Rima Štefanė
Esu iš Mažeikių. Kažkada ambicingo rajono centro, siekusio miesto vardo. Dabar tirpstančio. Su Williams, Jukos ir Orlen karalyste… Atvažiavus iš svetur atrodytų, reikėtų džiaugtis – miestas gražėja, tvarkosi…
Bet… bet ir čia verda savo slaptasis gyvenimas, taip tolimas nuo tikrosios demokratijos ir teisingumo… Tad norom nenorom imi ir susimąstai, kokioje Lietuvoje mes gyvenam?
Atsakymas vienas – DVIVEIDĖJE.
Besišypsantis malonus, netgi taurios išraiškos demokratinės teisinės valstybės veidas atsuktas Europos Sąjungai –iš kur plaukia tokie laukiami pinigėliai, juos galima įsisavinti-pasisavinti milijonais (kas tik turi galimybę) – tai labai gerai pastebima ir Mažeikiuose.
Kitas Lietuvos veidas – piktas, perkreiptas, paniekinančiu žvilgsniu, atgręžtas į savąją tautą – anarchinės oligarchinės diktatūros veidas, žvelgiantis iš aukšto į „runkelius“: jūs esat niekas, jūs neturit teisės, jūs privalot paklusti ir vykdyti, vykdyti.
Per drąsiai pasakyta? Aš manau, kad laikas nusiimti rožinius akinius ir pripažinti tikrovę. Daugiau kaip prieš dvidešimtį metų kažkas mostelėjo neva stebuklų lazdele ir tarė: nuo šiandien pas mus demokratija. Ir mes tuo patikėjome. Tik niekinamas socializmas niekur nedingo, tik pakeitė pavadinimą ir mutavo, bet tikrai ne į demokratiją.
Štai ir Mažeikiuose užsimanė verslininkas, vietinės spaudos „ryklys“, beje, dar ir savivaldybės tarybos narys Alvydas Balčiūnas Mažeikių senamiesčio centre vietoj kažkada buvusios jaukios kulinarinės parduotuvėlės pastatyti didžiulį komercinį centrą. Nors vietos ir katinui nėr kur apsisukti. Miesto valdžia stojo mūru už tokį projektą. Netyčia ima ir ateina mintis: „Kad taip mūsų Prezidentei tiek drąsos, kiek jos turi Mažeikių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vadovė Daiva Štakonaitė, kuri už šį projektą pasirengusi po teisėsaugos tankais gulti. Ne taip būtų susiklostęs mažosios Deimantės likimas, ne taip. Silpna moteris ta mūsų tautos išrinkta prezidentė, tik silpna moteris juodu diržu. Tąkart buvo pamiršta liaudies išmintis: „Ne ta motina, kuri pagimdė, bet ta, kuri išaugino.“ Silpniems ne vieta politikoj.
Bet grįžkime prie Mažeikių. Rajono architektė „deda visas“ pastangas kuo daugiau automobilių stovėjimo vietų įrengti… šalia verslininko sklypo esančių daugiaaukščių gyvenamųjų namų kiemuose – kad iškiltų kuo didesnis statinys. Burbos gatvės 2 ir 4 namų gyventojams tiesiu tekstu pasakyta: kiek norime, tiek žemės ir skiriame, jūs neturite teisės nurodinėti. Bus iškirsti šalia namų prieš keletą dešimtmečių pačių gyventojų sodinti išlakūs medžiai, kiemai pavirs vientisa asfaltuota aikštele, vaikams nebus kur žaisti. Valdžia daro, ką nori: visuomenė – tik demokratijos priedanga: padeda vakarams kurti jos iliuziją.
Prokuratūra visuomenės intereso negina. Ji – vietinių didesnių ir mažesnių oligarchų apsauga. Kaip ir Šiaulių STT, kuri nemato ar nenori matyti, kas vyksta. Nors viskas ir taip akivaizdu: apygardos teisėsaugoje dirba nemažai buvusių Mažeikių pareigūnų…
Mažeikiai – didžiosios politikos atspindys, o gal atvirkščiai? Mes, lietuviai, įpratom būti tuo mažu aguonos grūdeliu, nuolankiu ir paklusniu… O kur mūsų savigarba?
Tie, kurie gerbia save – išvažiuoja. Ne kiekvienam skirta būti „savižudžiu“, aš taip įvardinčiau tuos, kurie išdrįsta prieštarauti valdžiai: žemiausiai stovintiems ypač sunku atlaikyti priešininkų atakas, nes žmogiškumui sunaikinti pasitelkiamos pačios juodžiausios technologijos.
Drakonas miršta ir atgimsta vėl ir vėl tų pačių partijų pavidalu. Ar ilgai? Mes, deja, praėjus dvidešimčiai metų nuo nepriklausomybės atgavimo nebeturime tiek drąsos kaip ukrainiečiai… Mes dejuojam ir tyliai pakampėm skundžiamės: ne to norėjom. Tai išdrįskime prabilti, būkim vieningi.