15min.lt
Tiesos.lt siūlo suomių rašytojos Sofi Oksanen straipsnį, paskelbtą švedų laikraštyje „Expressen“. S.Oksanen primygtinai ragina Vakarus sustabdyti V.Putino kolonializmą.
Kiekvieną rytą nubundu su mintimi, ar šiandien išaušo diena, kai Rytų Europą ir vėl išduos. Patikrinu mobilųjį telefoną, nors naujienos ne itin džiugina, pavojaus varpais skambinti dar nereikia, tada įsijungiu kompiuterį, peržvelgiu antraštes ir vis svarstau: ar tai nutiks šiandien ar rytoj?
Tą dieną pajėgsiu priimti naujienas tik susitelkusi į savo ir aplinkinių reakcijas, nes kiekvieno rašytojo pareiga – prisiminti akimirkas, kai verčiami istorijos puslapiai. Naujasis amžius jau prasidėjo. Vidinio šaltojo karo (1989–2014 m.) laikai baigėsi.
Paskutinį kartą Rytų Europa ir Baltijos valstybės atiduotos Sovietų Sąjungai ir jos įtakos zonai po Molotovo-Ribbentropo pakto, toks manevras padėjo Sovietų imperijai pasiekti didžiausią galią. Nemokama darbo jėga buvo ištremta į Gulago vergų stovyklas.
Šį kartą Rusija žodžiais ir darbais atvirai parodė, kad siekia grąžinti ankstesnę imperijos šlovę. Putinas modernizavo ir iš naujo pritaikė Brežnevo doktriną.
Rusija tiki turinti teisę įsikišti į nepriklausomų valstybių veiksmus, jei šios pernelyg stipriai juda Vakarų link ir jei Rusija mano turinti valdžią jų teritorijoje.
Valstybės Dūma dabar bando prastumti įstatymą, įteisinantį regionų, priklausiusių Sovietų Sąjungai, aneksiją; Rytų Europos ir Baltijos valstybių gyventojai svarsto, ar jie ir vėl patikėjo Vakarais be reikalo. Per pastarąjį dešimtmetį Rytų Europa nesulaukė daug dėmesio, išskyrus atvejus, kai buvo kalbama apie pigią darbo jėgą ir pelningos gamybos infrastruktūrą.
Krymo aneksija labai simboliška: tai pirmas kartais nuo Sovietų Sąjungos laikų, kai prie Rusijos prijungiama iš nepriklausomos valstybės atimta teritorija. Kartu tai testas – Vakarų tolerancijos ir moralės tyrimas: Vakarai laikysis pažadų ar vėl išduos Rytų Europą?
Subyrėjusios imperijos kontrataka prasidėjo 2005 metais, Putinui pareiškus, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa.
Istorijos mokymas yra vienas iš būdų skelbti tokią tezę – retrogradinį turinį, motyvuojamą geopolitinių interesų. Tokia istorijos versija siekiama atkurti nacionalinį Rusijos pasididžiavimą ir priminti, kad kitų šalių gyventojams buvo naudinga priklausyti Rusijos imperijai.
Pastarųjų požiūris kiek kitoks.
Metų metus Vakarų gyventojai mandagiai plojo Putino kalboms apie „demokratinę šalies plėtrą“. Pats Rusijos vadovas tokį socialinį modelį apibūdino kaip „valdomą“ demokratiją. Tai nėra demokratija, tačiau Vakarai sutiko su tokiu aiškinimu, kaip ir su kitais Federalinės saugumo tarnybos (FSB) eufemizmais, turėjusiais nuraminti pasaulį, kol valdžios elitas Kremliuje rengėsi drąsiam naujajam Putino pasauliui.
Sovietų Sąjungą reabilitavo, o pasirinkti žurnalisto karjerą prilygo savižudybei. Nuo 2012 m. Putino elitas repatrijavo savo turtą iš Vakarų, siekdamas užtikrinti valdžioje esančiųjų nepriklausomybę.
Turėtume bent pasistengti mokytis iš praeities – toks vienas pagrindinių principų kuriant Europos Sąjungą. Eurazijos sąjunga, remiama Putino elito klano, yra visiškai priešinga, grindžiama rinktinėmis stalinizmo ir nacionalsocializmo citatomis ir propaganda. Tokios valdžios biudžetas neišsenka.
2005 m. Kremliaus propagandai įsteigtas kanalas anglų kalba „Russia Today“; jo metinis biudžetas – daugiau nei 300 mln. dolerių. Kanalo programa sudaryta taip, kad atrodytų tarsi tai žinios, ir visi tiki, kad tai žinios. Vis dėlto, kaip pripažino buvę kanalo darbuotojai, tikroji kanalo paskirtis yra skelbti rusiškas „tiesas“ Vakaruose.
Tik prasidėjus Ukrainos krizei Rusijos propaganda tapo tokia ciniška, kad nė nebesistengta užmaskuoti prieš Vakarus tikrųjų ketinimų. Tai – ryškus pokytis.
Vakarų pasaulyje redaktoriai paprastai pristato skirtingas nuomones, siekdami, kuo labiau priartėti prie tiesos. Tačiau tokia strategija nepasiteisina, kai viena iš šalių begėdiška meluoja. Todėl Vakarų spauda netiesiogiai kartoja žinią, skleidžiamą Kremliaus silovikų (verčiant pažodžiui tai reiškia „jėgos struktūrų žmonės“ – aukščiausi politikai, kurių biografijoje – ryšiai su saugumo tarnybomis).
Kremliaus strategijos šerdis yra informacinis karas, prisotintas reikalavimų ir neiginių, tai pigiausias karas ir būdas užimti teritorijas be tankų. Baimė, provokacijos ir propaganda: Kremliaus elitas meistriškai įvaldė šiuos įrankius. Tokie ginklai visada naudojami pateisinti okupacijoms tiek savų gyventojų, tiek viso pasaulio akyse.
Krymo pusiasalio, legaliai priklausančio Ukrainai, aneksija Rusijai nebuvo kietas riešutas. Invazijai neprireikė rusų aukų, kurios būtų išvedusios jų motinas į gatves, Vakarams jie įstengė pateikti aneksiją kaip suprantamą veiksmą, turint galvoje, kokią didelę regiono gyventojų dalį sudaro rusai.
Dauguma tų žmonių Kryme atsidūrė dėl masinių Stalino perkėlimų, kurių tikslas buvo sujaukti Sovietų Sąjungos vasalinių valstybių populiacijas ir rusifikuoti regioną. Panašaus likimo vietovių gausu visoje Rytų Europoje. Ir dabar šiais žmonėmis naudojasi Putino gauja. Tačiau tiesa ta, kad tikruosius Krymo gyventojus, totorius, visi jau pamiršo. Stalino politikos kulminacija buvo totorių genocidas.
Rašant šį tekstą totorių namų durys žymimos raudonais kryžiais. Kažkur matyta?
Rusija jau seniai stengiasi destabilizuoti situaciją nepriklausomose Rytų Europoje ir Baltijos valstybėse. Dar 2008 m. Putinas apibūdino Ukrainą kaip dirbtinę valstybę. Strategija nenauja: XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tokie veiksmai buvo nukreipti prieš jauną Austrijos valstybę, kurios anšliusas įvykdytas 1938 m.
Baltijos valstybės metų metus yra verčiamos klausytis tokios Rusijos retorikos. Pasaulis apie šias valstybes, kaip ir apie Ukrainą, žino palyginti nedaug, todėl Rusijos taktika abejoti jų teise į suverenumą veiksminga.
Vadinamojoje rusiškoje žiniasklaidoje ilgai mirgėjo istorijos apie rusus, laikomus Estijos koncentracijos stovyklose Estijoje (2007 m.). Taip pat buvo teigiama, kad rusų turistų vaikai grobiami iš Suomijos viešbučių, o ji istoriškai laikoma Rusijos dalimi (2013 m.).
Kai ilgą laiką pumpuojami tokie dalykai, nelabai stebina, kad didžioji dalis Rusijos gyventojų pradeda įtariai žvelgti į Vakarus. Kaip tik to ir siekiama. Taip žmonės psichologiškai mobilizuojami kariauti ir supriešinamos tautos, seniau buvusios draugiškos.
Putino klanu reikia įsivaizduojamų priešų norint išlaikyti populiarumą ir abejotinais būdais įgytą turtą. Net menkiausias galios susilpnėjimas išryškintų korupciją, padėjusią susikrauti turtus. Tai ir nutiko nuverstam Ukrainos prezidentui V.Janukovičiui.
Dabar Rusijos valdžia priklauso nedidelei silovikų grupei, o Putinas – turtingiausias žmogus Europoje ir Rusijoje – yra jos fasadinis veidas. Grupės narių išsilavinimas gerokai skiriasi nuo Vakarų politikų, nes jie visi atėjo iš FSB ir KGB. Rusijos hierarchija neturi aukštesnio statuso. Sovietų Sąjungos laikais bent partija buvo viršesnė nei KGB.
Tebetikintys, kad Rusijos „tėvynainių politika“ siekiama apsaugoti etninius rusus, gyvenančius už šalies ribų, turėtų grįžti į realybę ir prisiminti, kaip A.Hitleris pasinaudojo vokiečiais. Bet kuris, nors kartą lankęsis Rusijoje, žino, kiek jos valdžiai rūpi šios šalies žmonės. Ne kas kita kaip Rusijos vadinamoji „humanitarinė pagalba“ įstūmė Pietų Osetiją į tokią apgailėtiną padėtį.
Kremlių ne itin džiugina įvairių spalvų revoliucijos kaimyninėse valstybėse. Todėl Maskvai palankūs žmonės įdarbinami valstybių, apraizgytų korupcijos tinklais, vyriausybėse.
Tapęs prezidentu V.Janukovičius sugebėjo areštuoti istorikus, tyrusius sovietų nusikaltimus, ir pareikšti asmenines abejones dėl Holodomoro – kraupaus bado, ketvirtąjį dešimtmetį organizuoto sovietų Ukrainoje. V.Janukovičius taip pat ribojo žodžio laisvę, skatino homofobišką propagandą. Elgėsi taip, kaip turėtų elgtis Maskvai palankus lyderis. Vis dėlto žmonės protestavo ir taip sugriovė jau gerokai pažengusius Putino planus patyliukais prijungti Ukrainą prie Rusijos.
Atėjo laikas, kai Vakarai turi paprieštarauti Rusijos norams išplėsti savo teritoriją, o tai nepavyks padaryti tik diplomatiniu dialogu.
Neįmanoma derėtis su priešininku, kuris nuolat meluoja. Rusija jau aiškiai pademonstravo, kad diplomatinį fasadą naudoja tik laikui laimėti – sunkiajai artilerijai iki sienos atgabenti. Laimėti laiko prastumti įstatymus, remiančius marionečių režimus.
Vakarai bando suprasti Kremliaus įgyvendinamą politiką, tačiau iš tiesų nereikia stengtis suprasti kolonializmo. Tai paprasčiausias godumas ir jį būtina sustabdyti.
Ar bandytume pademonstruoti supratingumą, jei karalienė Elžbieta II nuspręstų atgaivinti Britų kolonializmą? Ar bandytume suprasti Angelos Merkel mąstymą, jei ji bandytų atkurti Vokietijos Reichą? O jei vokiečių televizija pradėtų transliuoti laidas vaikams, kuriose pliušiniai žaislai ruošiasi karui? O jei Vokietiją valdytų žmonės, parengti gestape? Kaip jaustumėtės, jei vokiečiai laikytų Hitlerį vienu iškiliausių žmonių šalies istorijoje – tokiu, kokiu Staliną laiko Rusijoje?
Kas nutiktų, jei Vokietija pareikštų, kad Europą (arba kaip rusai sako „gėjropa“) valdo susimokę homoseksualai? Taip visai neseniai buvo teigiama Rusijos palaikomuose teisės aktuose, skirtuose propagandai prieš homoseksualumą? Ar dar pamename, kas skelbė, kad Vakarų išsigimimas yra žydų sąmokslo rezultatas?
Niekas tokių kalbų netoleruotų nė akimirką. Žinote, kad nesugebėsite paaiškinti savo anūkams, kodėl leidote tam nutikti.
Trumpai apie autorę: Sofi Oksanen (g. 1977 m. sausio 7 d. Juveskiulėje, Suomijoje) yra suomių rašytoja. Jos tėvas – suomis, motina – estė. Ji jau yra išleidusi tris romanus, vienas iš jų – tarptautinis bestseleris. Yra gavusi kelis apdovanojimus už savo literatūrinius darbus.
Iš anglų kalbos vertė Indrė Telksnytė