oro uoste jam nejauku, nes yra vienas, skrenda pirmą kartą, nemoka anglų kalbos. Paklausiau, pas ką buvo atvykęs. Pas seserį. Per vasarą uždarbiavo, skynė šilauoges. Parvežąs pinigų mamai, kuri sunkiai serga. „Ar sesuo negali padėti?“ – išsprūdo klausimas. „Sesuo augina tris vaikus, pati sunkiai verčiasi.“ Gyvenąs kaime, Klaipėdos rajone. Baigęs 10 klasių, dabar mokysis Kretingoje, profesinėje mokykloje. O kai įgis amatą, vėl atskris į Airiją. „Kodėl į Airiją? Ar nežadi pasilikti Lietuvoje?“ – kamantinėju. „Kad čia gerai moka.“ Vaikinukui Airija, ko gero, pasirodė kaip rojaus šalis, kurioje gali per vasarą užsidirbti tiek pinigų, kiek negautum Lietuvoje per pusmetį. Bet šitas įspūdis – apgaulingas, gal net mitologizuotas, žinau šitai iš savo sūnaus patyrimo: viena yra atvykti pas gimines ir padirbėti, kita – gyventi, išlaikyti šeimą, susirasti nuolatinį darbą.

Rašinį pradėjau nuo emigranto stereotipo. Bandžiau dabartinių išeivių paveikslą palyginti su 1940–1944 metų emigrantų, kurie tikėjosi greitai sugrįžti. Už jūrų, į Vakarus, juos nubloškė visai kitos priežastys. Panašumas tik toks, kad ir dabartiniai emigrantai viliasi sugrįžti. Užsidirbti, sunkmetį pergyventi ir sugrįžti. Bet sunkmetis Lietuvoje vis nesibaigia. Statistika skelbia, kad kas penkta šeima Lietuvoje skursta. O jei sugrįžtų visi emigravusieji, skurstų, ko gero, kas trečia. Nors prognozės nelinksmos, lietuviai emigrantai neskuba svetur pirkti namus, įsigyti sklypus – jie ruošiasi į Tėvynę. Siunčia pinigus į Lietuvą, siunčia vaikus (pas močiutes, tetas, net kaimynus), nes tikisi greitai sugrįžti. Būtų nedovanotina klaida juos atstumti, koneveikti už nemeilę savam kraštui, atimti pilietybę – tikėjimą ir viltį. Trafaretiškai vertinti visus emigrantus, pasak Jurgos Tumasonytės, reikštų „niveliuoti individus į vieną pilką gniužulą“. „Nurašyti“ tokią didelę dalį savo tautos – nusikaltimas. Juolab kad šiuolaikinio emigranto stereotipas, kaip pastebėjau, kuriamas labai tendencingai.

satenai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
nujoo

Kokia netiesaparasyta…emigrantai ,kaip tik stengiasi isikurti uzsieniuose,nusipirkti namus irkuo maziau stengiasi siusti pinigu i Lietuva.Ir skaiciau ,kad nekas penkta seima skursta ,o skaiciau ,kad kas trecia seima gyvena zemiau skurdo ribos..tai ir nesuprasi kur ties ,kur melas?

ruta

Sunku skaityti , nes skauda ,del savu vaiku , anuku …Ar ne mes , like Lietuvoje , turetume priversti savo korupcine , nieksiska valdzia ,pasitraukti , nes nesugeba , nera kompetencijos dirbti savo Tautai , mintis ir darbai politiku , tiek buvusiu , tiek esamu , tai , kaip pildyti savo ir partiniu biciuliu kisenes .
Aciu Autorei .

optimistas

Zmones daznai isvaziuoja del ekonominiu priezasciu,bet lieka del geresniu zmoniu tarpusavio santykiu,del geresnes socialines sistemos,del didesnio saugumo jausmo,del to kad vaikam patinka vietines mokyklos,kuriose vyrauja Gera atmosfera.Manau estate girdeje,kad lietuviai uzsienyje vengia lietuviu,tai nehiperbolizuota.Paklauskit bet kurie emogranto ir dauguma pasakys,kad maloniau dirbti,bendrauti,linksmintis su kitatauciais.Mums reikia mokintis pamilti vienas kita kaip jie myli ir gerbia.

to: nujoo

gyveni pletku pasaulyje. ogi nuvaziuok i bet kuria sali ir pagyvenk metus, dvejus, tada ir pamatysi, kaip viska iperka emigrantai lietuviai. Aprasymas tinka visiems, isvykusiems is Lietuvos su viltimi- prasigyvensiu ir sugrisiu. Prasigyventi sunku, nes reikia remti savuosius, likusius Lietuvoje- tevus, brolius, seses ar besimokancius vaikus. Grizti i Lietuva menesiui ar kiek ilgeliau, visos santaupos islekia ir vel artimiesiems. Net negali paaiskinti, kad gyveni nuo cekio iki cekio, kad nesi milijonierius, kad dirbi eilini darbeli, uz kuri moka tiek, kad nestovetum kokioje kryzkeleje su plakateliu: ,,Help me!I’m hungry, I’m homeless”. Tauposi laaaaaabai sunkiai. Atostogu gauni tik po metu ar pusantru ir ne ilgiau 6-7 dienas. Dukra, po penkeriu metu darbo atostogu gavo tik 2 savaites. Tai ne Lietuvoje, kur atostogos,… Skaityti daugiau »

optimistas

Nesuprantu kokioje salyje neduoda bent 20 dienu atostogu?UK jei dirbi legaliai tai naudojiesi tom paciom salygom kaip ir visi britai,nors su turinciais pilietybe,darbdaviai labiau skaitosi,bet siaip diskriminacijos nera.

optimistas

Bet pritariu, kad sutaupyti labai sunku.Jei turit ideju verslui,tai pradeti lengviau Lietuvoje.

Ačiū

konservatoriams.Emigrantai jūsų žiaurumo nepamirš.

to to nujoo

Jokiame pletku pasaulyje negyvenu ,gyvenu uzsienyje jau 9metus ir zinau ,kad dauguma emigrantu perkasi namus ,lietuvoj parduodami savo nekilnojama turta ir net negali pagalvoti apie dryzima i Lietuva..Nes vaiaki pagyvene uzsienyje tai nenori net nieko girdeti ,kad jiems atostogu teks vykti i Lietuva,tai jiems kaip bausme ,nes pasikalbu su tevais emigrantais ,kai susitinkame mokyklos kur tevai turi eiti rudeni ir pavasari pasikalbeti su mokyoajsi ,jiems yra pasakoma kaip mokosi tavo vaikas ,tokia tvarka.Atostogas gali emigrantas pasiimti kada jis panorejes ,visi darbdaviai geranoriskai isleidzia nors irnepriklauso jos tau,bet aisku reikia ziureti ,kad jei esi vertinamas darbe tai tau nedings tavo vieta niekados.O del to siuntimo i Lietuva ,tai jau baigiasi pomazu tas siuntimas ,nes daug jau tevu isvaziuoja i uzsienius gyventi… Skaityti daugiau »

Airija

Stebuklu salis, na cia nuo zmogaus kantrumo priklauso koki darba dirbi, visadada yra is ko rinktis, kuo kantresnis tuo didesnis baltaodis vergas 🙂 po keturiu metu gyvenimo darbo grizome i Lt del gana kaip dabar vadinu kvailos priezasties, pergreitai norejau suprasti airiu kultura, kuri kuo toliau tuo labiau tapo nesuprantama, statybu sektorius klestejo, pinigu netruko bet trauka Lt nugalejo…..po 15 men meile tevynei isgaravo, nes poziurisi nebuvusiu emigracijoj i gyvenima, vertybes man tapo taipat kokios tai nepriimtinos, dirbant Lt ir ismaitinti seima reikia sudeginti daug daugiau energijos( fiziskai,psichologiskai daug sunkiau nei Irl ) istirpo airiski eurai, o zinant kad yra budu ( kalbant apie fizini darba) galima daug lengviau uzdirbti pragyvenimui ir lengviau pasiekti uzsibreztus tikslus,buvo nutarta: emigracija2 uk. Penkti… Skaityti daugiau »

amoxil_online
order_cialis
11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top