Aleksandr Belousov | slon.ru.
„Juodasis gruodis“ nužymėjo pabaigą ištisai epochai, kuri – kaip ir brežnevinis sąstingis – bus nostalgiškai prisimenama kaip šio amžiaus „sotaus“ pirmojo dešimtmečio epocha. Politine prasme toji epocha pasibaigė 2011-aisiais, sykiu su viduriniosios klasės sukilimu Bolotnajos aikštėje, o ekonomine prasme – kaip tik dabar – sykiu su rublio kritimu, atsispindinčiu valiutų keityklų tablo ekranuose. Be to, praeitin išnyko ir vienas iš neviešų epochos ramsčių – visuomeninis susitarimas, visą tą laikotarpį vienijęs valdžią, visuomenę ir gyventojus: žadėtoji materiali gerovė ištirpo tiesiog akyse.
Susitarimo formuluotė „sotumas mainais už pretenzijų į valdžią atsisakymą“ atsirado praėjusio dešimtmečio viduryje ir visuomeninėje sąmonėje post factum įtvirtino sampratą, padėjusią suvokti demokratinių teisių ir laisvių apribojimo priežastis. Šiuo susitarimu faktiškai buvo fiksuojama susiklosčiusi padėtis: konkurencijos rinkimuose, o ir pačių rinkimų lieka mažiau, tuo tarpu gyvenimo gerovė kyla – kartu su naftos kainomis. Tokio susitarimo reikėjo tolesnei politinei reformai, nes ankstesnieji argumentai – o jų buvo nemažai: valstybės dezintegracijos ir valdžios privatizacijos sustabdymas, federalinės funkcijos atstatymas regionuose, valstybės efektyvumo padidinimas, įstatymo diktatūros įvedimas ir kt. – tuo metu jau nebuvo tokie reikšmingi: oligarchai buvo sutramdyti, regionų struktūros atstatytos, ir nebeliko nieko, kas abejotų valstybės autoritetu.
Ir štai visam šiam materialios gerovės pasauliui atėjo galas, o kartu su juo – ir buvusiam visuomeniniam susitarimui. Pastarojo atžvilgiu visada buvo juntamas tam tikras skepsis, nes nuo resursų konjunktūros priklausanti materiali gerovė – ne pats patikimiausias pagrindas tokio pobūdžio susitarimams. Jau pavasarį vienas pirmųjų, pasisakiusių apie valdžios negebėjimą užtikrinti visuomeninį susitarimą, buvo Sergejus Gurijevas. Tuo metu atrodė, kad jeigu kam nors ir teks apriboti vartojimą, tai jokiu būdu ne plačiosioms masėms; jų atžvilgiu susitarimas veikė ir toliau – skirtingai negu nesisteminei opozicijai, su kuria valdžia nutraukė santykius dar 2011-ųjų metų pabaigoje. Įvedus sankcijas prieš Rusiją, liko vis mažiau iliuzijų dėl senojo ir praktiškai jau neįgyvendinamo susitarimo, o „juodasis gruodis“ sudėjo visus taškus ant „i“ ir tiems, kurie niekada nebuvo ekonomikos specialistai.
Tad dabar, liovusis veikti senajam susitarimui, iškyla svarbiausieji klausimai: koks bus naujasis, kas taps jo dalyviais ir ar jis apskritai bus priimtas? Pastarasis klausimas pirmiausia liečia valdžią: ar jai reikia kaip nors papildomai įsipareigoti, kai jos palaikymo laipsnis tiesiog astronominis ir kai nematyti aiškių ateities perspektyvų? Ir jeigu kas nors ir yra suinteresuotas tokiu nerašytu susitarimu, tai pirmiausia pati valdžia, nes tuomet ji nuo savęs nusimestų perteklinių finansinių įsipareigojimų naštą, nubrėžtų naują politinės gynybos liniją ir įtvirtintų naujojo gyvenimo – „pagal galimybes“ – tikslus ir prasmes. Panašūs susitarimai valdžiai visada būdavo parankūs; ne išimtis ir šis atvejis, nes azartiniuose lošimuose su valstybe laimėtojas žinomas iš anksto.
Kas dėl naujojo susitarimo, tai sprendžiant iš valdžios rankose likusių kortų jos galimybės ne itin didelės.
Pirmasis, banaliausias ir neįgyvendinamas variantas – „pakentėkite – viskas sugrįš“. Šiuo atvejų valdžia veiktų pagal 2008-ųjų metų krizės pavyzdį, nepolitikuodama ir neaštrindama situacijos, o ją palaipsniui užkalbėdama. Toks metodas atitinka Vakaruose paplitusią nuomonę, jog krintant naftos kainoms mažėja hibridinių režimų politinis agresyvumas. Tokioms susitarimo sąlygoms užtikrinti Rusijai prireiktų švelninti savo agresyviąją retoriką ir klausimais dėl situacijos Donbase sureguliavimo pradėti bendradarbiauti su ukrainiečių vyriausybe, ir tai – sprendžiant iš Lavrovo pasisakymų – jau iš dalies vyksta. Bandymas suturėti situaciją senojo susitarimo rėmuose priklausys nuo dialogo su Vakarų partneriais ir valiutų bei žaliavų rinkų būklės. Apie šio varianto realizavimo galimybę kalbėti sudėtinga – ir ne dėl objektyvių priežasčių, o greičiau dėl nenuspėjamų mūsų prezidento veiksmų.
Antrasis variantas – izoliacinis, karinis ir faktiškai „hobbsinis“ (autorius nurodo Thomas’o Hobbes’o [1588–1679] – anglų filosofo, politiko ir teoretiko 1651 m. išleistoje knygoje „Leviatanas“ aprašytą politinės filosofijos sistemos teoriją – vert. past.): „gyvenimas mainais į sotumą“. Juk T.Hobbes kaip tik ir aprašė visuomeninį susitarimą kaip savanorišką dalies pilietinių laisvių atsisakymą valstybės labui, tuo pačiu užsitikrinant savąjį saugumą. Kažkas panašaus mums siūloma ir dabar: jeigu aplink vien priešai, tik ir svajojantys sumindyti Rusiją, todėl, kad apgintume valstybę, mes privalome susiveržti diržus ir susivienyti. Ir nors išorės priešų grėsmė daugeliu atveju išgalvota, tačiau seniai yra žinoma: kuomet situacija vertinama kaip tikroviška, savo pasekmėmis ji ir tampa tikrove. Propagandininkų pastangomis tas grėsmės tikroviškumas tampa vis labiau apčiuopiamas. Tokiu būdu Rusijos piliečiai tarsi perkeliami į kažkurį jau primirštą sovietinį laikotarpį – kažkur tarp 194o-ųjų ir 1970-ųjų metų, kai priešai veržė apsupties žiedą, ir su jais kovojant tekdavo aukoti reikšmingą savo gerovės dalį.
Tačiau jei išties viskas vyksta pagal „hobbsinį“ variantą, kai mainais į saugumą valstybė iš piliečių pareikalauja dalies jų laisvės, už Rusijos žmonėms siūlomą naująjį susitarimą jie jau nebeturi kuo susimokėti, nes didžiąją jų laisvės dalį valstybė jau seniai pasiėmė. O tai reiškia, kad susimokėti teks kitu būdu – savo gerove. Beje, tuo pat metu nutylint, jog kažkada piliečiai mainais į gerovę savo politines laisves jau atidavė – juk susitarimo „gyvenimas mainais į sotumą“ įgyvendinimo santykiai ir šiaip iššauks daugybę dingsčių totalitarizmo Rusijoje kritikai. Standartinis valdžios triukas: atimi tai, ką esi pats kažkada davęs, o mainais negrąžini nieko.
Kuo akivaizdesnė grėsmė, tuo lengviau aukoti savo gerovę, todėl Rusijos gyventojų „senbuvių“ saugumas prilyginamas Krymo bei Donbaso gyventojų saugumui – tiesą sakant, dėl pastarųjų ir siūloma susiveržti diržus. Tačiau kalbant apie saugumą reikia atminti: kuomet visuomeninio susitarimo pagrindu tampa saugumas, tuomet neišvengiamai prieinama prie karinių išlaidų didinimo ir karo veiksmų Donbase pratęsimo.
Tokioms susitarimo sąlygoms užtikrinti valstybei būtina pasikliauti išskirtine klase – kariškiais, o su ja nustatomi ir ypatingi santykiai.Čia jau sudaromas visiškai kito pobūdžio susitarimas: jeigu paprasti žmonės dėl savo saugumo aukoja gerbūvį, tai kariškiai priešingai – turi būti pasirengę atiduoti savo gyvybes mainais į materialios gerovės užtikrinimą. Siekdama savo interesų valstybė jiems perleis represines funkcijas ir gebėjimus mobilizuoti žmones mirčiai. Ir tai – ne vienintelis susitarimas su privilegijuotomis klasėmis, esančiomis valstybės viduje.
Yra ir trečiasis visuomeninio susitarimo variantas – „sotumas mainais į didybę“. Tokio visuomenės santykių formato sąlygomis siūloma bebaigiančią ištirpti gerovę iškeisti į nacionalinio pasididžiavimo jausmą, o mieliausia jį maitinanti dingstis – Krymo prisijungimas. Pagal šį susitarimą materialioji piliečių gerovė konvertuojama į nematerialias vertybes. Beveik apie tą patį sako ir BendžaminasFriedmenas (Benjamin M. Friedman, gim. 1944 m., amerikiečių ekonomistas, filosofijos daktaras – vert. past.), tik skirtumas čia tas, jog nematerialiosios vertybės turi būti puoselėjamos ne jas į ką nors išmainant, o kartu su materialiąja piliečių gerove – bent jau kapitalistinėje visuomenėje.
Tuo tarpu mums peršamas socialistinis visuomeninių santykių variantas, kai dėl nematerialių vertybių – kad ir kokios jos būtų – siūloma atsisakyti visuomeninių vartojimo įpročių. Valstybė čia elgiasi tipiškai socialistiškai, viską vertindama kaip resursą, naudingą sau ir savo išpažįstamoms vertybėms. Ir piliečių gerovė, kurią jie kviečiami paaukoti, faktiškai yra tarsi kreditas: kažkada anksčiau, sočioje epochoje šį kreditą valstybė piliečiams suteikė, o dabar pirma laiko jį susigrąžina. Tad šia prasme šiuolaikinis rusiškasis patriotizmas niekuo nesiskiria nuo sovietinio patriotizmo. Kartu su „ideologinio aptarnavimo“ sutartimi mums siūloma sugrąžinti ne tik akivaizdžiai sovietinę vertybių sistemą, bet ir sovietinę socialinę ekonominę santvarką, kurioje ideologija viršesnė už ekonomiką. Apskritai tai reiškia, jog mainais į ideologiją Rusijos žmonės penės valstybę. Esant tokiam SSSR didybės nostalgijos lygiui tai, greičiausiai, būtų teisinga.
Įdomu pažymėti, kad atnaujinto visuomeninio susitarimo požiūriu Krymo ir Donbaso vaidmenys visiškai skirtingi: pirmasis yra nacionalinio pasididžiavimo ženklas – ir šis pasididžiavimas dar ilgus metus maitinsis Krymu, o antrasis – saugumo ir pasirengimo pasiaukoti dėl „rusų pasaulio“ įvaizdis. Šiuo požiūriu labai svarbią reikšmę turės tai, kaip būtent Putinas būsimoje spaudos konferencijoje* aiškins priežastis, dėl kurių Rusijos žmonėms teks susiveržti diržus – dėl Krymo, dėl Donbaso, ar dėl priešpriešos su Amerika. Krymui būtinas tiltas per Kerčės sąsiaurį, reikalinga infrastruktūra, reikalingi poilsiautojai su rubliais – žodžiu, pinigai. Tuo tarpu Donbasui reikalingi pasirengę mirti savanoriai ir visuomenė, kuri sutinka juos ten pasiųsti. Šiais dviem skirtingais atvejais valstybei reikalingi ir skirtingi resursai, o tai atsiliepia – kalbant teisine kalba – ir susitarimo pobūdžiui.
Beje, negalima atmesti ir varianto „duokite ir viena, ir kita“ – kol nežinoma, ką būtent pasirinks Putinas, kokiam valdžios ir visuomenės santykių modeliui jis pritars. Tačiau variantų jam likę ne tiek ir daug – viso labo trys. Arba atsitraukti atgal ir darbuotis siekiant sugrąžinti sočius laikus. Arba tęsti ataką prieš neteisingą ir negailestingą pasaulį – su karingojo „donbasiškojo“ patriotizmo vėliava arba saikingesniu „krymnaš“ šūkiu. Bet kuriuo atveju visi su nekantrumu laukia prezidento atsakymo į klausimą „vardan ko“ – ne „kodėl“ arba „kas kaltas“, o būtent „vardan ko“ naujaisiais 2015-aisiais metais Rusijos gyventojams teks susiveržti diržus. (Gruodžio 18-ąją dieną įvykusioje spaudos konferencijoje tiek klausimus uždavę žurnalistai, tiek ir Vladimiras Putinas išvengė straipsnio autoriaus paminėto hipotetinio klausimo apie tai, dėl ko Rusijos gyventojams būtų verta „susiveržti diržus“ – vert. past.).
Putinas ir pats yra suinteresuotas tuo, kad naujasis visuomeninis susitarimas būtų sudarytas dalyvaujant valdžiai ir įgautų teisėtą galią, nes priešingu atveju prireiks turėti reikalų su priešpriešinėmis iniciatyvomis – jam pačiam ne pačiomis palankiausiomis.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas