Naujos Vyriausybės, tai yra moteriausybės, kaip sako prof. R Čepaitienė, programa jau ant stalo. Kaip šviežiai iškeptas pyragas – atrodo net garuoja. Didokas. Todėl įdėmiau perskaičiau tik sveikatos dalį, t.y. IV skyrių. Lyginant su koalicijos sutartimi, pažanga akivaizdi. Logiškai sudėstyta, aiškūs siekiniai ir nepalyginamai išsamesnis bei struktūrizuotas turinys. Beveik nesimato trijų partijų programų sudūrimo siūlių. Dingo superligoninės idėja, ištirpo menkos patirties ar liguistos vaizduotės autorių pasiūlyti ir nereikšmingi prioritetai.
Tiesa, pats svarbiausias programos tikslas – pailginti vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, o ypač jo kokybiškosios, be ligų ir negalios, dalies proporciją – yra geras. Toks tikslas, beje, jau buvo keliamas ir pirmojoje Nacionalinėje sveikatos programoje (1998–2010 m.), ir daugelio kitų rinkimuose dalyvavusių partijų programose. Tai rodo bendro raštingumo sveikatos politikoje išaugimą. Tik liko įtarimas, kad nelabai gerai suvokiama, nuo ko tas rodiklis yra priklausomas. Tai yra bene labiausiai agreguotas ir universalus visuomenės sveikatai matuoti tinkamas rodiklis. Deja, jo svyravimai susiję ne vien tik su sveikatos priežiūros efektyvumu, kaip manė konservatoriai eidami į rinkimus. Su profilaktinio darbo pagerinimu, nors ir kaip entuziastingai tam pritartume, situacijos reikšmingai nepataisysime.
Pasaulio sveikatos politikos autoritetai jau seniai kalba apie socialinių ekonominių netolygumų lemiamą svarbą visuomenės sveikatai ir jos rodikliams. Greitai bus dešimt metų, kai PSO suformulavo devizą ,,Sveikata – visose politikose“. Jis reiškia, kad kitų ūkio sektorių veikla sveikatai yra ne mažiau svarbi negu sveikatos priežiūros sektoriaus (medicinos senoviškai) įtaka. Vadinasi, sveikatos parametras turėjo atsirasti ir kituose programos skyriuose! Tokio požiūrio, deja, nėra šioje programoje. Jo nebuvo ir Valstybės Pažangos‘2030 strategijoje. Gal būt dėl to, kad dalis autorių tie patys? Kelios visuomenės sveikatai skirtos eilutės programoje – tikrai nėra tai, apie ką čia parašiau.
M. Marmoutas, vienas garsiausių šios srities autoritetų, prieš keletą metų įvardijo tris svarbiausias Lietuvos gyventojų blogos sveikatos priežastis: i) dideli socialiniai-ekonominiai netolygumai; ii) labai gausus alkoholio vartojimas; iii) su išsimokslinimu susiję blogi sveikatos rodikliai.
Atkreipkite dėmesį į antrąją priežastį. Prisimenu, stebint Nacionalinės sveikatos programos siekių įgyvendinimą, daug nerimo kėlė būtent šis rodiklis, įstrigęs ties maždaug 71-ųjų metų riba. Tačiau, per pastaruosius porą metų šoktelėjo ir pasiekė užsibrėžtą 73-iųjų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ribą. Niekam nekėlė abejonių, kad tai buvo pasiekta tik dėl griežtesnės alkoholinių gėrimų kontrolės. Dar geresnis nesenas pavyzdys iš Rusijos. Ten, įvedus dar griežtesnius draudimus, per ketverius metus šis rodiklis šoko net 10 metų! Todėl pagrįstai kyla klausimas, kodėl tokie kuklūs ir neambicingi Vyriausybės programos siekiai: per visą kadenciją rodiklio pokytis – 1 metai. Juk net ir pasiekus planuojamą 77 metų vidurkį, mes vis tiek liktume ES rodiklių uodegoje. Šio rodiklio vidurkis ES ir dabar jau yra 80,9 m. Galbūt taip paskaičiuota įvertinus auką Bakchui, tiksliau, jo vietiniams atstovams ir galbūt net rėmėjams? Tebevykstantis partnerių teismo procesas ir fanatiško hedonizmo liepsnelės, žėrinčios ministrų akyse, klaidingai palaikytos motyvacijos ženklais, kelia tokias asociacijas.
Reikėtų smulkiau patrupinti ir likusį pyragą. Gal įtartinai storas cukraus pudros sluoksnis slepia abejotiną kokybę?
Nors tam tikrų ženklų, liudijančių abejotiną rengėjų kompetenciją, matosi ir taip. Tačiau, palaukime priemonių plano. Ten konkrečias priemones bus sunkiau užmaskuoti daugiaprasmėmis sofistinėmis frazėmis.
Labai noriu, kad tų abejonių neliktų. I. Šimonytės dalykiškumas ir tiesus būdas bei A. Dulkio kol kas nesuteptas autoritetas leidžia tuo nuoširdžiai tikėti.