Pastarąją savaitę nuo Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės iki eilinių Seimo narių viešai neigiamai pasisakė prieš liepos 1 d. priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl sumažintų teisėjų ir valstybės tarnautojų atlyginimų, dėl kurio privaloma sugrąžinti iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius nesumažintus valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimo koeficientus bei priedų dydžius ir sumokėti kompensacijas už, pasak Konstitucinio Teismo teisėjų, neteisėtai sumažintą darbo užmokestį.
Štai Seimo narys, priklausantis „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai, laidoje „Nuoga tiesa“ pasakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimas yra labai socialiai neteisingas ir neatsakingas, bet, nepaisant to, jį vis tiek teks vykdyti.
Prie Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo Seimo narė, priklausanti Darbo partijos frakcijai Virginija Baltraitienė išsakė prielaidą, kad „…, jeigu šioje kategorijoje nebūtų buvę teisėjų, manau, tokio sprendimo mes neturėtume.“ Bet taip pat neišsakė abejonės, kad gal nereikėtų vykdyti neteisingo sprendimo: „Jeigu gyvename valstybėje, kur vadovaujamės Konstitucija, turbūt reikėjo tą sprendimą priimti.“ Jai antrino tos pačios frakcijos Seimo narys G.Jakavonis: „Mes negalime nevykdyti Konstitucinio Teismo nutarimo, nes tai būtų visiškas teisinis nihilizmas.“
Ir nors visi viešai pasisakę Seimo nariai Konstitucinio Teismo nutarimą laiko neteisingu, visi kartu pademonstravo ir tai, kokie jie yra bejėgiai, kad jie nieko negali padaryti, nes šis teismas yra „šventa karvė“, kurio sprendimų niekas nekontroliuoja, t.y. virš jo yra tik Dievas su dvasiomis. Ar tikrai taip yra? Ar Seimas, kuris atstovauja Tautai – aukščiausių teisių visumos turėtojai ir vieninteliam valstybės valdžios šaltiniui, turi mažiau galių bei teisių nei jo skiriama institucija – Konstitucinis Teismas? Tikrai, ne.
Nei verkti, nei juoktis iš Seimo narių – Tautos atstovų – demonstruojamo neįgalumo ir visiško pakantumo jų priimtų įstatymų pažeidimams bei valstybėje esančiam neteisingumui, kuris remiasi principu – kieno valdžia bei galia, to pusėje ir įstatymai. Konstitucinio Teismo teisėjai, jokios institucijos nekontroliuojami, jau ne pirmą kartą, pažeisdami Konstituciją, priima nutarimus. Prieš pradėdamas eiti pareigas, teisėjas prisiekia: „prisiekiu garbingai ir sąžiningai eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas“. Ar garbingai ir sąžiningai elgėsi Konstitucinio Teismo teisėjai, žinodami, kad pažeidžia Konstitucinio teismo įstatymo 48 straipsnio nuostatą, pagal kurią teisėjas privalo nusišalinti, jeigu byloje yra aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo? Akivaizdžiai nesąžiningai, pažeisdami teisės principą, kad nemo est iudex in sua causa (niekas negali būti teisėjas savo paties byloje), dalyvavo svarstant teisėjų atlyginimo klausimą. Ir tai yra pažeidimas ne dėl nežinojimo. Tikriausiai niekas nepatikės, kad Konstitucinio Teismo teisėjai nežino teisės principų ir normų. Tai paprastas žmogus gali nežinoti įstatymų, bet net ir tada „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ (Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis).
2007 m. infolex.lt teisės portalui duotame interviu Egidijus Kūris teisėjų nenusišalinimą pateisino tuo, kad jeigu jie netirtų įstatymų, dėl kurių yra suinteresuoti, tai tokiu atveju nebūtų kam vykdyti konstitucinės kontrolės, kuri, jo nuomone, turi būti nekontroliuojama, o teisėjai turi atsakyti tik prieš Konstituciją ir savo profesinę sąžinę. Bet jis nepasakė, ką daryti tokiu atveju, kai teisėjo profesinė sąžinė yra bejėgė prieš jo asmeninius interesus? O ir Konstitucines normas aiškinant pagal sąžinę, kuri įvairių žmonių suprantama nevienodai, gali būti gauti skirtingi išaiškinimai, nes vieniems žmonėms proporcinis principas yra gėris, o progresinis – blogis, dar kitiems – atvirkščiai.
Konstitucinio Teismo teisėjų sąžinė pasakė, kad progresinis valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientų mažinimas prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui. Pats proporcingumo principas nėra įtvirtintas Konstitucijoje, lygiai taip pat kaip ir progresinis principas. Jis atsirado Konstitucinio Teismo aiškinimuose ir juose tapo konstituciniu. Visiškai taip pat galėjo atsirasti konstitucinis progresinis principas, jeigu teisėjų sąžinė ir ideologinės pažiūros būtų kitokios.
Kalbant apskritai apie proporcingumo principą, kuris taikomas žmogaus teisių ir laisvių ribojimo srityje, tai jis nėra absoliutus, todėl galimas jo ribojimas, kuris turi būti teisėtas, t.y. nustatytas tik įstatymu, ir esant neatidėliotinam poreikiui demokratinėje visuomenėje. Ribojimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams. Ir tik priemonės – konkrečiu atveju pareiginės algos koeficientų mažinimas, o ne priemonių principai – proporcinis ar progresinis. Kad krizės metu valstybės tarnautojų bei teisėjų pareiginės algos koeficientų mažinimas, t.y. priemonė, buvo reikalinga, siekiant racionaliau naudoti valstybės lėšas ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas, Konstitucinis Teismas neprieštaravo ir čia neįžvelgė Konstitucijos pažeidimo. Jam užkliuvo tik pats mažinimo principas, kuris iš tikrųjų yra ne teisinis principas, bet ideologinis. O pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 30 straipsnį, Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus. Tai yra ideologinių klausimų sprendimas yra ne teismo kompetencijoje.
Todėl ideologinį klausimą Konstitucinis Teismas turėjo kažkaip pagrįsti teisinėmis normomis. Dažniausiai, be konstitucinio teisinės valstybės principo, nutarimas grindžiamas dviem Konstitucijos straipsniais: 29 straipsnio 1 dalimi, kurioje sakoma, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, ir 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „kiekvienas žmogus […] turi teisę […] gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.
Dėl Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies Konstitucinis Teismas yra pasisakęs1996 m. sausio 24 d. nutarime: „Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai“. Jame jis nurodė, kad leidžiant įstatymus tam tikrais atvejais reikia atsižvelgti į tai, kad asmenys būna skirtingi. Ir pateikė pavyzdį, kada nepažeidžiamas asmenų lygybės principas: „jei įstatyme visuomenės labui ar humanizmo siekiais bus atsižvelgta į asmenų socialinės padėties skirtumus“. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad „neretai įstatymai skiriami tik tam tikroms asmenų kategorijoms arba galioja tik esant tam tikroms situacijoms, į kurias patenka vienos ar kitos kategorijos asmenys. Teisinio reguliavimo būdus ir turinį lemia socialinio gyvenimo įvairovė.“
Po mėnesio, vasario 28 d. nutarime, Konstitucinis Teismas pasakė, kad „konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.“ Tai buvo pakartota ir vėlesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuose.
Vadinasi, pagal ankstesnius Konstitucinio Teismo išaiškinimus nevienodas teisinis reguliavimas galimas esant pagrįstiems tikslams, atsižvelgiant į asmenų socialinius skirtumus, tam tikroms asmenų kategorijoms ir esant tam tikroms situacijoms. Krizės metu nevienodai mažinant atlyginimus buvo siekiama, kad mažesnius atlyginimus gaunantys žmonės mažiau pajustų krizės poveikį, o didesnius atlyginimus gaunantys sudėtingu valstybei laikotarpiu solidarizuotųsi su visa visuomene ir pagal realiai turimas galimybes daugiau prisidėtų prie visuomenės interesų. Tai yra buvo pritaikytas humaniškas progresyvumo principas, kuris taikomas visose visuomenėse, kurios gyvena pagal socialinio teisingumo principą.
Žmonės labiausiai dėmesį atkreipė į Konstitucinis Teismo nutarime nurodytą kiekvieno žmogaus konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, kuri tiesiogiai susijusi su Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nurodytu principu. Kadangi per krizę daugeliui žmonių, dirbančių privačiose įmonėse, ar valstybinių įmonių ar įstaigų darbuotojams, kurie nepriklauso valstybės tarnautojams, buvo sumažinti atlyginimai, tai jiems iškilo klausimas, kodėl toks neteisingumas, kodėl jiems ne tik kad niekas nesugrąžins negautų pinigų, bet ir dėl tokio Konstitucinio Teismo sprendimo išaugusi mokesčių našta guls ant jų pečių. Be to, dėl krizės ar pasinaudojant krize privačiose įmonėse mažinant atlyginimus proporcingumo principo niekas netaikė: paprastai darbuotojams atlyginimai buvo nurėžiami 30–50 ir net daugiau procentų, vadovai arba išvis nemažino savo atlyginimų, arba nenorėdami labai erzinti darbuotojų, atlyginimą susimažindavo simboliškai.
Apskritai, apie kokį teisingą mokėjimą už darbą galima kalbėti, kai Lietuvoje yra toks didžiulis skirtumas tarp mažiausio ir didžiausio atlyginimo, o valstybėje nėra pajamų išlyginimo panaudojant progresinių mokesčių sistemą. 2012 metais didžiausias atlyginimas buvo 258,5 tūkst. per mėnesį. Daugeliui žmonių reikėtų daug metų dirbti, kad uždirbtų šio asmens per mėnesį gaunamą sumą. Ar tai reiškia, kad žmogus, gaunantis tokį didelį atlyginimą, dirba kaip maždaug šimtas žmonių, ar kad jis sukuria tokio dydžio produktą, kurį sukuria šimtas žmonių? Tik pasakose įmanomi stebuklai, kai žmogui suteikiamos nepaprastos galios, suteikiančios galimybę dirbti už šimtą žmonių. O tikrovėje galimas tik neteisingas apmokėjimas už darbą. Ir jokie gražūs, Konstitucijoje įtvirtinti deklaratyvūs, įstatymų teisės normomis nepagrįsti principai nepadės nei mokytojui, nei gydytojui, nei policininkui, nei kultūros darbuotojui, kurių darbas visuomenei ne mažiau reikšmingas nei, pavyzdžiui, Seimo nario, gauti tokį pat teisingą apmokėjimą už darbą, kurį gauna politikas, kuris turi galimybę sau nusistatyti darbo užmokestį. Paprastam, statistiniam gyventojui realiai ginti teisę į teisingą darbo apmokėjimą galima tik tuo atveju, kai pažeidžiamos konkrečios įstatymo normos, o ne deklaratyvūs principai.
Grįžkime prie bejėgių prieš Konstitucinį Teismą Seimo narių. Ar tikrai jie neturi galimybių nutraukti tą daug metų esančią netvarką, kai Konstitucinio Teismo teisėjai, imdamiesi spręsti tam tikras bylas, pažeidinėja įstatymus ir teisės principus? Manau, kad jeigu norėtų, tai galėtų nutraukti Konstitucinio Teismo neribotas galias. Tereikia ne mažesnei kaip 36 Seimo narių grupei surinkti parašus Konstitucinio Teismo teisėjų apkaltos inicijavimui. Pagrindas tam yra – sulaužyta Konstitucinio Teismo teisėjo priesaika. O priesaikos sulaužymas kartu reiškia šiurkštų Konstitucijos pažeidimą. Per apkaltą ir būtų išsiaiškinta, ar Konstitucinio Teismo nutarimas yra teisėtas ir teisingas ar ne.
Tik manau, kad Seimo nariai to nedarys, nes, pirma, jiems nenaudinga turėti mažesnį atlyginimą, antra, kas gali garantuoti, kad po Konstitucinio Teismo eilė neateitų Seimui. Juk tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai sprendžiamas Seimo narių darbo sąlygų įstatymas, virš Seimo narių yra tik sąžinė ir Dievas. O dėl savęs sąžinė visada pasirūpina, todėl įsivedamos tokios teisės ir pareigos, kad būtų galima nelankyti gana nemažą dalį Seimo posėdžių, bet gauti nesumažintą atlyginimą, galima išvis Seime nesirodyti, bet būti Seimo nare. Ir jeigu Petro Gražulio abejonės dėl vienos Seimo narės pasitvirtintų, tai Seime dirbti galima net mirusiems.
Emilija