Tęsdama „prezidentės parengto“ Nevyriausybinių organizacijų įstatymo projekto aptarimą, portalo Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė kalbina Skirmantę Kondratienę – visuomenininkę, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkę, buvusią JAV būsto ir urbanistikos viceministrę, Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus patarėją, Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėją, Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo viceministrę.
Gal galite trumpai priminti Nevyriausybinių organizacijų įstatymo kūrimo priešistorę?
Pirmasis NVO įstatymo variantas atsirado premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybės metu, bet pati nevyriausybinių organizacijų įstatymo idėja buvo gvildenama gerokai anksčiau. Jau per pirmąją prezidento Valdo Adamkaus kadenciją, kai dirbau jo patarėja, buvo kalbama apie tai, kad būtina išgryninti ir nusakyti, kas yra vis dėlto ta pilietinė visuomenė.
Tokio projekto pateikimą svarstė dar Andriaus Kubiliaus vyriausybė – tuo metu būdama premjero patarėja dalyvavau grupėje, kuri svarstė pačią NVO koncepciją. Tada parengtas įstatymo projektas buvo atmestas. Šį naująjį NVO įstatymą inicijavo įvairios nevyriausybinės organizacijos ir prezidentūra pateikė jo galutinį variantą.
Aš pati šiuo klausimu domiuosi nuo seno ir dabar dirbu nevyriausybiniame sektoriuje visuomeniniais pagrindais.
Ar Jūs pati dalyvavote kuriant šitą įstatymo variantą?
Ne, bet mes pasisakydavome tuo klausimu, komentuodavome atskirus straipsnius, jų redakcinius variantus.
Kaip Jūs vertinate šį naująjį įstatymą?
Nevyriausybinėms organizacijoms rūpėjo, kad jis atsirastų, pirmiausia dėl to, kad kai būna konkursai dėl finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms, juose dalyvauja ir tarpusavyje konkuruoja labai skirtingo statuso organizacijos: ir savivaldybių asociacijos, ir verslo įvairios asociacijos, ir visokie mėgėjų klubai – visa tai dabar įeina į tą „nevyriausybinkų“ sąvoką. O juk vienos šių organizacijų yra iš dalies finansuojamos valstybės, kitos – pačių narių finansuojamos, pavyzdžiui, mėgėjų klubai. Tada tos pilietinės organizacijos, kurios teikia, pavyzdžiui, paslaugą, kurios bando skurdą mažinti, ar teikia labdarą, ir neturi kito pajamų šaltinio, turi konkuruoti nelygiomis sąlygomis.
Yra labai daug juridinių darinių ir jie tikrai ne visi yra grynai „viešosios naudos“ organizacijos. Nėra gerai, kad valstybė remia tokias organizacijas, kurios iš tikrųjų turėtų būti remiamos savo narių ar steigėjų.
Taigi šio įstatymo pagrindinis tikslas yra išgryninti NVO sąvoką – apibrėžti, kas teikia „viešąją naudą“. Čia ne valstybės noras kontroliuoti, čia yra valstybės noras reguliuoti. Paimkime, pavyzdžiui, religines bendrijas – ar jos yra nevyriausybinės organizacijos? Juk bažnyčios ir taip gauna paramą iš valstybės. Aš nekalbu apie „Caritas“ – tokios organizacijos tikrai yra NVO. Aš kalbu apie tokias religines bendrijas kaip parapijas arba tiesiog bažnyčios institucijas. Vienu žodžiu, ar vienodai traktuotinos religinės bendrijos, verslo asociacijos, profsąjungos, kurios gauna finansavimą iš kitų šaltinių, ir grynai pilietinės, dažnai savanorių pagrindu išsilaikančios, organizacijos? Toks išgryninimas labai reikalingas, kad kai būna konkursai, kai skirstomi pinigai, pavyzdžiui, per Europos socialinio fondo agentūrą, būtų iš tikrųjų aišku, kas ten turėtų dalyvauti, kad tai būtų pelno nesiekiančios organizacijos, kurios nori ką nors gero padaryti pačiai visuomenei. Įskaitant ir visas žmogaus teisių organizacijas.
Ir toks reguliavimas yra visose valstybėse. Amerikoje taip pat daug įvairių formų: ir visokios ne pelno organizacijos, ligoninės, mokyklos. Bet ar jos tikrai nevyriausybinės organizacijos, ar jos visos turėtų pretenduoti į valstybės paramą per mokesčių sistemą? Kaip žinote, ten asmenims galima nurašyti tam tikrą apmokestinamųjų pajamų dalį, jeigu jie aukoja valstybės kriterijus atitinkančioms organizacijoms. Taigi valstybė suinteresuota, kam aukojama, ir kriterijus nustato.
Taigi įstatymu siekiama išgryninti: kas gali tikėtis per konkursus gauti valstybės paramą, teikiamą tam, kad būtų skatinama pilietinė visuomenė, o ne „savos naudos“ organizacijos, ar organizacijos, kurios tik savo juridine forma „nevyriausybinės“.
Sutinku: aiškumo, kuris rastųsi iš aiškiai apibrėžtos sąvokos, visi labai norėtų. Bet dar būtų gerai, kad būtų aiškiai aprašytas ir pats atstovavimo Taryboje mechanizmas, atstovavimo proporcijų mechanizmas – juk išties svarbu apibrėžti, kaip bus atrenkami nevyriausybinio sektoriaus atstovai, kurie kartu su vyriausybe brėš penkerių metų nevyriausybinio sektoriaus politikos kryptis.
Seimo teisės departamentas į tai buvo atkreipęs dėmesį. Kadangi šis įstatymas Seime dar bus svarstomas, manau, dar bus ir patikslinimų, ir pataisų. Tarp kitko, jeigu bus tas įstatymas priimtas ir bus matyti problemų ar spragų, po šešių mėnesių galima teikti pataisas – toliau gryninti. Bet vis tiek būtų geriau su tuo įstatymu negu be jo. Taip, neaiškumų lieka, bet negalima sakyti, kad negalime priimti įstatymo, nes lieka neaiškumų. Juk dabar neaiškumų yra daug daugiau.
O koks, Jūsų manymu, turėtų būti valstybės vaidmuo formuojant NVO politiką?
Akivaizdu – valstybė formuoja politiką. Ir šiame įstatymo projekte siekiama, kad nevyriausybiniam sektoriui būtų oficialiai atstovaujama ir kad valstybė būtinai tartųsi su piliečiais bei pilietinėmis organizacijomis prieš priimdama sprendimus, kurie juos tiesiogiai liečia. Bet, man atrodo, kartais pagrįstai baiminamasi: labai dažnai įstatymas būna geras, intencija gera, bet jį įgyvendinant ne visko laikomasi arba laikomasi pro forma. Jeigu nėra visiškai aišku, kaip ten bus, kas ten atstovaus ir kaip, kokiu pagrindu bus renkamos tos skėtinės organizacijos, kurios atstovaus, suprantu, kodėl baiminamasi.
Valstybė, aišku, negali kalbėti su šimtu organizacijų – tam tikra atranka turi būti. Ir turi būti aišku, kas tą atranką daro, kaip ten organizacijos reiškiasi. Dėl to ir pasiūlyta tai daryti per skėtines organizacijas, nes jos pačios jau apima laba daug organizacijų. Yra įvairių problemų, bet čia jau pats nevyriausybinis sektorius turėtų sukrusti – tą jis ir daro.
Taip pat kai kam kyla neaiškumų dėl to, kad Taryboje numatyta pusė valdžios ir pusė nevyriausybinių organizacijų atstovų. Ir visai neaišku, kokios valstybinės organizacijos turi dalyvauti toje Taryboje. Šiandien labai panašiais pagrindais veikia NVO komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Reiktų įvertinti, ar ji sėkmingai veikia, ar adekvačiai atstovauja nevyriausybinį sektorių. Kiekvienu atveju ta taryba juk tik patariamoji – valstybė vis vien nustato politiką. Ir šiandien tą daro be tarybos. Dėl to mes atstovus į valdžią ir renkam. O Tarybos tikslas – kad valdžia daugiau konsultuotųsi su visuomeninėmis organizacijomis, kad daugiau kalbėtųsi.
Vienas dažniausių naujojo įstatymo kritikų argumentų – skėtinių organizacijų tarpininkavimo mechanizmas. Juk įstatyme nėra numatyta nei „skėtinių“ organizacijų skaičius, nei kiek tokių grupių ar sektorių gali būti.
Tų skėtinių organizacijų gali būti labai daug ir nėra reikalo riboti jų skaičiaus dirbtinai. Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų koalicija apima visas skėtines organizacijas ir gali priimti naujas. Aiškų, jeigu taryboje narių skaičius apibrėžtas, pačios skėtinės organizacijos – jų koalicija – turėtų spręsti, kaip vyks narių rotacija. Kas yra skėtinių organizacijų atstovai, kaip juos renka – tikrai nėra visiškai aišku, bet čia jau pačių nevyriausybininkų reikalas. Žodžiu, įstatymas eina gera linkme, geras pirmas žingsnis, bet aišku, kad sumaišties liks ir kad ne viskas iki galo aišku.
Bet baiminimasis, kad valstybė nori kontroliuoti tą sektorių, yra nepagrįstas. Man atrodo, kad pats nevyriausybinis sektorius norėtų, kad būtų daugiau aiškumo ir valstybinėms įstaigoms, ir savivaldybėms – kad būtų aišku, kas yra kas ir kas turėtų būtų finansuojama.
Projektas gal netobulas, bet kelis esminius NVO sektoriui svarbius klausimus vis dėlto sprendžia. Ir verta pažymėti, kad šis įstatymo projektas, taip pat ir jo ankstesni variantai, buvo rengtas pačių nevyriausybinių organizacijų iniciatyva ir dalyvaujant šio sektoriaus atstovams. Tai ne valdžios bandymas valdyti nevyriausybines organizacijas, bet jos politikos NVO atžvilgiu patikslinimas. Juk politika ir nusako valdžios požiūrį ir santykius su aptariamu subjektu. Tikrai ne valdžios tikslas kontroliuoti NVO. Net neįsivaizduoju, kodėl ji to norėtų ir kaip ji tai darytų. O dėl kitų niuansų tegu teisininkai aiškinasi. Sveikinu organizacijas, kurios reiškia savo pilietinę poziciją dėl šio įstatymo projekto.
Skaitant įstatymą kyla abejonių, ar taip nėra užkertamas kelias rastis naujoms iniciatyvoms, naujoms skėtinėms organizacijoms, nes kai matai, kaip stipriai remiama, pavyzdžiui, LiJOT’o, veikla, akivaizdu – naujai analogiškai organizacijai rastis jokių galimybių, tiesiog resursų nebūtų.
LiJOT’as turi valstybinį finansavimą, tiesa, tokios pas mus jaunimo rėmimo tradicijos susiklostė. Yra ir kitų valstybės remiamų skėtinių nevyriausybinių organizacijų, bet tikrai nedaug ir ne visi nevyriausybininkai patenkinti tokiomis nelygiomis sąlygomis. Bet vietos atsirasti naujoms skėtinėms organizacijoms tikrai yra. Ir aišku, būtų gerai, jeigu apskritai būtų dosnesnis NVO finansavimas tokiose srityse, kuriose pilietinės organizacijos gali svariai prisidėti prie viešojo gėrio kūrimo – ar tai aplinkosauga, ar socialinės paslaugos, ar žmogaus teisės, ar kita naudinga veikla.
Sutinku, kad dar ne viskas yra iki galo padaryta, bet šis įstatymas tikrai žingsnis į priekį, o ne atgal. Jis neįveda daugiau sumaišties, nei dabar yra, o tik išgrynina kai kuriuos dalykus. O vėliau matysis, ką toliau reikia daryti. Teisingai, dar daug abejonių lieka, bet valstybė turi nuspręsti, kokias pilietines organizacijas ji nori finansuoti iš biudžeto, iš europinių fondų, ir taip paskatinti pilietinės visuomenės vystymąsi.
Ačiū Jums už išsakytą požiūrį.
Daugiau apie naująjį Nevyriausybinių organizacijų įstatymą skaitykite ankstesnėse Tiesos.lt publikacijose:
Vyriausybinių ar nevyriausybinių organizacijų įstatymas?
Žmogaus teisių gynėjai siūlo atmesti „prezidentės parengtą“ Nevyriausybinių organizacijų įstatymą ir rašyti naują
Romualdas Povilaitis: Prezidentės siūlomas įstatymas – tai putinizacija
Irena Vasinauskaitė. Du P – parlamentas ir prezidentė – smaugia pilietinę iniciatyvą [1]
M. Žaltauskas: Nevyriausybinių organizacijų įstatymu reikia įteisinti tai, kas jau veikia
Iš propagandos frontų: į kovą valdžia meta jaunimą