Roberta Tracevičiūtė | „Lietuvos žinios“
Lietuvos gyventojai – vieni skurdžiausių Europoje. Nors esama teigiančiųjų, kad skursta tik tinginiai, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorė dr. Natalija Atas įsitikinusi, jog didžiulį skurdo lygį mūsų šalyje lemia nepalankios darbo rinkos sąlygos, maži atlyginimai, neproporcingai kylančios kainos, prasta socialinė apsauga ir valdančiojo elito abejingumas.
Šefildo (Didžioji Britanija) universitete disertaciją apie Lietuvoje skurstančius darbuotojus apsigynusi VDU Socialinės politikos programos lektorė N. Atas kritikuoja mūsų valstybės pasirinktą neoliberalų gerovės modelį, neužtikrinantį žmonėms socialinio saugumo ir oraus gyvenimo.
Padėtį, kai penktadalis šalies gyventojų skursta, mokslininkė prilygina tyliai humanitarinei krizei. „Tyliai, nes ši opi ir vis aktualėjanti problema nesulaukia nė dalelės adekvataus ir taip reikalingo viešojo bei politinio dėmesio“, – interviu „Lietuvos žinioms“ pabrėžė VDU dėstytoja dr. Natalija Atas.
Valstybė prisiima tik minimalią atsakomybę
Lietuvos ūkio augimas po ekonomikos krizės išlieka vienas sparčiausių Europos Sąjungoje (ES). Tačiau gyvenimo pagerėjimo nejaučiama – žemiau skurdo ribos gyvena daugiau kaip penktadalis žmonių. Kokios priežastys tai lemia?
Priežastys yra kompleksinės, pradedant nuo radikalių ir staigių šoko terapijos reformų, vykdytų dešimtojo dešimtmečio pradžioje, baigiant šiuolaikiniu mūsų gerovės valstybės modeliu. Daugiau dėmesio norėtųsi atkreipti būtent į šį veiksnį.
Skurdo paplitimo laipsnis skirtingose valstybėse labai priklauso nuo tų šalių gerovės modelių ir jų taikomų socialinės politikos strategijų. Valstybė gali sumažinti arba, priešingai, paskatinti socialines problemas ir nelygybę visuomenėje. Gerovės valstybės taikomos priemonės gali daryti įtaką skurdo lygiui įvairiais tiesioginiais ir netiesioginiais būdais. Pavyzdžiui, tiesiogiai skurdą galima mažinti per socialinę paramą. Šio proceso logika paprasta: kai žmonės patiria tam tikrą socialinę riziką, tarkime, netenka darbo, valstybė juos paremia ir taip neleidžia nugrimzti į skurdą, į socialinę atskirtį. Netiesiogiai socialinės apsaugos dosnumo lygis daro įtaką individualiam žmonių pajėgumui derėtis dėl užmokesčio darbo rinkoje. Šis procesas reguliuoja mažų atlyginimų paplitimo lygį. Jeigu socialiniai pervedimai šalyje itin menki, darbuotojai dėl kitų alternatyvų neturėjimo yra priversti susitaikyti su labai mažais atlyginimais. Lietuvoje tai aiškiai matoma.
Mūsų šalies gerovės sistema vis labiau panėšėja į neoliberalų modelį. Valstybė prisiima tik minimalią atsakomybę už savo piliečių gerovę. Pagrindinė atsakomybė už orų pragyvenimą perkelta patiems žmonėms ir jų šeimoms ant pečių. Tikimasi, kad gyventojai savarankiškai pasirūpins savo gerove dirbdami. Tačiau Lietuvos rinka dideliai daliai žmonių neleidžia užsitikrinti oraus pragyvenimo: atlyginimai itin maži, darbo sąlygos – nestabilios ir nepalankios, karjeros galimybės – prastos. Taip galima apibūdinti labai daug darbo vietų mūsų šalyje. Lietuvoje mokami vieni mažiausių atlyginimų Europos Sąjungoje, be to, čia jie gerokai labiau paplitę nei kitose valstybėse. Todėl mūsų gyventojai atsiduria neįmanomoje padėtyje: negali pasikliauti nei darbo rinka, nei socialinės apsaugos sistema. Kitaip tariant, Lietuvos žmones nuvilia tiek valstybės institucijos, tiek darbo rinka.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt.