Sočios epochos pabaiga: Putinas ir visuomeninis susitarimas

Aleksandr Belousov | slon.ru.

„Juodasis gruodis“ nužymėjo pabaigą ištisai epochai, kuri – kaip ir brežnevinis sąstingis – bus nostalgiškai prisimenama kaip šio amžiaus „sotaus“ pirmojo dešimtmečio epocha. Politine prasme toji epocha pasibaigė 2011-aisiais, sykiu su viduriniosios klasės sukilimu Bolotnajos aikštėje, o ekonomine prasme – kaip tik dabar – sykiu su rublio kritimu, atsispindinčiu valiutų keityklų tablo ekranuose. Be to, praeitin išnyko ir vienas iš neviešų epochos ramsčių – visuomeninis susitarimas, visą tą laikotarpį vienijęs valdžią, visuomenę ir gyventojus: žadėtoji materiali gerovė ištirpo tiesiog akyse.

Susitarimo formuluotė „sotumas mainais už pretenzijų į valdžią atsisakymą“ atsirado praėjusio dešimtmečio viduryje ir visuomeninėje sąmonėje post factum įtvirtino sampratą, padėjusią suvokti demokratinių teisių ir laisvių apribojimo priežastis. Šiuo susitarimu faktiškai buvo fiksuojama susiklosčiusi padėtis: konkurencijos rinkimuose, o ir pačių rinkimų lieka mažiau, tuo tarpu gyvenimo gerovė kyla – kartu su naftos kainomis. Tokio susitarimo reikėjo tolesnei politinei reformai, nes ankstesnieji argumentai – o jų buvo nemažai: valstybės dezintegracijos ir valdžios privatizacijos sustabdymas, federalinės funkcijos atstatymas regionuose, valstybės efektyvumo padidinimas, įstatymo diktatūros įvedimas ir kt. – tuo metu jau nebuvo tokie reikšmingi: oligarchai buvo sutramdyti, regionų struktūros atstatytos, ir nebeliko nieko, kas abejotų valstybės autoritetu.

Ir štai visam šiam materialios gerovės pasauliui atėjo galas, o kartu su juo – ir buvusiam visuomeniniam susitarimui. Pastarojo atžvilgiu visada buvo juntamas tam tikras skepsis, nes nuo resursų konjunktūros priklausanti materiali gerovė – ne pats patikimiausias pagrindas tokio pobūdžio susitarimams. Jau pavasarį vienas pirmųjų, pasisakiusių apie valdžios negebėjimą užtikrinti visuomeninį susitarimą, buvo Sergejus Gurijevas. Tuo metu atrodė, kad jeigu kam nors ir teks apriboti vartojimą, tai jokiu būdu ne plačiosioms masėms; jų atžvilgiu susitarimas veikė ir toliau – skirtingai negu nesisteminei opozicijai, su kuria valdžia nutraukė santykius dar 2011-ųjų metų pabaigoje. Įvedus sankcijas prieš Rusiją, liko vis mažiau iliuzijų dėl senojo ir praktiškai jau neįgyvendinamo susitarimo, o „juodasis gruodis“ sudėjo visus taškus ant „i“ ir tiems, kurie niekada nebuvo ekonomikos specialistai.

Tad dabar, liovusis veikti senajam susitarimui, iškyla svarbiausieji klausimai: koks bus naujasis, kas taps jo dalyviais ir ar jis apskritai bus priimtas? Pastarasis klausimas pirmiausia liečia valdžią: ar jai reikia kaip nors papildomai įsipareigoti, kai jos palaikymo laipsnis tiesiog astronominis ir kai nematyti aiškių ateities perspektyvų? Ir jeigu kas nors ir yra suinteresuotas tokiu nerašytu susitarimu, tai pirmiausia pati valdžia, nes tuomet ji nuo savęs nusimestų perteklinių finansinių įsipareigojimų naštą, nubrėžtų naują politinės gynybos liniją ir įtvirtintų naujojo gyvenimo – „pagal galimybes“ – tikslus ir prasmes. Panašūs susitarimai valdžiai visada būdavo parankūs; ne išimtis ir šis atvejis, nes azartiniuose lošimuose su valstybe laimėtojas žinomas iš anksto.

Kas dėl naujojo susitarimo, tai sprendžiant iš valdžios rankose likusių kortų jos galimybės ne itin didelės.

Pirmasis, banaliausias ir neįgyvendinamas variantas – „pakentėkite – viskas sugrįš“. Šiuo atvejų valdžia veiktų pagal 2008-ųjų metų krizės pavyzdį, nepolitikuodama ir neaštrindama situacijos, o ją palaipsniui užkalbėdama. Toks metodas atitinka Vakaruose paplitusią nuomonę, jog krintant naftos kainoms mažėja hibridinių režimų politinis agresyvumas. Tokioms susitarimo sąlygoms užtikrinti Rusijai prireiktų švelninti savo agresyviąją retoriką ir klausimais dėl situacijos Donbase sureguliavimo pradėti bendradarbiauti su ukrainiečių vyriausybe, ir tai – sprendžiant iš Lavrovo pasisakymų – jau iš dalies vyksta. Bandymas suturėti situaciją senojo susitarimo rėmuose priklausys nuo dialogo su Vakarų partneriais ir valiutų bei žaliavų rinkų būklės. Apie šio varianto realizavimo galimybę kalbėti sudėtinga – ir ne dėl objektyvių priežasčių, o greičiau dėl nenuspėjamų mūsų prezidento veiksmų.

Antrasis variantas – izoliacinis, karinis ir faktiškai „hobbsinis“ (autorius nurodo Thomas’o Hobbes’o [1588–1679] – anglų filosofo, politiko ir teoretiko 1651 m. išleistoje knygoje „Leviatanas“ aprašytą politinės filosofijos sistemos teoriją – vert. past.): „gyvenimas mainais į sotumą“. Juk T.Hobbes kaip tik ir aprašė visuomeninį susitarimą kaip savanorišką dalies pilietinių laisvių atsisakymą valstybės labui, tuo pačiu užsitikrinant savąjį saugumą. Kažkas panašaus mums siūloma ir dabar: jeigu aplink vien priešai, tik ir svajojantys sumindyti Rusiją, todėl, kad apgintume valstybę, mes privalome susiveržti diržus ir susivienyti. Ir nors išorės priešų grėsmė daugeliu atveju išgalvota, tačiau seniai yra žinoma: kuomet situacija vertinama kaip tikroviška, savo pasekmėmis ji ir tampa tikrove. Propagandininkų pastangomis tas grėsmės tikroviškumas tampa vis labiau apčiuopiamas. Tokiu būdu Rusijos piliečiai tarsi perkeliami į kažkurį jau primirštą sovietinį laikotarpį – kažkur tarp 194o-ųjų ir 1970-ųjų metų, kai priešai veržė apsupties žiedą, ir su jais kovojant tekdavo aukoti reikšmingą savo gerovės dalį.

Tačiau jei išties viskas vyksta pagal „hobbsinį“ variantą, kai mainais į saugumą valstybė iš piliečių pareikalauja dalies jų laisvės, už Rusijos žmonėms siūlomą naująjį susitarimą jie jau nebeturi kuo susimokėti, nes didžiąją jų laisvės dalį valstybė jau seniai pasiėmė. O tai reiškia, kad susimokėti teks kitu būdu – savo gerove. Beje, tuo pat metu nutylint, jog kažkada piliečiai mainais į gerovę savo politines laisves jau atidavė – juk susitarimo „gyvenimas mainais į sotumą“ įgyvendinimo santykiai ir šiaip iššauks daugybę dingsčių totalitarizmo Rusijoje kritikai. Standartinis valdžios triukas: atimi tai, ką esi pats kažkada davęs, o mainais negrąžini nieko.

Kuo akivaizdesnė grėsmė, tuo lengviau aukoti savo gerovę, todėl Rusijos gyventojų „senbuvių“ saugumas prilyginamas Krymo bei Donbaso gyventojų saugumui – tiesą sakant, dėl pastarųjų ir siūloma susiveržti diržus. Tačiau kalbant apie saugumą reikia atminti: kuomet visuomeninio susitarimo pagrindu tampa saugumas, tuomet neišvengiamai prieinama prie karinių išlaidų didinimo ir karo veiksmų Donbase pratęsimo.

Tokioms susitarimo sąlygoms užtikrinti valstybei būtina pasikliauti išskirtine klase – kariškiais, o su ja nustatomi ir ypatingi santykiai.Čia jau sudaromas visiškai kito pobūdžio susitarimas: jeigu paprasti žmonės dėl savo saugumo aukoja gerbūvį, tai kariškiai priešingai – turi būti pasirengę atiduoti savo gyvybes mainais į materialios gerovės užtikrinimą. Siekdama savo interesų valstybė jiems perleis represines funkcijas ir gebėjimus mobilizuoti žmones mirčiai. Ir tai – ne vienintelis susitarimas su privilegijuotomis klasėmis, esančiomis valstybės viduje.

Yra ir trečiasis visuomeninio susitarimo variantas – „sotumas mainais į didybę“. Tokio visuomenės santykių formato sąlygomis siūloma bebaigiančią ištirpti gerovę iškeisti į nacionalinio pasididžiavimo jausmą, o mieliausia jį maitinanti dingstis – Krymo prisijungimas. Pagal šį susitarimą materialioji piliečių gerovė konvertuojama į nematerialias vertybes. Beveik apie tą patį sako ir BendžaminasFriedmenas (Benjamin M. Friedman, gim. 1944 m., amerikiečių ekonomistas, filosofijos daktaras – vert. past.), tik skirtumas čia tas, jog nematerialiosios vertybės turi būti puoselėjamos ne jas į ką nors išmainant, o kartu su materialiąja piliečių gerove – bent jau kapitalistinėje visuomenėje.

Tuo tarpu mums peršamas socialistinis visuomeninių santykių variantas, kai dėl nematerialių vertybių – kad ir kokios jos būtų – siūloma atsisakyti visuomeninių vartojimo įpročių. Valstybė čia elgiasi tipiškai socialistiškai, viską vertindama kaip resursą, naudingą sau ir savo išpažįstamoms vertybėms. Ir piliečių gerovė, kurią jie kviečiami paaukoti, faktiškai yra tarsi kreditas: kažkada anksčiau, sočioje epochoje šį kreditą valstybė piliečiams suteikė, o dabar pirma laiko jį susigrąžina. Tad šia prasme šiuolaikinis rusiškasis patriotizmas niekuo nesiskiria nuo sovietinio patriotizmo. Kartu su „ideologinio aptarnavimo“ sutartimi mums siūloma sugrąžinti ne tik akivaizdžiai sovietinę vertybių sistemą, bet ir sovietinę socialinę ekonominę santvarką, kurioje ideologija viršesnė už ekonomiką. Apskritai tai reiškia, jog mainais į ideologiją Rusijos žmonės penės valstybę. Esant tokiam SSSR didybės nostalgijos lygiui tai, greičiausiai, būtų teisinga.

Įdomu pažymėti, kad atnaujinto visuomeninio susitarimo požiūriu Krymo ir Donbaso vaidmenys visiškai skirtingi: pirmasis yra nacionalinio pasididžiavimo ženklas – ir šis pasididžiavimas dar ilgus metus maitinsis Krymu, o antrasis – saugumo ir pasirengimo pasiaukoti dėl „rusų pasaulio“ įvaizdis. Šiuo požiūriu labai svarbią reikšmę turės tai, kaip būtent Putinas būsimoje spaudos konferencijoje* aiškins priežastis, dėl kurių Rusijos žmonėms teks susiveržti diržus – dėl Krymo, dėl Donbaso, ar dėl priešpriešos su Amerika. Krymui būtinas tiltas per Kerčės sąsiaurį, reikalinga infrastruktūra, reikalingi poilsiautojai su rubliais – žodžiu, pinigai. Tuo tarpu Donbasui reikalingi pasirengę mirti savanoriai ir visuomenė, kuri sutinka juos ten pasiųsti. Šiais dviem skirtingais atvejais valstybei reikalingi ir skirtingi resursai, o tai atsiliepia – kalbant teisine kalba – ir susitarimo pobūdžiui.

Beje, negalima atmesti ir varianto „duokite ir viena, ir kita“ – kol nežinoma, ką būtent pasirinks Putinas, kokiam valdžios ir visuomenės santykių modeliui jis pritars. Tačiau variantų jam likę ne tiek ir daug – viso labo trys. Arba atsitraukti atgal ir darbuotis siekiant sugrąžinti sočius laikus. Arba tęsti ataką prieš neteisingą ir negailestingą pasaulį – su karingojo „donbasiškojo“ patriotizmo vėliava arba saikingesniu „krymnaš“ šūkiu. Bet kuriuo atveju visi su nekantrumu laukia prezidento atsakymo į klausimą „vardan ko“ – ne „kodėl“ arba „kas kaltas“, o būtent „vardan ko“ naujaisiais 2015-aisiais metais Rusijos gyventojams teks susiveržti diržus. (Gruodžio 18-ąją dieną įvykusioje spaudos konferencijoje tiek klausimus uždavę žurnalistai, tiek ir Vladimiras Putinas išvengė straipsnio autoriaus paminėto hipotetinio klausimo apie tai, dėl ko Rusijos gyventojams būtų verta „susiveržti diržus“ – vert. past.).

Putinas ir pats yra suinteresuotas tuo, kad naujasis visuomeninis susitarimas būtų sudarytas dalyvaujant valdžiai ir įgautų teisėtą galią, nes priešingu atveju prireiks turėti reikalų su priešpriešinėmis iniciatyvomis – jam pačiam ne pačiomis palankiausiomis.

slon.ru

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
25 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Rusai

išmoks dirbti.

Jooo

Po SOČIO olimpiados prasidės Rasijoje GOLODOMORAS.

V.Vasiliauskas ir Tvarkiečiai

turi įtarimų dėl Amerikos ir Pociūno žūties.Aišku,pasiautėjo paskui ir Garliavoje,juk Amerikos pinigai už nugaros?Bet nuo Dievo teismo tie pinigai neišgelbės.”Nieko nėra paslėpta,kas nebus atidengta”…

daharas

ar ne per uoliai darbuojasi tas jeronimas prūsas,verčia ir verčia,užpylė lavina,kad jau nė Lietuvos problemų nesimato…tik putinas ir rusai…

kankiniui daharui

u-hu-hu, varkšeli tu mūsų, kankinėli- sugraudinai.
kaip tau padėti, širdis plyšta skaitant tavo aimaną.
sunku žiūrėti į tavo kančią…
žinai, pabandyk nuspausti dešiniajame viršutiniame kampe esantį kryžuką.
diconect.
visai neblogas vaistas nuo prūsiško teroro.
ir dar: nesinaudok tualetu, neatidarinėk šaldytuvo, neatverk orkaitės durelių ir nežiūrėk po lova- ten visur tavęs tyko kraugerys jeronimas su savo vertimais.
atsipalaiduok.
telax, do’nt worry.
nueik į delfius, paskaityk ką nors mielo širdžiai apie pikulės papus ar monikos še pramogas- otvedi dušu.
o jeigu prieš miegą pažiūrėtum pervyj baltyjskij ar pan, žinok prūsišką alergiją tau nuims kaip ranka.
tikiuosi, kad pasinaudosi šiais nemokamais patarimais ir negraudinsi mūsų.
nebent tu mazochistas.

daharui

gerb.Jeronimas Prūsas yra rusofilas 🙂

Gal daugiau domėkimės

Lietuvos problemom.Dėl žmonių.

daharui p.s

visos problemos Lietuvos parėjo iš tavo gitosios rusijos dahare!

tas kankiniui dacharui

komentaras nėra protingas,greičiau skystas:)Atiketes klijuot didelio proto nereik.Sudirbimo taktika nėra garbinga.”kto neskačet tot masokl” Gal tai norėjot pasakyti?

Protu Rusijos nesuvokti...

Jei jiems tinka prasivoges milijardierius-na ka gi.Kazkada toks nupiepes kgbesnikutis islindes,girtam Jelcinui pritarus.Eis jie i ,,sviesia ateiti”,didziarusija su savo zlungancia demografine padetim.Nieko-kinieciai pades.Deja skestant dideliam laivui,kartu itraukia i sukuri mazas valteles salia-siuo atveju-mus.Bais gaila,kad islaikiusiu dvasines moralines vertybes zmoniu taip mazai ir rinkimuose jie tera saujele…Kur Lietuvos Sarasas ?

pasmerkti ruskeliai

nesuprato niekada, nesupranta ir nesupras krikščioniškų vertybių ruskeliai – pasmerkti žlugti.

šalia>pasmerkti

„vyriausybė sutarė iš negimusio vaiko atimti teises”.Gal reiktų apsigraibalioti šalia apie krikščioniškų vertybių žlugimą?Galimai kai galvą užrietęs į tolį žvelgi nematai kas šalia vyksta:)

matas tam taigisui (kankinio advokatui)

o kas nepatinka? kai šauksi taip atsilieps. tikiuosi nebandysi įrodinėti kat tas tavo tipo „‘daharas” ar dromedaras,(kokoj skirtum?) , nėra itin intelekto sužalota persona. Laikydamiesi Šv. Rašto raginimo nežarstyti kiaulėms perlų, padavėm tavo augintiniui šabalbonų. Nepatinka? vidurius učia, labai berda ir garsiai perdžia? Na, jeigu abu sėdit tame pačiame padvale, tuomet užuojauta. iki ryto teks kvėpuoti tuo pačiu mišiniu abiems. na bet juk pats supranti -tokia jūsų tarnyba. kiauliškai šuniška. putiniška. šūdai da bezdalai. ypač kai užmokestis už klapsėjimą varo į neviltį. juk kol parašai eilinį opusą, rublis jau žiūrėk kokiais 5 procentais nulinkęs link plintuso. nestovi tavo rublis. gal ir putleriui ant jo kabanės nebestovi. man tai ta vovos gimnastė tai, pardon -tikra telyčia. fiureriui įpėdinių prigimdė ir išstorėjo.paprastas… Skaityti daugiau »

to matas

tikrai aukštas kultūros lygis?:)Kas galėtų prilygti ir kalbėtis su tokiu intelektualu?
Kaip sakoma Tautoje:”geriau neprasidėt”:)

batas

bože, koks tu protingas ir sąmojingas.
teisingai -davai tą fašystą matą dubasink.
duok tam išperai, duok per marmūzę.
sutriuškink jį savo IQ svoriu.

labai gerai

mielas taigi, tu darai neabejotiną pažangą tu išmokai krūtai maskuotis kol tau visi čia choru subinės dar nebuvo išspardę, tu rašydavai atsakymus „tam….” kai taigiso nickas tapo defolto žerta, prarašei „tas….” dabar saliamoniškai ir virtuoziškai sumėtei pėdas kreipinį pradėjęs „to…..” super! jau beveik patikėjome, bet dar turi derokai padirbėti ties stilistika ir sintakse. visi tavo komai vienu stiliumi parašyti. mano šuo pamatė ir iškarto koją pakėlė. pažino. šuva šunį iš tolo užuodžia – čia gal ir ne dyvas, bet kad paprastam prašalaičiui matosi, reiškia dar chaltūrini. arba negabus. p.s.: ne, tu nesinervink, mes ne kokie žvėrys -kalėdos juk netrukus. avo šefui nesakysim, kad tau nelabai klijuojasi. švęsk. išgerk normaliai. _ . „nors mes niekšai ir sadistai, bet širdy mes optimistai… Skaityti daugiau »

 > labai gerai       2014-12-20 0:33

O, delfiniai savam stiliuje…apdergti, apkandžioti sugebate, bet naudos… kaip iš ožio pieno. Labai panašūs į kaimo bobas, kurios susipykę viena kitai nuogą užpakalį rodo.

nesavanaudiškai

gerai, be jokių merkantiliškų išskaičiavimų
kaip kont8zytam info frontų soldatui
specialiai tau-
fronto lopšinė nuoskaudai apmalšinti:
_
tiomnaja noč
odin pulia svistit v provodach
drugoj pulia vsiu noč po taigie
za „taigirom” gonialsia
– yobanyjvrot,
kto to spiздil ručnoi pulemiot
i granatu sistemy piздiec
zasadil mnie v
karma-a-an!

 Tam, kuris keikiasi 2014-12-20 0:58

Iki kokio lygio nuvarėt portalą, baisu !
Gėdos turėtumėt viešai keiktis.
Eikit gydytis, jei jau taip blogai su proteliu.

taigi, tau neįtiksi

gal tau toks …vyriškas klimaksas?
ir taip negerai ir taip netinka.
kuo tau matas blogai -juk gimtoji kalba, gimtasis matas.
rodina-matuška.
o aš maniau pamaloninsiu, paguosiu…
baik bajerius.visi žinome kas esi -kam čia laužytis?

suomis

Nesutinku su vertėjo nuomone, kad Putinas neatsakė į šį klausimą (vardan ko?) Putinas atsakė vardan ko teks jiems susiveržti diržus, – vardan kovos su Vakarais. Dviejų metų bėgyje jis yra numatęs nugalėti juos… Žodžiu, suveržti diržus reiks neilgai, tik du metus. Beje, jis ginsis nuo Vakarų tiek, kiek galės apginti Rusijos interesų zonas. O Rusijos interesų zona, kaip tik ribojasi buvusia sovietijos teritorija… Ir turiu pasakyti, kad Lietuvai tai nieko gero nežada.

Iki šiol negaliu suprasti...

Nesuprantu žmonių, kuriems dar neaišku kodėl Putinas elgiasi taip, o ne kitaip. Negi taip sunku suprasti, kad dar nepasibaigus antrajam Pasauliniam karui – prasidėjo teritorijų dalinimasis ir perdalinimai. Tai tęsiasi iki šiol. Negi dar kam neaišku, kad Rusija, eilinį kartą ginasi nuo JAV ir kai kurių Europos šalių puolimo. Tik šiandien kovojama EKONOMINĮ karą. Ukraina – tai tik pretekstas, kuris buvo ruošiamas ne vienus metus. Negi Putinas turi laukti, kol JAV žandaras įkurs savo bazes prie Kremliaus sienų? Tiek Krymas (beje jis ir priklauso Rusijai), tiek Ukraina yra svarbus strateginis objektas, kuris dar gali apsaugoti Rusiją nuo tokių, kaip Napoleonas, Kaizeris, Hitleris. O šiandien pagrindinė Pasaulio HIENA yra JAV.

reikėtų paklauti Abromavičiaus

Vakar V.Putinas į pasitarimą sukvietė Rusijos oligarhus, tarp kurių nėra
nei vieno ruso, Ukrainoje tarp oligarchų irgi nėra nei vieno ukrainiečio, o visi tos pačios tautybės kaip JAV ir Rusijos oligarchai. Tai kodėl, sakykite, Abromavičiau sinagogoje sukelta tokia erzalynė?
Aktualus siužetas:
http://neuromir.tv/skolko-budet-stoit-dollar-i-skolko-emu-eshchyo-zhit/

patiko

VVP konferenciją komentuoja „Chazarų kaganato naujienos” (hodos-video.com
http://www.youtube.com/watch?list=PLLxSSOPeyI4z54ENauwUIHfECJnEV-zFv&v=ZaV4q8u7_hY

Kritikas Pikčiurna

Labai puikus ir filosofiškai gilus straipsnis. Atskleidžiami valstybės bei visuomenės mechanizmo sraigtelių sąryšiai Rusijos dabarties sąlygomis. Tačiau būtina pabrėžti skirtumą tarp valstybės ir valdžios, jų negalima sutapatinti. Būtent šio skirtumo užtušavimas kuria visuomenės susitarimo iliuziją, kurią eksploatuoja valdančiosios gaujos ar klasės. Tai akivaizdu revoliucijų metu, kai nebėra jokių visuotinių susitarimų pagal nutylėjimą, tik kovojančios socialinės klasės. Tarp piliečių ir valstybės yra labai panašus santykis, kaip tarp lėkščių stirtos ir pačių lėkščių. Valdžia, kaip ir viršutinė šios stirtos lėkštė kuria iliuziją, kad yra pati stirta, su ja susitapatina, ir kad atstovauja visas tas lėkštes. Bet užtenka tas lėkštes iš stirtos išdėlioti ant stalo ir ši hierarchijos bei nerašyto susitarimo iliuzija išnyksta, karalius pasirodo nuogas… Demokratija tuo ir skiriasi nuo kitokių valdymo… Skaityti daugiau »

25
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top