Tiesos.lt portalo paprašytas dr. Krescencijus Stoškus atliko išsamią Ingridos Šimonytės Vyriausybės programos analizę. Pirmojoje dalyje – „Krescencijus Stoškus: entuziazmas, galimybės ir valingos utopijos“ – aptaręs pamatines nuostatas, antrojoje filosofas ir visuomenininkas dalijasi savo įžvalgomis apie švietimui, pavadintam Vyriausybės prioritetu, skirtą programą, jos autorių skambiai įvardytą „Vienodos starto pozicijos visiems Lietuvos žmonėms“.
Jaustis lygiaverčiais. Kaip anksčiau buvau citavęs, Vyriausybės Programa pripažįsta, kad „skirtingų grupių visuomenės nariai turi skirtingus rūpesčius ir poreikius: vyresnio amžiaus žmonės nerimauja dėl paslaugų prieinamumo ir kokybės. Jaunimui rūpi jų galimybės mokytis ir įsidarbinti“. Būtų galima įterpti, kad tie poreikiai yra ne tik skirtingi, bet dažnai ir priešingi. Vyriausybei iškyląs uždavinys „suderinti visuomenės grupių interesus, neiškeliant vienų interesų aukščiau kitų. Norime, kad mūsų šalyje visi jaustųsi lygiaverčiai, vertinami, turintys vienodas galimybes.“ Ir čia paminimos dvi į principų sąrašą neįtrauktos vertybės – „žmogaus teisės ir orumas“. Jos padėsiančios įsiklausyti „į kiekvieno piliečio lūkesčius“ ir priimi sprendimus. Vyriausybė sieksianti, jog piliečiai „šios Vyriausybės priimamus sprendimus įvertintų kaip teisingus visų visuomenės narių atžvilgiu.“ Šis sakinys dviprasmiškas. Jis gali reikšti, (1) kad visuomenei bus sudarytos sąlygos spręsti, kokie valdžios sprendimai yra teisingi. Ir (2), kad visuomenei bus diegiama, jog visi Vyriausybės sprendimai yra teisingi. Galima manyti, kad bendrųjų interesų vardan bus propaguojamas skirtingų žmonių ir jų interesų lygiavertiškumas.
„Startas“. Iš pradžių atrodytų, kad žmonių ir jų jausmų lygiavertiškumui įtvirtinti visai pakanka laikytis žmogaus teisių ir orumo. Bet prioritetinio švietimo programa įtaigoja mintį, kad kuriama dar ir savotiška skirtingų visuomenės grupių lygybės mitologija. Didžioji Programos dalis visą švietimo politiką susieja su žmonių lygybės ir lygiavertiškumo ir pagrindimu. Iš jos greitai paaiškėja, kad pasirinktu „starto“ įvaizdžiu yra trinami esminiai skirtumai ne tik tarp skirtingų mokymo lygių, bet ir tarp mažamečio vaiko ir subrendusio žmogaus. Joje darželinuko pozicija sutapatinama su suaugusiojo, o suaugęs įstatomas į vaiko padėtį. Visa švietimo Programa pavadinta savotišku šūkiu „Vienodos starto pozicijos visiems Lietuvos žmonėms“, gana primenančiu nesenų laikų ideologiją. „Vienodos starto pozicijos“ priskiriamos ne tik visoms mokymo įstaigoms, bet ir mokslininkų, net senjorų veiklai. Kartu tomis pozicijomis siekiama visus mokymo lygius sujungti į vientisą procesą.
Kritiškas mąstymas. „Startas“, kaip žinia, yra sportinis terminas. Bėgimo take apie jį signalizuojama šūviu. Tai tikslios pradžios ženklas. Prie startuojančių žmonių kategorijos Programa priskiria darželinukus. Bet tai ne visai korektiška, nes jie dar apskritai nėra mokiniai. Startuojančiais racionaliau būtų laikyti pradinukus, nes jie priklauso tam žinių diegimo etapui, kuriuo prasideda mokyklinis švietimas, paruošiantis žmones gyvenimui. Tačiau Programa prie jų iš viso nesustoja. Vyriausybei labiau rūpi ikimokyklinis darželinukų švietimas. Bet tai sudaro nemažų sunkumų. Ji iškart peršoka prie bendrojo lavinimo vaikų, kuriems imami kelti bendri intelektiniai reikalavimai; kaip antai: „visapusiškai plėtoti bendrąsias kompetencijas“, „ugdyti kūrybiškus, atsakingus, kritiškai mąstančius Lietuvos vaikus“, deramą dėmesį skirti „dalyko žinojimui ir giliam jo supratimui“, supažindinimui „su skirtingų dalykų mąstymo specifika“ ir gebėjimams „savarankiškai samprotauti“. Programos norai geri, bet iš esmės neįgyvendinami.
Solidžiau atrodytų mąstymo savarankiškumo skatinimas, negu įsivaizdavimas, kad jį galima ir net privalu diegti net pradinukų klasėse.
Priklausomas mąstymas. Ydingiausia, kad tokie apibendrinimai išleidžia iš akių pernelyg didelius bendrojo lavinimo mokyklos (8–12) klasių skirtumus. O atsidūrę Vyriausybės Programoje, jie net gali priversti mokytojus imtis įvairių savarankiškumo imitacijų bei gilinimo simuliacijų. Iš tikrųjų savarankiško mąstymo tikslus realiai kelia ir įgyvendina tik aukštasis mokslas. Ir tai ne visada jam pavyksta. Ypač šiais laikais, kai yra toks didelis informacinis ir reklaminis slėgimas, kai beveik visas civilizacijos paslaugas ir reikalingas žinias žmonės turi šalia savęs kompiuteriuose ir mobiliuosiuose telefonuose. Tas slėgimas ir lengvas prieinamumas neišvengiamai padaro žmones priklausomus nuo visų technologinių kanalų. O priklausomybės atpalaiduoja nuo būtinų pastangų. Net sukelia iliuzijas, kad viskas, kas įstringa jų galvose, ir yra jų pačių mintys. Vien dėl to, daugelis išėjusių iš tų civilizacinių gėrybių lauko, pasijunta bejėgiai lyg maži vaikai. Savarankiškumui pasiekti būtina tam tikra branda, faktų sankaupa, specialūs įgūdžiai, įtemptas mąstomasis darbas. O jo imtis neskatina tai, kad po ranka visada yra aibės paprasčiausių faktų, įvairių žodynų, straipsnių, knygų, standartizuotų apibrėžimų bei paaiškinimų, lakoniškų frazių, citatų ir kitokių verbalinių formulių.
Savarankiškas mąstymas. Kadangi vaikas visada mokomas suaugusių, jis net nežino, kuo žinios išsiskiria iš kitų įspūdžių bei patirčių, kokie jų kontekstai bei sistemos. Tik iš vaikystės ir paauglystės amžiaus išaugęs ir tikrai subrendęs žmogus gali galvoti ir mokytis pats. Todėl jis gali žinias įvertinti, atsirinkti ir taikyti jas savo gyvenimui. Skirtingos ne tik jų pažinimo galimybės, jų gylis ir prasmė. Tik tokiam žmogui pavyksta peržengti bet kokio juslinio, emocinio, įprasto, standartinio žinojimo ribas. Jeigu darželinukų ir pradinukų švietimas yra startas, tai brandaus žmogaus pažinimo galią būtų galima laikyti finišu. Tik užbaigta formaliojo mokymo sistema gali išvesti žmogų į savarankišką gyvenimą visuomenėje, valstybėje ir pasaulyje. Bet yra ir kitas, savišvietos, kelias, priklausantis tik nuo gabumų, individualių pastangų ir socialinės aplinkos. Kai kam savarankišką mąstymą išugdo savarankiškas ir brandus gyvenimas. Bet visais atvejais žmogaus brandumas neatskiriamas nuo gebėjimų daryti motyvuotus moralinius, juridinius, patriotinius, pilietinius, humaniškus ir kitus socialinius apsisprendimus. Tik toks žmogus pats gali susitvarkyti su savo gyvenimo rūpesčiais ir kartu sėkmingai imtis atsakomybės už kitų žmonių likimus.
Pakopos. Pagal mokinių augimo, jų išlavinimo ir pažintinių gebėjimų lygį mokyklinė sistema nuo seno yra formuojama pakopomis. Su jais iš dalies yra saistomi ir tie brandos laipsniai, kuriuos mėgina nustatinėti fiziologai, psichologai ir sociologai. Tačiau ši Programa jų nedaug tesilaiko. Čia aptariami Vyriausybės įsipareigojimai tokiai keistai mokymo sekai: iš pradžių ikimokyklinis ugdymas, po to – šuolis į bendrojo lavinimo mokyklą, galų gale – aukštoji mokykla (kolegijos, universitetai), profesinis rengimas, „mokymosi visą gyvenimą galimybė“ ir „aukštą meistriškumą užtikinanti sporto sistema“. Kadangi mokyklų skirtumai nėra aprašyti, apie tokios sekos prasmę galima tik spėlioti. Atskirais skyriais paženklintos tik trys neginčijamos pakopos: ikimokyklinis ugdymas, bendrasis lavinimas ir aukštasis mokslas. Bet paradoksaliausia, kad ir šiems trims pagrindiniams mokymo tipams įsipareigojimai beveik visai vienodi: darželinukams – „visiems prieinamas, kokybiškas ankstyvasis ugdymas“, bendrojo lavinimo mokyklos mokiniams – „visiems prieinama gera mokykla ir šiuolaikinis ugdymo turinys“, o studentams – „aukščiausios kokybės, tarptautiškos ir prieinamos studijos“. Rodos, pakopų specifikos aptarimas turėjo būti pagrindiniu „Programos“ rengėjų rūpesčiu. Bet užuot atsižvelgę į tų mokyklų skiriamuosius tikslus ir uždavinius, Programos sudarytojai kartoja vienodas starto pozicijas arba skelbia labai abstrakčius, gana atsitiktinius, fragmentiškus, proginius pageidavimus bei įsipareigojimus.
Elitinės mokyklos. Su tomis tendencijomis susijusi ir ši mintis: „Siekdami ugdymo įvairovės ir skirtingų visuomenės grupių poreikių atliepimo, visas ugdymo institucijas, nepriklausomai nuo jų veiklos ir nuosavybės formų, traktuosime lygiai viena kitos atžvilgiu.“ Bet po šių gundymų tuojau susizgrimbama ir imama rašyti apie skirtingas žmonių galimybes, gebėjimus ir visuotinės konkurencijos būtinumą: „Pagrindinis mūsų valstybės konkurencinis pranašumas yra žinojimas, kurį į verslą ir viešąjį sektorių atneša puikiai išsilavinę, kūrybiški ir besikeičiančio pasaulio iššūkius kaip naujas galimybes vertinantys žmonės.“ Konkuruoti raginami ne tik asmenys. Išskirtinę materialinę pagalbą įsipareigojama teikti kai kurioms svarbioms programoms, prioritetinėms tyrimų kryptims ir sritims, tarptautinio lygio centrams, pajėgiausioms gimnazijoms ir kitoms ugdymo įstaigoms. Suprantama, čia pasibaigia ir jų „lygus traktavimas“. Į šį sąrašą patenka ne tik jau esančios, bet ir numatomos kurti elitinės institucijos. Atskirai aptariamos „Naujos kartos mokyklos – „Tūkstantmečio“ gimnazijos“ ir „Tarptautinio lygmens pedagogų „Ekselumo“ centrai“. Į „naujos kartos mokyklas“ būsią „kviečiami dirbti aukščiausius ugdymo rezultatus demonstruojantys mokytojai ir gabiausi pedagoginių studijų absolventai, rasis visa reikalinga šiuolaikinė švietimo infrastruktūra (STEAM laboratorijos, neformalaus ugdymo sistema, universalus dizainas).“ O pedagogų centrams Vyriausybė padėsianti pritraukti geriausius „pasaulyje pedagogus rengiančius universitetus“.
Švietimo padėtis. Programos rašytojai pripažįsta, kad „geografiniai ir socialiniai barjerai smarkiai lemia mūsų vaikų galimybes gauti geriausią išsilavinimą ir realizuoti savo potencialą“, o „blogėjanti švietimo padėtis Lietuvoje kelia ne tik ilgalaikių iššūkių, bet jau šiandien kuria sunkiai išsprendžiamas socialines ir ekonomines problemas. […] Lietuvos moksleivių pasiekimai yra vieni žemiausių tarp EBPO šalių.“ Jie supranta ir tą dalyką, kad „būtinas ilgalaikis nacionalinis sutarimas dėl švietimo sistemos pokyčių.“ Atrodo, po šitokios padėties pripažinimo reikėtų laukti fundamentalių įsipareigojimų, kalbėti apie būtinumą galų gale užbaigti pradėtas reformas. Bet programos autoriai bijo šio žodžio. Kur turėtų būti daromos esminės permainos, jie kalba tik apie pokyčius, kurių netrūko ir šiol. Bet jie skatino tik eilines švietimo politikos imitacijas. Ar ne tokį pat susitaikymą su esama padėtimi maskuoja ir „vienodos starto pozicijos“ bei konkurencijos radikalizavimas? Kaip gali vienų žmonių interesai neiškilti virš kitų ir kaip jie gali jaustis lygiaverčiais, jeigu kai kurios mokyklos ir kitos institucijos Vyriausybės specialiai parenkamos lyderiavimui?
Ko mokyti? Kaip Programos autoriai įsivaizduoja bendrojo lavinimo mokyklos turinio trūkumus, geriausiai matyti iš tų dalykų, kuriems įsipareigojama skirti „pakankamai dėmesio“. Dalykų parinkimo ir logika čia vėl verčia prisiminėti jau pirmame straipsnyje minėtą kinų enciklopediją. Rašau taip, kaip siūloma: „kalbinis, skaitinis, gamtamokslis, IT, finansinis, kultūrinis ir pilietinis raštingumas.“ Kitoje eilutėje vėl pridedamas pilietinis ugdymas, „kultūros edukacija“, kūrybiškumo skatinimas, „socialinės-emocinės kompetencijos“, sveikatingumas (įskaitant psichinį ir lytinį švietimą). Atskirai dar įsipareigojama inicijuoti „daugiametę skaitymo skatinimo programą ir „pagerinti matematinio raštingumo rezultatus“. Ne visur čia įmanoma suprasti, kas siūloma tais internetiniais įvaizdžiais. Bet visai aišku, kas apeinama ir ignoruojama. Labiausiai apgailėtina, kad Programos autoriai nežino, o gal ir nerūpi tokie dalykai, dėl kurių daug diskutuoja ne tik pedagogai, bet ir žiniasklaida. Lituanistinės mokyklos siūlomos tik užsieniečiams. Čia nesurasta vietos nei rašytinės lietuvių kalbos kultūrai, nei gebėjimui pasakoti, nei etikai, nei istorijai, nei logikai, su kuria yra gerokai susipykę net ir patys autoriai.
Aukštasis mokslas. Atrodytų, turėjo būti pripažinta, jog aukštasis mokslas yra baigiamasis formaliojo švietimo etapas, o jo studijomis turėtų būti pasiekta aukščiausia intelektualinė branda bei atitinkamas kultūrinis akiratis. Pats žodis „studijos“ pasako, kad čia iš žmogaus reikalaujama ne tik mokytis, skaitant kitų parašytas knygas, bet ir pačiam tyrinėti, t. y. pratintis dirbti savo galva, teoriškai pasiruošti savarankiškam, o galų gale ir brandžiam gyvenimui. Bet to Programoje kaip tik ir nėra. Čia keliamas vien tik šalutinis pragmatinis klausimas: „Kaip organizuoti aukščiausios kokybės mokslą?“ Kadangi kokybė svarbi ir bendrajam lavinimui, sudaroma regimybė, kad aukštasis mokslas yra „aukščiausios kokybės mokslas“. Į tą dviprasmybę būtų galima nekreipti dėmesio, jei aukštasis mokslas nebūtų priskirtas prioritetiniam projektui: „Pasaulinio lygio mokslas“ (2.5). Bėda čia yra ne tik ta, kad ambicijos pranoksta amunicijas, bet kad susipainioja mokslas kaip profesionalus, sisteminis (teorinis) pažinimo būdas su studijomis aukštojoje mokykloje, kurios projektas 2.6 pavadintas „Aukščiausios kokybės, tarptautiškos ir prieinamos studijos“. Programos autoriams čia rūpi tik mokslo prekinė vertė: konkurencingumas, ekonominė nauda, įsidarbinimas po baigimo. Kalbėdama apie vaikus, Programa žadėjo siekti, „kad kiekvienas vaikas […] turėtų vienodas galimybes įgyti perspektyvą suteikiantį išsilavinimą. O stojantiems į aukštąsias mokyklas, ji sako sieksianti, „kad visi norintys ir studijoms pasirengę žmonės turėtų sąlygas studijuoti […] Mūsų prioritetas bus studijų kokybė visuose aukštojo mokslo lygmenyse […] Mūsų tikslas – konkuruoti globaliai, o ne lokaliai.“ Negi tik tokia perspektyva jiems palikta?
Globalumas vietoj lokalumo. Programos autoriai iš pradžių buvo pranešę, kad Vyriausybės uždavinys „suderinti visuomenės grupių interesus, neiškeliant vienų interesų aukščiau kitų. Norime, kad mūsų šalyje visi jaustųsi lygiaverčiai, vertinami, turintys vienodas galimybes.“ Tačiau priėję prie aukštojo mokslo, paskelbia absoliučią priklausomybę nuo pasaulinės konkurencijos: „akcentuosime tarptautinius studijų kokybės rodiklius – tarptautiškumą, studentų ir dėstytojų mobilumą, įsidarbinamumą, verslo aktyvų įtraukimą. Mūsų tikslas – konkuruoti globaliai, o ne lokaliai.“ Negi tai reiškia, kad su bendruoju išsilavinimu ir proftechniniu mokymu iš esmės pasibaigia reali, valstybinė, lokalioji interesų ir galimybių derinimo politika? O aukštasis mokslas perleidžiamas į globaliosios konkurencijos rankas? Vargu ar Vyriausybė supranta, ką ji daro, paskelbdama globaliąją Lietuvos aukštojo mokslo konkurenciją vietoj lokaliosios. Pirma, kaip įmanoma, kad beveik pustrečio milijono šalies išskirtiniai protai atlaikytų konkurenciją su milijardus, šimtus ir kelias dešimtis milijonų gyventojų turinčių šalių rinktiniais protais? Aišku, kad tai naivi didybės manija. Bet ji taip panaši į šalies intelektualinę savižudybę. Antra, kam reikalinga globalioji politika be lokaliosios? Tai labai pavojinga politika. Ji pažeidžia net bazinį ekologinį principą: „Galvok globaliai, gyvenk lokaliai!“ Trečia, apie kokį lygiavertiškumą ir lygias galimybes čia galima kalbėti, jei taip lengvai išlaisvinama stipriojo teisė.
Senjorų tobulinimas. Bet čia švietimo Programa nesibaigia. Pabaigoje dar randame: „profesinio ugdymo sistemą“, „mokymosi visą gyvenimą galimybę“ ir „sporto sistemą“. Sunku pasakyti, kodėl šioje vietoje susitiko tokie skirtingi kultūros procesai. Bet sunkiausia suprasti, kuria kryptimi turi startuoti vadinamieji senjorai. „Mūsų tikslas – kad visi Lietuvos žmonės turėtų galimybę ir norėtų mokytis visą gyvenimą.“ Tai panašu į privalomą senjorų tobulinimą. Bet kam? To nori Vyriausybė, tačiau trečdaliui „senjorų“ kažkodėl to visai nereikia. Gal bent derėtų paklausti, kodėl jiems to „nereikia“? Juolab nederėtų to „nereikia“ painioti su tingumu, girtuoklyste ar menku išprusimu. Juk jų tarpe nemaža gerai išsilavinusių ir pilietiškai brandžių žmonių. Tikriausiai iš Valstiečių ir žaliųjų partijos Programos autoriai yra išmokę, kad „pagyvenusieji žmonės“ yra iškritę iš visuomenės, todėl juos reikia iš naujo į ją integruoti. Lyg jie nebūtų niekur girdėję, kad daliai pagyvenusių žmonių visai ne startai rūpi, o kaip išsaugoti susikurto gyvenimo patvarumą, o galų gale ir oriai užbaigti bėgimą iki biologinio finišo. Koks to pagyvenusiųjų starto (mokslo) tikslas? Jis suformuluotas visiškai pagal jaunos Vyriausybės skonį: „Karjeros planavimo visą gyvenimą sistema“. Senjorai reikalingi valstybinei darbo rinkai papildyti: „sieksime suteikti gyventojams įsidarbinti ir tobulėti profesinėje srityje reikalingus įgūdžius ir kvalifikacijas“, „skatinsime profesinio mokymo įstaigas ir aukštąsias mokyklas teikti kokybiškas, darbo rinkos poreikius atitinkančias paslaugas suaugusiųjų kvalifikacijai tobulinti ar naujai įgyti.“ Bet kodėl?
Išbrokavimas. Programos autoriai žino ir kitą santykiavimo būdą, kuris pradėtas aiškinti jau darželinukų stadijoje ir propaguojamas iki pagyvenusiųjų amžiaus imtinai. Tai vadinamasis „įtraukumo“ (inkliuzinio ugdymo) metodas. Jo tęstinis įvedimas atrodo visai neblogai. Taip parodoma, kad jis galioja visiems švietimo lygiams ir formoms. Mokykloms žadama parengti planą „nuosekliai diegti įtraukųjį ugdymą. Klasėse bus pastebėtas kiekvienas vaikas ir kiek įmanoma atliepti individualūs mokymosi poreikiai. […] Didinsime specialiųjų pedagogų-padėjėjų skaičių pirmiausia tose klasėse, kuriose mokosi mokiniai su specialiaisiais poreikiais. Bus numatytas atskiras švietimo pagalbos specialistų, specialiųjų pedagogų, mokytojų padėjėjų, psichologų ir kt. finansavimas.“ O kas siūloma pagyvenusiems, o neretai ir išskirtinai išsilavinusiems žmonėms? Vietoj jautrios įtraukties, atsižvelgimo į kiekvieno asmens gyvenimo sąlygas bei individualią patirtį, kažką panašaus į darbo biržą ir standartinę integraciją. Kaip jau sakyta, starto strategija yra gerokai dviprasmiška. O čia ji atrodo ir gana dviveidiška. Rašomas žodis „įtraukus“ bet niekur to įtraukimo principo ir „atliepimo“ į jį neketinama laikytis. Tai ryškiausiai parodoma pagyvenusių žmonių įgytos patirties išbrokavimu bei jų integravimu į tik konkurencija suinteresuotą vartotojų visuomenę.
Dalintis patirtimi. Bet negi tik tiek iš šių dienų išsilavinusio žmogaus tegalima išpešti? Reikia manyti, kad ir mūsų krašto žmogaus žinojimas nepalyginamai unikalesnis, turtingesnis, sudėtingesnis, gilesnis ir prasmingesnis negu čia norima pavaizduoti. O, svarbiausia, jo saugotojas yra pasirengęs dosniai juo pasidalyti, kad jį paverstų visuomeniniu turtu ir kiekvienam jaunam žmogui nereikėtų tūkstančius kartų iš naujo išradinėti tą patį dviratį ir paskui dar per radiją ar televiziją azartiškai „aiškinti“, kokius jausmus jiems teko patirti, kai pasisekė tai padaryti. Visais laikais buvo žinoma, kad žmonės istorinės būtybės, todėl nemaža jų dalis visada buvo sukaupusi unikalų gyvenimo ir individualios veiklos patyrimą. O tą patirtį dažnai ji dar buvo praturtinusi ir kruopščiomis universitetinėmis studijomis. Sutapatinant įtraukumą ir integraciją, ne tik nesąžiningai pasielgiama su įtraukumo principo taikymu tų žmonių visuomenėje, bet ir iškreipiama pati vienijančioji starto paskirtis, bei žymiai susiaurinama švietimo politikos, kaip teisės į laisvą mokymosi būdą, paskirtis. Net jei sutiktume, kad kiekvienos švietimo pakopos žmonės vienodai startuoja, tai reikėtų stebėtis, kodėl pati Programa prieš savo valią parodo, kad to starto pozicijos yra gana skirtingos. O ką jau kalbėti apie visus Lietuvos žmones. Imi galvoti, jei paskelbti „žmogaus teisių ir orumo“ principai iki galo neatlaiko pačios Programos išbandymų, matyt, „vienodų starto pozicijų“ įvaizdis tam ir įvestas, kad aiškinant augimo lygių skirtumus galų gale būtų visi tie skirtumai proletariškai nutrinti pagyvenusių žmonių sąskaita. Negi švietimo Programos autoriai tiki, kad dabar visi Lietuvos žmonės jausis „lygiaverčiai, vertinami, turintys vienodas galimybes“?