Bernardinai.lt
Šių metų gegužę buvo pasirašyta tarptautinė prekybos sutartis, kuri iš esmės yra teisinis pamatas ir gairės pasaulio rinkų restruktūrizacijai. Nors derybos dėl Sutarties (TISA) nebuvo griežtai įslaptintos, apie jas praktiškai nebuvo užsiminta žiniasklaidoje. Tokia žiniasklaidos reakcija glumina, nes pasiektas istorinės svarbos susitarimas, turėsiantis didelę reikšmę daugelio žmonių gyvenime.
Birželį WikiLeaks viešai paskelbė slaptą TISA juodraštį. Jis aprėpia net 50 valstybių ir didžiąją dalį pasaulinio prekybos tinklo. Sužinojome, kad Sutarties tikslas – nustatyti taisykles, kurios padės transnacionalinėms korporacijoms plėsti savo įtaką, pašalinant iš jų kelio bet kokius barjerus – nacionalinį reguliavimą. Sutartis draudžia sugriežtinti finansinių paslaugų reguliavimą, nepaisant to fakto, kad 2007–2008 metų finansų krizė, kaip pagrįstai teigiama, buvo susijusi būtent su per menku reguliavimu. Maža to, JAV ypač aktyviai stengiasi išvalyti kelią valstybių sienų nepaisančiam informacijos judėjimui. Nepaisant viso to, mes itin menkai ką nors girdime apie tokio pobūdžio tendencijas bei pastangas.
Ar jums nekelia nuostabos neatitikimas tarp įvykių svarbos ir jų slaptumo? Ar tai ne apmaudus ir daug ką atskleidžiantis pavyzdys to, kas vyksta su demokratija liberaliose kapitalistinėse Vakarų valstybėse? Prieš pusantro šimtmečio Karlas Marxas knygoje „Kapitalas“ rinkos mainus tarp darbininkų ir kapitalistų apibūdino kaip tikrą prigimtinių žmogaus teisių rojų, kur viešpatauja tik laisvė, lygybė, nuosavybė ir … Benthamas. Ironiškai pridėdamas Jeremy Benthamo, egoistinio utilitarizmo pamokslininko, pavardę, parodė, ką iš tiesų kapitalistinėje visuomenėje reiškia „laisvė“ ir „lygybė“. Kaip buvo pasakyta Komunistų partijos Manifeste, laisvę šiuolaikinė buržuazinė visuomenė suvokia tik kaip prekybos laisvę, teisę laisvai pirkti ir parduoti. Lygybe, savo ruožtu, vadinama formali teisinė pardavėjo ir pirkėjo lygybė, net jei žmogus yra priverstas parduoti savo darbą bet kokiomis sąlygomis (kaip tai turi daryti neapsaugoti darbininkai mūsų laikais).
Pagrindiniai 2008 metų finansinės griūties kaltininkai šiandien pasigrobė ekspertų, esą vedančių mus finansinio atkūrimo keliu, vaidmenį. Natūralu, kad jų patarimai tampa svarbesni nei parlamento nuomonė. Kaip teigė Mario Monti, parlamentarai neturėtų visiškai supančioti rankų vykdomajai valdžiai. Tačiau kas gi ta aukščiausioji valdžia, kuri sugeba persverti demokratiškai išrinktų liaudies atstovų sprendimus. Dar 1998 metais į šį klausimą atsakė Hansas Tietmeyeris, kuris anuomet valdė Deutsche Bundesbank ir gyrė tas nacionalines vyriausybes, kurios labiau pasitiki globalių rinkų nuolatiniu plebiscitu, o ne plebiscitu prie balsadėžės.
Įvertinkite šio begėdiško pareiškimo retoriką: globalios rinkos esą demokratiškesnės už parlamento rinkimus, nes čia balsavimas vyksta nuolat (jis pasireiškia rinkų svyravimu), ir jis vyksta globaliu, o ne tik nacionaliniu lygmeniu.
Štai tokia mūsų demokratija ir Sutartis, apie kurią kalbu, idealus jos pavyzdys. Esminiai sprendimai, kurie turės įtakos mūsų ekonomikai, svarstomi tylomis, Žingsnis po žingsnio vis didinama jau ir taip tarsi neribota kapitalo galia. Taip pat demokratiškai rinktų politikų sprendimų priėmimo erdvė vis siaurinama. Politinis procesas dabar paprastai susijęs su klausimais, kuriems kapitalas abejingas. Pavyzdžiui, kultūriniams karams.
Sutarties projekto paskelbimas – tai rimtas WikiLeaks strategijos pokytis. Iki šiol ši organizacija stengėsi eiti paskui specialiąsias tarnybas ir rodyti pastarųjų pėdsakus, bandymus kontroliuoti mūsų gyvenimą. Tai standartinė liberali tema – ar galima taikytis su grėsme asmens laisvei, kuri kyla iš despotiškos valstybės aparato. Tačiau dabar WikiLeaks imasi demaskuoti dar vieną kontroliuojančią jėgą – kapitalą, kuris grasina mūsų laisvei kur kas klastingiau, deformuodamas pačią laisvės sąvoką.
Parengta pagal The Guardian