15min.lt
Ši antraštė nėra originali. Kažkada ją panaudojo Rytis Juozapavičius parodydamas, kaip veikia šių dienų žiniasklaida. Pasirinkti žodžiai visiškai atitinka norminę leksiką. Vieną jų galima rasti Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, kitą – Valerijos Vaitkevičiūtės sudarytame Tarptautinių žodžių žodyne.
Žodžiai visiškai normalūs, bet jų vartojimo kontekstas gali būti labai įvairus. Jais galima lengvai užgauti tam tikras visuomenės grupes ar konkretų asmenį.
Manau, kad iš visų šį tekstą atsidariusių žmonių, homoseksualių yra nedidelė dalis. Kodėl jį atsidarė kiti?
Apie tai šis komentaras. Tiksliau, apie pelningą verslo modelį, kuriam įgyvendinti reikia viešos tribūnos, aukos ir minios žioplių, kurie tarytum viduramžių miestų aikštėse susirinkęs liumpenas stebės egzekuciją.
Taip pat reikia identifikuoti visuomenės grupes, kurios taps tavo taikiniais. Tai gali būti emigrantai, mamos, hipsteriai, veganai, feministės, rusiškos muzikos klausytojai, sportinių automobilių mylėtojai, provincialai, Darbo partijos rinkėjai, žmogaus teisių gynėjai ir panašiai.
Geriau, kad tai būtų mažai įtakingos visuomenės grupės, kurios aplinkiniams gali kelti susierzinimą – lengvi taikiniai, nes neatsargiai pasirinkus galima stipriai nukentėti pačiam.
Tai gali būti net atskiri individai, kurie tau ar tavo „chebrai“ nepatiko ir kuriuos viešai „pagaidinti“ bus ne tik pelninga, bet ir smagu.
Kiekvieną savo viešą pareiškimą būtina pavadinti kuo skambiau. Pavyzdžiui: „Mūsų emigrantai dabar – vatnikai“, „Mašinas ant coverio nuotraukos dedasi ligoniai“, „Kaimiečių protavimas – lyg apsirūkiusi vertybių sistema“ ir taip toliau.
Tekstuose būtina atvirai deklaruoti savo panieką pasirinktai žmonių grupei, siūlyti jos atstovus vagonais vežti į Donbasą ar panašius kliedesius. Svarbiausia, rašant neieškoti jokių argumentų, nes pagrindinis argumentas yra tavo nuomonė.
Efektas – panašus kaip „YouTube“ vaizdelių, kur milijonus peržiūrų renka fekalijomis besimėtančių beždžionių įrašai. Žmonėms įdomu pasijuokti iš kito. Žmonėms smagu stebėti, kai kitas žeminamas. Tai jiems patiems leidžia pasijusti geriau. Tol, kol tos fekalijos nelekia į jų pusę.
Protu visi supranta, kad emigrantas nėra tolygu vatnikas, o automobilio nuotrauka socialinio tinklo profilyje nereiškia, kad paskyros savininkas ligonis, bet juk čia ir yra visas verslo idėjos žavesys! Na, kas su autoriumi eis rimtai diskutuoti tokiomis temomis? Norvegijoje dirbantis lietuvis ar apie nuosavą BMW svajojantis septyniolikmetis? Jų pretenzijos tik generuoja papildomus klikus ir linksmina autorių.
Taip tu tampi „skaitomiausia“ lietuviško interneto žvaigžde, prekės ženklu, „dievybe“ – bent jau taip pats save gali pristatyti. Tau moka už komentarus, laidas, apsilankymus renginiuose. Gausias savo sekėjų gretas tu gali paagituoti balsuoti už politiką, iš kurio dar vakar pats juokeisi. Juk verslas yra verslas.
Gali leisti knygas apie „homo sovieticus“, iš kurių nuolatos tyčiojiesi, o šie jas mazochistiškai pirks, kad vėliau galėtų skųstis, kokios jos lėkštos ir neįdomios. Įtaka, turtai, blizgių žurnalų puslapiai. Ko dar norėti?
Vis dėlto, šis verslo modelis turi vieną bėdą. Sekėjų miniai reikia vis naujų reginių. Brangiai „brand’ą“ perkančiam užsakovui reikės pažadėtų klikų. O jų pasiekti vis sunkiau. Nepatinka supermamytės? Žinom. Nervina startuoliai? Skaitėm. Juokingi varguoliai, kurie neskiria „Espresso“ nuo „Ekspreso“? Jau girdėjom.
Kas toliau? O toliau du keliai. Arba ieškoti kito verslo modelio – tiesa, nėra jokių garantijų, kad jis bus toks pats sėkmingas, arba rinktis jautresnius publikos dirgiklius.
Ir čia neišvengiamai prasideda taikymas „ad hominem“. Nuo abstrakčių feminisčių, prie „nelabai protingos ir nenuovokios, bet ganėtinai aktyvios moters, pasisėmusios patirties normaliose, pagarbiose, civilizuotose šalyse, kuri bandė reikštis valstybės tarnyboj. Nepavyko. Politika pasirodė pernelyg politiška. Dabar vadovauja dideliam skambučių centrui ir dėvi maskatuojančius palapinės formos rūbus, kad paslėptų lašinius.“
Publika sužavėta. Jų akyse gimsta naujas konfliktas. Rezgasi nauja intriga. Pavieniai tokiems išpuoliams nepitariančiųjų balsai tik didina susidomėjimą ir kuria reikiamą atmosferą. Popkornas paruoštas. Kas bus toliau?
Autoriui svarbu tiesiogiai neįvardinti žmogaus, apie kurį rašo. Juk Lietuvoje šį aprašymą atitinka daug moterų, todėl labai sunku suprasti, kuri konkrečiai turėta galvoje.
Beje, čia labai reikšmingas ir teisinis aspektas. Kai jau esi nuteistas už viešą įžeidimą ir kai yra bylų, kuriose sutikai sumokėti ir atsiprašyti, kad tik jos būtų nutrauktos, viešai įvardinti žmogų, kurį žemini, yra labai pavojinga. Įstatymai, teistumas ir vienas kitas priverstinai sumokėtas tūkstantis, aišku, nėra svarbu – juk atsiperka dešimteriopai. Bet kas bus, jeigu pasodins?
Labai svarbu pagal geriausias Kremliaus propagandos taisykles sukabinti kuo daugiau etikečių, kad ateityje jas vos paminėjus, žmonės iš karto suprastų, apie ką kalba. Vėlgi, išvengiant asmens, ant kurio pilamos pamazgos, įvardijimo. Taip, reikalui esant, pasiliekamas kelias pasinerti į begalines diskusijas, ką turėjai ir ko neturėjai galvoje.
Panašiai repertuare atsiranda abstraktus Lietuvos bedarbis, kuriam „humoro jausmo likučius amputavo kartu su atlyginimu ir tarnybiniu kabinetu, kuris tampė po visas instancijas nemėgiamus žiniasklaidos atstovus, kol dar galėjo susirinkti litų viešajam transportui iš savo sodų bendrijos namelio iki komisijos ar teismo“.
Banalu? Nebeįdomu? Nekabina? Žibalo į ugnį visada galima įpilti savo „Facebook“ paskyroje, kurią seka 30 tūkstančių žmonių. Pavyzdžiui, tokiu įrašu: „Jeigu Jurga Ivanauskaitė nebūtų mirusi, šiandien turbūt rašytų dar nykesnius briedus, negu jos knygos apie Tibetą, arba nupušusius memuarus, kaip kad laisvos Lietuvos žiniasklaidą sukūrusi Audronė Urbonaitė.“
Kas kad J.Ivanauskaitės kūriniai įtraukti į vidurinės mokyklos literatūros kursą? Dar geriau. Daugiau žmonių žinos, apie kokius „briedus“ kalbama ir kas tikrasis autoritetas juos vertinti.
Dar galima pasitelkti kokį mirusį signatarą ar… žodžiu, galimybės beribės. Atrodo. Nors geriau pagalvojus – kur toliau?
Tokiam verslo modeliui reikia dar dviejų labai svarbių dalykų. Pirmiausia, reikia turėti daug pažįstamų, bičiulių, kolegų, kurie užima svarbias pareigas ir kurie tave labai palaiko visur ir visada, nes tu jiems naudingas ir šiaip su tavimi būti „cool“.
Kaip mokykloje su didžiausiu klasės chuliganu: „Gal pats taip ir nedaryčiau, bet su juo valgykloje pasėdėti smagu. Jaučiuosi „chebros“ dalimi, o tas „looseris“, kurį jis ką tik apspjaudė, tegul žino savo vietą. Dabar su juo klasėje iš viso niekas nebendraus.“
Idealu – susirasti panašių į save „nuomonės lyderių“, su kuriais reikalui esant bus galima suremti pečius ginantis ar puolant naują auką. Galų gale apie „vertibes“ prie alaus bokalo ar vyno taurės pasikalbėti.
Bet svarbiausia, reikia aplinkinių baimės, kad matydami, kaip žeminamas šalia esantis žmogus, jie nedrįstų įsikišti. Juk bus blogai pačiam. Va, kažkas pabandė, tai buvo su žemėm sumaišytas. Visi kolegos, draugai ir artimieji juokėsi. O ką jis laimėjo? Nieko. Dabar gyvena apkabinėtas etiketėm, štampais, „banais“.
Tada kvietimų į renginius nemažės, politinė nomenklatūra tavo draugijos nesibodės, darbdaviai skaičiuos klikus ir tau plekšnos per petį sakydami: „Šaunuolis!“
Vis dėlto, anksčiau ar vėliau atsiras pirmas, kuris nepabūgs ir pasakys, kad karalius nuogas. Antras, trečias, penktas. O tai jau pavojinga verslui!
Būtina kažką skubiai daryti. Pavyzdžiui, viešai skelbti karą akcijos „Savaitė be patyčių“ rengėjams. Gal kiti išsigąs? Viešai lodytis su vaikų psichologais, socialiniais darbuotojais ar psichologinės pagalbos linijos vadovais gal ir ne taip malonu, kaip pasakoti kokie „atsilupę“ Lietuvos kaimiečiai, bet ką darysi.
Tuo pat metu būtina garsiai šaukti, kad tie, kurie kovoja su patyčiomis, yra naujų laikų inkvizitoriai, nes paprašyti žmogaus viešai nedergti kitų, kurie net neturi galimybės atsakyti, yra laisvo žodžio varžymas.
Tik ar nuo tokio šaukimo kas nors pasikeis? Varguolių „gaidintojas“, aimanuojantis, kaip jį skriaudžia vaikų psichologai, atrodo gana apgailėtinai.
Dar labiau apgailėtinai atrodo visa tai iš šalies pasyviai stebintys žmonės, kurie naujos pamazgų dozės laukia kaip naujos serialo serijos. Kurie mėgaujasi, kai pamazgos taško jų politinius oponentus ar verslo konkurentus.
Ne, juk tai ne apie mus, ne apie vaikų savižudybes, ne apie suaugusiųjų agresiją, ne apie peršamus naujus bendravimo standartus. Tikrai ne. Tai apie palaidines ir lašinius. Ir apie prekės ženklą, kurį perkantys verslininkai puikiai supranta, už ką moka tokius pinigus.