Siūlome Tiesos.lt skaitytojams aktualumo nepraradusius rašytojos Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės svarstymus apie lietuvių tautos dvasinę būklę ir jos ugdymo uždavinius. Skelbiame, kiek sutrumpinę, straipsnį „Apie tautos auklėjimą“, pirmąsyk publikuotą leidinyje „Švietimo darbas“ 1922–1923 metais. Manome, kad šis tekstas šiandien gali būti ypatingai svarbus Lietuvos mokytojams.
Atkūrus nepriklausomybę S. Čiurlionienė visų pirma siūlė mokyklai ir visuomenei rūpintis kilnių asmenybių – tikrų žmonių – ugdymu, nes tik tokios asmenybės, tik tokie žmonės, jos manymu, gebės užtikrinti laisvą tautos gyvenimą.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886–1958) – literatūros tyrinėtoja, meno kritikė, rašytoja (prozininkė, poetė, dramaturgė), vertėja, pedagogė, skaučių vadovė, visuomenės ir moterų sąjūdžio veikėja ir ideologė, Lietuvos atstovė Tautų Sąjungoje, puiki oratorė, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona. Svarbus S. Čiurlionienės-Kymantaitės veiklos ir raiškos baras – publicistika, programiniai straipsniai. Ji įžvalgiai analizavo opias atkurtos Lietuvos valstybės problemas sąmoningai jas paaštrindama, svarstė ir kritikavo to meto visuomenės, ypač inteligentijos, ydas („snobizmą, menkystą“). Suvokdama, koks didelis inteligentijos vaidmuo valstybės ir tautos raidoje, nubrėžė gaires jos saviugdai, doroviniam tobulėjimui, išsilavinimo pagrindų stiprinimui. Straipsniuose, skirtuose „širdį kniečiamoms“ visuomenės gyvenimo problemoms, S. Čiurlionienė-Kymantaitė atsiskleidė kaip tautinių, etinių, kūrybinių idealų formuotoja ir puoselėtoja.
Žmonių yra, žmogaus nėra.
Didelių permainų ir įvykių verpetai verda. Pasauliniame triukšme Lietuva dalyvauja, vidujine suirute šaltis net springsta. Politiniai triukšmadariai ar užsidegę visuomenininkai mano, kad gyvenimą valdo ir tvarko parlamentų leidžiami įstatymai, visokiausių konferencijų nusprendimai, nutarimai, kad plunksnos patraukimu mainomas tautos likimas, ir daugeliui, daugeliui rodosi, jog visa tai gali žmogaus gyvenimą pripildyti, dargi į jo pamatą atsigulti, kad nuo jauniausių dienų reikia žmogų į tuos verpetus traukti, prie to draskymosi, prie tų kovų pratinti. Bet kitaip gyvenimą supranta, kitaip jį vertina žmogus statytojas, žmogus auklėtojas. Pedagogų tarpe dažnai prisieina išgirsti kalbų apie žmogaus auklėjimą, bet nėra dar aiškių nusistatymų, nevirto dar tas klausimas karštuoju kiekvieno mokytojo uždaviniu, tad reikalinga, man rodos, apie tai rašyti, gvildenti, tą nustelbtą gyvenimo reikalą aikštėn šaukti.
Žmogaus ieškojęs senovės išminčius, dieną žiburį užsidegęs. „Žmonių yra, žmogaus nėra“, sako mūsų sena patarlė. Ir kiekvienas šiandien, jeigu ramiau ir giliau į gyvenimą pažiūrės, tai tuoj pamatys, kad svarbiausia gyvenime, koks yra žmogus, ir nuo to, koks jis yra, pareina visa, kas darosi.
Žmogus gyvena tam, kad augtų, kiltų ir pilniausiai save pareikštų. Tautos gyvena tam, kad reikštų savo tautos dvasią per meno ir gyvojo gyvenimo kūrybą. Žmogui lengviau lavintis, augti, būnant sūnum nepriklausomo krašto, tvarkingos visuomenės tarpe gyvenant. Laisvai tautai irgi lengviau reikšti save. Bet čia tuojau kyla klausimas, ar ta politinė nepriklausomybė visados užtikrina nepriklausomą žmogui ir tautai kelią. Gyvenimas parodo, kad ne visados ir ne visiškai. Gana pasklaidyti istoriją nuo seniausių laikų, pažvelgti į tai, kas darosi mūsų akyse, ir tuojau aišku, kad tikrą laisvę teužtikrina ir visai tautai, ir atskiram žmogui jo vidujinė jėga, jo susipratimas. Galingiausios tautos, žlugus jų moralinei sveikatai, subyrėjo, vergais ir pastumdėliais liko, ir matome, kad tikras kilnumas, nors nustelbtas ir paniekintas, neužgęsta niekados, ir jokie nuožmūs prispaudėjai neįstengs pavergti aukštesnės dvasios, tam irgi istorija duoda gana pavyzdžių.
Kas yra šiandien ta mūsų mažos, visiems po kojų gulinčios Lietuvos nominalinė nepriklausomybė? Gal tik didžiųjų valstybių ūpo žaislas, politinės valandos barometras? Ir nors jau „kovos už Tėvynę“ žuvusių krauju aplaistytos ir visa tai virpina širdis ir gimdo naujo užsidegimo, tačiau kiek kartų kruvinoji auka tapo sutepta nešvariais darbais tų, kurie liko! Reikia tik atsiminti, kad dabar lietuviu būti išsimoka. Patrynę akis, pamatome tą vis pasikartojančią teisybę: pas turtingą daug svečių, o draugą tepažinsi nelaimėje. Ir kada šiandien prie pilno Lietuvos stalo kriušasi visokie „svieto pereivos“, tai tas, kas toliau nuo to triukšmo stovi, kas daugiau atsimena ir priekin nebijo pažvelgti, kam tautos dvasia ir jos gyvasis gyvenimas rūpi, tam reikia susimąstyti, ką daryti, kad mūsų kraštas, kurio likimas tokioj nepastovioj svarstyklėj linguojas, kad tas mūsų kraštas, bandomai valandai atėjus, atrastų draugų nelaimėje (t. y. tikrų sūnų, ne dėl duonos kąsnio čia atsiradusių). Šiaip ar taip, laimėje ar nelaimėje reikia tvirto branduolio, reikia ką nors pozityvaus, tikrai neabejojamai pagarbos verto padėti į vertybių pamatą. Taigi tas pozityvus, visą tautos gyvybę savyje lyg židinyje laikąs ir auginąs yra tat tvirtas, švarus, kilnus žmogus. Žmogus, suprantantis savo žmogaus uždavinį ir nujausiantis tautos kelią.
„Žmonių yra, žmogaus nėra“, sako mūsų sena patarlė; žmogaus ieškojęs senovės išminčius dieną žiburį užsidegęs. Tatai visados tikra išmintis mus moko suprasti, kad žmogumi būti visai nelengva. Tam reikia ir supratimo, ir nuolatinio įtempto darbo. Susimąsčius ir susirūpinus darosi aišku, kad tai nepriklausomai valstybei, kuri kuriama, reikia į pamatą padėti žmogų, visą tą statinį tegalima paremti tikru žmogumi, ir dar daugiau – visa tikroji aukštoji meno ir paties gyvenimo kūryba tegali iš tikro žmogaus iškilti. Taigi didžiausias darbas, kurio mūsų kraštas reikalingas, yra išauklėti žmonių, duoti kuo daugiausiai tų žmonių, ant kurių pečių galės pasiremti valstybės rūmas, kurių dvasioj glūdės gyvoji jėga.
Žmogų auklėti – tai mūsų mokyklų, mūsų mokytojų didžiausias uždavinys.
Bet kas mus, mokytojus, mokė, kaip auklėti? Kokias pavyzdingas mokyklas mes patys išėję, ką matą? Kas mums gali parodyti ir pasakyti, kaip tai daroma, kad visi tokie pat „žinovai“ tesame. Jeigu nemokame, tai susidėkime rankas ir žiūrėkime ramiai, kaip vanduo bėga, kur jis sau nori, visokių „pranašų“ visaip drumzdžiamas, kol atsidursime visi drauge ant bedugnės kranto. Reikia suprasti viena: jaunosios kartos auklėjimas yra šiandien lygiai toks pat patriotinis darbas, pareiga, kaip gynimas valstybės nepriklausomybės, kareiviavimas ir kiti. Auklėti dorus, kilnius žmones – tai yra statyti tvirtą Lietuvą, kuri klestės laimėje, o jei ir audros pakils, tai mokės ir tada nepaminti savo didžiausių vertybių ir išlikti. Tautos auklėjimo darbas tai yra gražiausias idėjos darbas, ir jeigu jo dar dirbti nemokame, tai vis galime jo imtis, turėdami noro ir meilės, troškimo tarnauti ir to supratimo, kad tai reikalingiausia ir būtiniausia. Jeigu bus tas supratimas ir tas troškimas, mokėsime susispiesti, pasitarti, prityrimu pasidalyti, mokėsime įkurti naują mūsų tautos auklėjimą.
Tuo tikslu noriu čia duoti savo minčių žiupsnelį, kam rūpi, atsilieps.
Pirmiausia, pažvelkime, kokios mūsų tautinės ypatybės, iš kokių elementų susideda visuomenė, kokios yra šeimynos, kokį auklėjimą gauna vaikas namie, kaip jauną sielą veikia aplinkinis gyvenimas, ir paskui tarsimės, kas mums daryti, kaip ir kur išeities ieškoti, ieškokim – atrasim!
Kultūra – turime mes jos ar ne? Visaip į tai žiūrima, priklausomai nuo to, kas ką kultūra vadina ir kas ir kokiomis akimis į mus žiūri. Lenkai, prancūzai ir iš dalies vokiečiai laiko mus beveik laukine tauta, tam pavyzdžių kiekvienas turi iš savo gyvenimo, kur teko su minėtomis tautomis susidurti. Pačių prancūzų filosofas Henri Amiet’is sako: prancūzai esanti tauta, kuriai paraître est plus goûté que l’être, le dehors que le dedans, ce qui brille que ce qui sert, l’opinion que la conscience (labiau mėgstama pasirodyti, negu būti, svarbesnis paviršius negu vidus, tai, kas žiba, ne tai, kas naudinga, opinija (kitų nuomonė) negu sąžinė). Aišku, kad tokiose akyse mes „mizerijos-nabagėliai“, na, gal net Europos hotentotai. Lenkai gi, tie šiaurės prancūzai, turėdami tam dar ir politinio reikalo, ypačiai yra nusistatę mus žeminti, ir aišku, kad jiems nepatogu kokio nors kultūringumo mumyse matyti. Vokiečiai ir jų įtakoj esą latviai, garbiną pirm viso medžiaginę gerovę, iš aukšto su panieka žiūrėjo į mūsų tautą. Lietuvis – sulyginus su jais, kiek apsileidęs, nemokąs taip gerai žemės dirbti, ne tiek mitrus ir akiplėša – jiems neimponavo. Reikia pasakyti, kad dabar yra latviuose nauja srovė, – labiau savita, tos dvasios žmonės domisi lietuviais – genčių tauta brangina Lietuvos senąją kūrybą ir šių dienų meną. Domisi lietuviais suomiai, skandinavai, gal iš dalies ir anglai, kiek tai jų planams reikalinga, ir kiek susiduriame su jais, mūsų būdas jiems atitinka. Kadangi tolimieji mažai mus tepažįsta, o iš artimųjų kaimynų vargu bešalę nuomonę išgirsime, tai, pagalvojus, kas ir todėl apie mus taip ar kitaip sako, prisieina patiems savo kultūringumą, savo būdą panagrinėti, nes, to nepadarę, negalime kalbėti apie tai, kokio auklėjimo reikalingi esame. Paviršutinioji Vakarų Europos kultūra yra „aukštesnių“, viešpataujančių, luomų padaras. Tam tikros apsiėjimo, kalbos, papročių formos pasidarė ten būtinos kiekvienam, norinčiam save kultūringu vadinti. Lietuviams, valstiečių vaikams, mažai tetenka apie tokius reikalavimus girdėti, ir daug kas, atsiradęs tokioj „parinktoj“ draugystėj, nei stovėti, nei sėdėt nesugeba, o prie valgomojo stalo išsiplėtęs ir peilį vietoj šakutės į burną su valgiu kišdamas, tuojau pralaimėja ir barbaro vardą įsigyja. Tie patys gi europiečiai, susidūrę su lietuviu prie darbo ar prie mokslo, visai kitokios nuomonės įgauna, kai jiems tenka ne dėl paviršiaus formų, bet dėl gilesnių ypatybių ir gabumų apie lietuvį spręsti. Be abejo, žmogus, žengdamas priekin, tobulina savo protą, sielą, jausmus, pažiūras – iš to išplaukia ir tobulesni su savo artimaisiais santykiai, kurie, laikui bėgant, net sau ypatingų įstatymų pasigamina. Daug kam rodosi, kad tų apsiėjimo įstatymų laikymasis ir visą žmogaus kultūringumą reiškia. Bet kadangi dažnai paviršutinis dailumas dengia labai žemą „barbarišką“ vidų, tai tikros kultūros reikia giliau ieškoti. To vidaus kultūringumo, kurs pažymimas išdailinimu, ištobulinimu jausmų, pasireiškiančių kūryboje,- mūsų tautoje yra. Vadinas, lietuvių liaudies siela nėra primityvi – „gyvuliška“, bet jau ten per amžius ir amžius buvo didelis kilimo ir tobulinimosi darbas dirbamas. Didžiausias tam įrodymas – gyvoji kalba. Dėl įvairių istorijos įvykių ir gyvenimo aplinkybių (kaip tautos negausingumas, vėlybas krikštas, baudžiava, lenkų agresyvumas) tautos vystymasis staptelėjo, o paskui ėjo vienpusiškai, tauta, neviešpataudama savo kalba, nemokėjo savęs, savo vidaus – „aš“ – parodyti. Lietuvių dvasios jėgos ėjo į lenkų kūrybą kaipo jos sudedamoji dalis, o senovė glūdėjo liaudyje. Šiandien iš ten iškeliame aikštėn begalinio grožio ir įvairumo melodijų, dainų lyriką, pasakų sąmonę, ir todėl tenka pasakyti, senobinė lietuvių kultūra – savita – tebegyvuoja, tebeveikia. Ta lietuvių kultūra tarytum glūdi mūsų pasąmonėje. Ji tai daro, kad lietuviai be galo greit civilizuojasi, kad, pakliuvę į gerą tarpą, vystosi ne kaipo žalia medžiaga, kuri pergyvena pirmąjį susipratimo laipsnį, bet labai sąmoningai žengia priekin, tarytum ne iš to, kas aplinkui yra, mokslą semdami, bet visa atrasdami savyje.
Taigi reikia pasakyti, kad mūsų kultūroje trūksta sąmoningo darbo, tokio darbo, kur tauta turi tikslą ir, įtempus visas jėgas, eina į jį. Lig šiol mūsų tautos į savo tikslą kelionė – tai pasąmonės žygiavimas.
Kokios yra mūsų būdo ypatybės, kurias pažinę galėtume sąmoningai dirbti tautos pakilimui? Yra ypatybių, kurios mums trukdo tobulintis, yra tokių, kur padeda, kitos vėl ypatybės iš ydų gali virsti dorybėmis, jei sužadintų žmogui susipratimą ir norą save auklėti.
Pagrindinė lietuvio būdo ypatybė yra tingumas. Nesakau tinginystė, nes tinginystė tai jau yra žmogaus pasileidimas, jo liuosos valios priimamas, užtariamas. Tingumas gi – kitaip neveiklumas, nemokėjimas mėgti darbo – yra tai įgimta lietuvio ypatybė, kuri taip dailiai pašiepta mūsų pačių patarlėje: sukasi lyg girnų apatinis kūlys, sakoma dažnai. Iš tikrųjų šitą patarlę galima šimtą kartų per dieną taikinti, žiūrint į proto ar į fizinį darbą, lietuvio dirbamą. Lietuvis taip dažnai mėgsta pasakoti, kaip nusidirbęs, kaip pavargęs, kokias begales nuveikęs. Ir taip yra todėl, kad jam, jo tingiai prigimčiai, sunku išsijudinti, kad jam darbas neteikia džiaugsmo. Tikrai darbščiam žmogui vis rodos, kad jis per mažai dirbęs, kad pačius niekus tenuveikęs. Svetimtaučiai, kuriems prisieina prie šitokio ar tokio darbo imti lietuvių darbininkų, apmaudu nesitveria, nes, kas pripratęs dirbti, tam tikrai delnai niežti, žiūrint į tokius tipus, kurie, kaip anas Pelelis, „veina koji iškels, vožos, vožos, untra koji iškels – ir apent vožo, vožo, veina bata untmaus ir dabar vožo vožo, untra bata untmaus, ir dabar vožo…“ Juokais juokais, bet tas lietuvio lėtumas, tas begalinis branginimas savo energijos, kad tik jos neišleistų, daro sunkaus įspūdžio ir, be abejo, sudaro didžiausią kliūtį žengti priekin. Kame tos ypatybės šaknys? Ar ji su krauju iš kartos į kartą plaukia iš mūsų proprotėvių rytiečių, gyvenusių šiltuose kraštuose ir, kaip daugelis rytiečių, neturėjusių veiklaus būdo? Gal tai baudžiavos padariniai, kai per sunki našta būdavo ant vargdienio užkraunama, o vergų darbo vaisiais kiti naudojosi? Ir šiandien mūsų liaudyje aukščiausios laimės idealas: ponu būti, ilgai miegoti, skaniai valgyti. Piršlys, girdamas nuotakai ateinantį gyvenimą už vyro galvos, sako: „Kaip žąselė pūkuose tupėsi, į šaltą vandenį rankos nekiši, nebijok.“ Kai įsižiūri, kaip dirbama, įsiklausai, kas sakoma, matai, kad lietuviui darbas – tai prakeikimas, nelaimė. Dėl to tai didžiausia dorybė, didžiausia Dievo dovana laikomas darbštumas. Jeigu pasitaiko darbštus tarnas, – kaip jis gerbiamas, kaip mylimas ne tik dėl to, kad daug naudos padaro, bet ir dėl to, kad jis fenomenas. Kasdieninis kokio vokiečio ar prancūzo darbštumas – pareiga – lietuvių laikomas nepaprasta dorybe. Jeigu suprantamas tingumas vergų, dirbančių savo prispaudėjų naudai, tai anaiptol netinka ta ypatybė laisvai tautai, savo gyvenimą ir savo laimę kuriančiai.
Vienintelis, kas stoja su tuo tingumu į kovą, – tai godumas, turto troškimas. Ak! turėti, o nepasidirbęs neturėsi. Čia pridurmui ateina ir tuštybė: turėti – prasinešti pro kitus. Tokie žemi darbštumo pobūdžiai, jeigu ir sukuria energiją, tai tik labai netolimo užsimojimo, ir materialinis tos energijos eikvojimo tikslas netobulina žmogaus, neįkelia jo į aukštesnį gyvenimo pasaulį, kur veikia ne žemas atskiro asmens pasitenkinimo tikslas, bet tautos žengimo priekin – vystymosi, tobulinimosi tikslas.
Tas pats tingumas guli kitos didelės lietuvių ydos pamate: blogo pareigų ėjimo. Yda, kuri duria akį, pažvelgus į mūsų valdininkus. Čia prie neveiklaus būdo prisideda ir tikra tinginystė, t. y. nenoras prisiversti dirbti. Čia prisideda ir tam tikro visuomeninio išauklėjimo trūkumas, patriotizmo stoka. Neaprėpiama mintimi didelės valstybės darbo mašinos, kur kiekvienas, lyg tekinėlis sukdamasis, stumia visa priekin, ir tai tik jį gelbsti nuo negyvo mašinos dalies stovio ir likimo, kad jis supranta didelį tikslą, kad jo širdis plaka to bendro darbo meile, kad ir nors menkiausias jo darbelis yra jam be galo svarbus kaipo sudėtinė didžiojo darbo dalis. Prie to viso blogas pareigų ėjimas parodo ir inteligentingumo stoką. Inteligentingas žmogus supranta begalinę laiko svarbą. Kiekvieną valandėlę galima pripildyti, sunaudoti, galima ją tuščią paleisti, ir tada, pažvelgęs atgal į pragyventą laiką, matai didžiausius tų tuščių valandų dirvonus, ir tik kur ne kur matyti džiuginančios atsiminimų vaisingos oazės. Tas mūsų savo ir kitų laiko nebranginimas ir yra didžiausias neinteligentingumo išrodymas. Valdininko devizas: ko aš turiu skubintis – kam reikia, tas palauks. Žinoma, čia, be įgimto tingumo, be sankcionuojamos tinginystės, yra dar mažutis apsnūdęs protavimas, kurs nieko toliau savo nosies galo nemato. Jis nenuvokia, kad, dirbdamas, anot to žemaičio, „atsileidęs“, gaišina kitus; gaišta pats, nes, greičiau darbą atlikęs, galėtų sau ką naudingo pasidaryti. Valdininkas, kurs neaprėpia didžiojo bendrojo darbo, visos tautos tvarkingo gyvenimo, tam, žinoma, rodos, kad vieta tam padaryta, kad jis galėtų algą imti ir „daryti malonę“ tiems, kas ateina į jį su reikalu. Inteligentingas valdininkas, kad ir aukščiausio laipsnio, turėtų visados atsiminti, kad jis pastatytas visuomenei tarnauti, o pas mus dargi pašto ženklų pardavėja daro tau malonę, jeigu teiksis pertraukt kalbą su drauge ir mesti atplėštus ženklelius drauge su piktu žvelgesiu, kurs sakyte sako: ko čia lendi ir trukdai? Tokių pavyzdžių matėme nelaimingoj Rusijoj, tokį išauklėjimą gavome, kaip išmanome, taip savo pareigas einame. Bet ar taip gali būti? Ar ilgai eis mašina, jei tokie išgverę, surūdiję, netikę visi tekinėliai? Iš priežasties tų aukščiau minėtų ypatybių mūsų gyvenime regime tokį nenormalumą: devyni tingi, o dešimtasis dirba dvidešimt valandų per parą ir dėl nusidirbimo smegenų anemiją gauna arba, nepakeliamą naštą vilkdamas, nustoja vilties, energijos ir noro dirbti, nes ir didžiausias idėjingumas ne visa tegali pakelti. Tinginystė, apsileidimas, blogas pareigų ėjimas skleidžia didelę demoralizaciją, lyg pelėsiais aptraukia dvasios kuriamąją jėgą ir mirties antspaudą deda ant visos tautos.
Antra žymi ypatybė, apie kurią visi visados kalba, yra tas tiek garbinamas mūsų jautrumas. Iš to įgimto jautrumo gamtos grožiui, iš to jautraus savo skriaudų, savo vilties, savo meilės dainavimo gimė mūsų lyrika. Ta tautos ypatybė prie tam tikro darbo gali virsti didele teigiama jėga, geibstančia dvasios kultūrai įsigyti, žmonių santykiams gražinti, tobulinti. Yra tokių jautrumo užmazgų lietuvio dvasioje, kad jam prisieinama suprasti subtilingiausios sielos virpėjimus, ir tai daro ne sykį kažkokio glūdinčio gilumoje dvasios aristokratizmo įspūdžio, kurio spindulėliai išsiveržia netikėtai iš kokio paprasto žmogelio paprasto pasielgimo. Jau faktas, kad lietuvių tarpe pagyrų nedaugiausia, o kas giriasi, tai labai pašiepiamas ir tuojau pagarbos nustoja, nes ir patarlė sako: pagyro puodas netaukuotas, – jau šita rodo gražų vidujinį drovumą.
Tačiau iš to įgimto jautrumo kyla kitų ypatybių, kurios jau nėra tiek teigiamos, o besiplėtodamos ir visai neigiamomis virsta. Yra tai: sentimentalizmas, ištižimas, vidujinio užgrūdinimo stoka, greitas pesimizmui pasidavimas. Kiek yra gražus jautrumas kitų nelaimėms, tiek jis daros šlykštus, kai tik save ima objektu ir tik verkšlenimu, dūksavimu vaduojasi, o daros apmiręs, sustingęs ir gyvam darbui netikęs. Nekalbama čia apie tą nusiminimą ir skausmą, kuris suspaudžia žmogų didelėms nelaimėms ištikus, kai nebesuvaldomas pirmąją valandą paviršutinis to skausmo pasireiškimas. Čia kalbama apie tą zyzimą, aičiojimą dėl mažiausio negaliojimo, nepasisekimo. Tikras žmogus savo didelį skausmą paslepia širdies gilumoje ir, su juo gyvendamas, tobulinasi, auga, per jį aukščiau atsistoja negu gyvenimo mažmožiai. Deja, to mūsų tarpe nedaug tematyti.
Santykiuose su žmonėmis pasirodo ir kita ypatybė, kylanti iš to paties jautrumo šaltinio, tai – opumas. Opumas tam, kad kas neįžeistų, neužgautų, „karūnos“ nuo galvos nenutrauktų. Koks nepaprastai varginantis, gyvenimą apsunkinantis apsireiškimas. Kodėl taip pasakė, kodėl pažiūrėjo, kodėl nepakvietė, kaip pasodino, kuo pavalgydino, kaip apsivilkęs atėjo, ar tik nenorėjo manės užgauti? Ypatybė, viešpataujanti visoj Lietuvoj, nuo pirkelės iki „sferų“. Ką ji parodo? Būdo smulkumą, proto siaurumą, savitarpio santykiuose nuoširdumo stoką, na ir begalinę tuštybę. Tos tuštybės žiedeliai taip kvailai apsireiškia, tiek žmonių santykius gadina ir taip sudrumsčia grynąjį vandenį. Nebelieka sielos vertybių – viešpatauja skarmalų vertybės. Iš to noro prasinešti pro kitus savo apsivilkimu, iš to opumo, dėl kurio žmogus už menkiausią „žeidimą“ pučiasi, stingsta ir stengiasi atsilyginti, – iš to pasidaro sunki, nejauki atmosfera, kur žmogaus su žmogumi bendravimas neiškelia jų gerųjų ypatybių, nejaudina gelmės, negimdo naujų minčių. Darosi pelkė.
Su tais apsireiškimais surišta dar viena ypatybė, nuo senų laikų daug svetimtaučių pastebima, – tai nepasitikėjimas. Galbūt ta ypatybė labiau įsišaknijus žemaičiuose negu aukštaičiuose, bet jos visur užeisi, skersai išilgai Lietuvos eidamas. Gal iš dalies parodo tai rimtesnį būdą, kurs nenori nieko priimti neišbandęs, nepažinęs, neįsitikinęs dėl jo vertybės? Gal yra tai mūsų istorijos, mūsų politinės padėties vaisiai. Buvo karingosios Lietuvos metas – gudriais klastingais priešais pasitikėti nebuvo ko. Buvo viešpataujančios Lietuvos metas, kada nedidelė lietuvių saujelė dideles žemes valdė, reikėjo būti akyliems ir ausyliems – pasitikėti nebuvo pamato. Bičiulystė su lenkais – ką gi čia gero pasitikėjimas padarė? 0 kada mūsų visuomenė skilo į dvi dalis, viena nutauto ir baudžiavos jungu antrąją visuomenės dalį spaudė – tai koks čia begalėjo būti pasitikėjimas, kokių aiškesnių horizontų begalima buvo išvysti, laukti? Vargas spaudė, jo patarlė mokė: vandeniu nesidenk – ponu nesiremk. Vargas stiprino tą sielos ypatybę, kuri liepė jam atsargiai žvalgytis, nes prityrimas rodė, jog gero niekur nesutiksi, ateina tiktai bloga.
Kraštutinis nepasitikėjimas – tai nelaimingų, likimo prispaustų žmonių ypatybė. Pagaliau prieinama prie tokio dvasios stovio, kai žmogus vaduojasi įtarimais, nusižemina iki šnipinėjimo, atmeta visa, ko pats negali aprėpti savo nupuolusia būtybe, toks nepasitikėjimas – kankynė ir tam, kas nepasitiki, ir tiems, kuo net pasitikima. Nežiūrint tos ypatybės, lietuvį gana lengva prigauti, – išnaudoti, į savo vežimą pasikinkyt. Stebėtinai užmigdo lietuvio nepasitikėjimą, kas paglosto jo tuštybę, privaišina, primyli, yra širdingas ir nusižeminęs. Kiek tai kasdien komedijų regi ant to pamato irgi – nuo pirkelių iki „sferų“.
Šiandieniniame mūsų gyvenime bjauriausius to nepasitikėjimo apsireiškimus iškelia politinė srovių kova. Visokie įtarimai, nešvarūs spėliojimai, kurių niekas nesidrovi mėtyti į kairę ir į dešinę ir drabstyti kiekvieną, kurs kuo nors pasižymėjo. Čia plačioji visuomenė parodo lig cinizmo nueinantį nepasitikėjimą, jai, rodos, neegzistuoja jokie nuopelnai, joks pasiaukojimas. Ji neidealizuoja nieko: kiekviename kilniausiame įvykyje ar pasielgime tuoj ieškoma nešvaraus pamušalo, dėmių išvirkščioj pusėj. Taigi šmeižikams operuoti lengva. Į tą visuomenės ypatybę ir taiko visos partijos, besiriedamos tarp savęs. Loja, kas pajėgia, užnuodytomis seilėmis švirkščia ir džiaugias, kai platus aidas atsiliepia. Pasakys kas, kad pas mus tuo atžvilgiu tik miniatūra to, kas darosi „kultūringesnėse“ šalyse. Taip, bet ten nors visi karščiuojasi, dalyvauja didžiuliame bokse, bet tai neveikia tėvynės meilės, visuomenės pareigų supratimo, savo valstybei ištikimybės. Pas mus dalyvių maža. Minia – žiūrėtojai, klausytojai – į galvą tesideda viena: tai ponai, mūsų vadai-valdovai, tokie, vadinas… Ir padaroma išvada: „Kad bent ateitų ruskelis!“ Plačiai visuomenei visi tėvynės sūnų žygiai, kovos, aukos – mažai girdėtas ir nesuprantamas dalykas, ji be galo demoralizuojasi, persiima kartumu ir pesimizmu, klausydamasi, ką blevyzgoja įsikarščiavę partijų peštukai. Tas nepasitikėjimas daro negalimu idealizmą, kilnesnių pažiūrų vystymąsi, stoja lyg didžiausia siena prieš jaunuomenės auklėjimą ir didžiausiai apsunkina idėjos žmonėms gyvenimą ir darbą.
Dabar klausimas: kodėl pirm viso įtariama vagyste? Dėl to, kad vogti palinkimas yra mūsų tautinė ypatybė? Ar niekas negali įsivaizduoti, kad galima vartyti svetima rankose ir nepajusti noro pasisavinti tai? Patarlė sako: ir šventuolėlio nagai į šen, o ne į ten linkę. Ką tai reiškia? Ar tas nuolaidžiai juokaujantis patarlės tonas nesako: jau mūsų nageliai tokie – nieko nepadarysi. Teisybė, kita patarlė sako: kas vogs – nepralobs; bet ką sako gyvenimas? Juridinė statistika rodo, jog Italijos kalėjimuose daugiausia sėdi žmonės už muštynėse padarytas žaizdas peiliu; Prancūzijoj už crimes adultères – meilės suvedžiojimų nusikaltimus. Už ką sėdima daugiausia Lietuvos kalėjimuos? Statistikos nežinau, bet girdint, kas darosi aplinkui, galima spėti.
Kas vagia? Vergai, vargų prispausti, turinčiojo luomo priešai, o patys neturį jokios savo garbės pajautimo; dykaduoniai, tykoja svetimu pasinaudoti, tinginiai, kuriems darbas – nelaimė, ištvirkėliai, visokių smagiurių reikalingi, na, ir tie žmonės, kurie nėra nei ištvirkę, nei dykaduoniai, bet kuriems trūksta tradicinio, iš kartos į kartą einančio išauklėjimo, įpratimo gerbti svetimą turtą – mūsų artimo darbo vaisių. Gal Lietuvoje daugiausiai vagysčių iš apsileidimo ir to išauklėjimo trūkumo. Ypač tai aiškiai matyti, kada paliečiamas „skarbavas“ daiktas. Kartais net karčiai juokinga žiūrėti, kaip elgiamasi su kokios draugijos visuomenės, o ypač valdžios turtu. Tas žmogus, kurs pirštu nepajudins daikto, jeigu pažįsta jo savininką, tas pats neturi jokios nuovokos, kas tai yra tautos, valdžios turtas. Čia jau aišku: neišmokytas suprasti, neturėjo progos įprasti, o atsimena tik demoralizuojamus svetimo jungo pavyzdžius. Juk lietuviuose, ne kur kituose, įsišaknijęs įsitikinimas, kad arkliavagį užmušti ne nuodėmė. Net plaukai šiaušias, girdint ramų pasitenkinimo pasakojimą apie kankynes ir teismą vietoje, kurį vykdė įniršus minia sugavus arkliavagį. Joks kitas vogimas nesukelia tokio pasipiktinimo, nereikalauja tokio keršto. Pusiaumirka žiūrima į mažą smulkmenų voginėjimą, su pavydu žiūrima į tuos, kurie pritilpo prie viešojo darbo, turi progos nagus prikišti prie viešojo turto. Čia štai ir vieta auklėtojams susirūpinti, kaip pasėti ištikimybės grūdus į jaunąją sielą, kaip padaryti į gyvenimą einančią jaunuomenę teisingą (žmonėse sakoma: „teisingas – ne vagis“).
Prie pastebimų tingumo, nepasitikėjimo, opumo, tuštybės ypatybių pastebima dar lietuviuose daug gabumo, kiti net sako, jog tas apsireiškimas, kad lietuviai taip lengvai nutausta, ir yra jų didelių gabumų įrodymas. Kas dirbo su jaunuomene, tas, be abejo, pastebėjo ir gyvą protą, ir mokslo alkį, ir gerą atmintį, ir, esant tam tikram susipratimo laipsniui, dargi patvarumą darbe. Matyti, čia noras žinoti, išmokti užmuša įgimtą tingumą.
Surašytos čia pastabos yra individualaus patyrimo vaisius, gali būti įvairiai vertinamos ir diskutuojamos (tam ir rašoma, kad būtų diskutuojama). Toliau kalbėsime apie „tikrą žmogų“, kurį turime kaipo reikalingą Tėvynei šulą auklėti, kas yra tas idealas, ir ieškosime kelių į jį prieiti.
Kiekviena epocha turi savo veidą, savo idealus, savo vadus. Jeigu viduramžiuose vadovaujančiu luomu buvo kunigija ir karingoji bajorija, tai mūsų laikais, jau nuo devynioliktojo amžiaus pirmosios pusės, gyvenimą veda inteligentija. Ji jam duoda kryptį, spalvą, toną, ji dirba mokslui, kuria meną, ji kovoja dėl idėjų, moko plačią visuomenę per spaudą – ji vadovauja gyvenimui.
Lietuvių gyvenime ypač aiškūs inteligentijos nuopelnai, kaip ir kitose tautose, kurios yra gyvenę atbudimo-atsikėlimo dienas, ką puikiai yra atvaizdavęs M. Jokay’us savo „Pajudinkim, vyrai, žemę“ iš ungarų gyvenimo. Pas mus, sulyginus su kitais, dar toks skirtumas, kad mūsų inteligentija kilusi ne iš aukštesniųjų, pasiturinčiųjų luomų, bet iš valstiečių ir, mokslą eidama, turėjo semtis kultūros kur pakliuvo, atsidurdavo įvairiose įtakose ir turėdavo visas jėgas įtempusi savo prityrimu vaduotis ten, kur kitiems nieko nemokant galima imtis šeimynos ar auklėtojų priruoštą dvasios maistą. Mūsų inteligentiją auklėjo svetima priešo-vergėjo mokykla. Tos mokyklos uždavinys buvo ant savo kurpalio ištempti jaunuomenės dvasią, įpilti jai į širdį savos sulties, gaminti ištikimą carui tarną – ir kaip visa tai nepasisekė jai, rusų mokyklai! Apsigynimo instinktas šnibždėjo nepasitikėjimo perspėjimą. Gilumoj glūdinti tautos dvasios kibirkštėlė, mažiausiai progai atsitikus, mažiausiam žadinimo žodžiui suskambėjus, jau liepsnojo. Ir jaunimas, ieškodamas užvėjės nuo mokyklos – pamotės raganos, būrėsi į kuopeles, kūrė lavinimosi draugijėles, kame kaip mokėdami tą liepsnelę kurstė – buvo tai darbas katakombose savo dvasiai gaivinti.
Stebėtinas įvykis: mokomi neatitinkamoj mokykloj, saugojami kaip kaliniai, dirba slapta sau. Pažangiausios geriausios mokyklos būtų tai smerkiama, nes dargi ten, kur auklėtiniams duodama be galo daug laisvės ir progos savitumui lavinti, dargi ten būtų pasmerktas tas melo, pasalų, konspiracijos kelias, kurį buvo priversta rinktis sau mūsų jaunuomenė po šešiasdešimt ketvirtų metų. Ir tai darė juos tvirtus, kilnius kovotojus. Sako, jei sulygintum reguliarią, ilgai mokytą kariuomenę su savanorių būriais, tai šie pastarieji, kai kuriais dalykais negalėdami prilygt pirmiesiems, kituose ją pralenkia, kaip antai: guvumu, karštumu, energija, drąsa. Tą patį gal galima pasakyti apie mūsų inteligentiją, sulyginus ją su Europos inteligentija: neturėdami tiek kultūros, kiek anie, pralenkia juos dvasios karštumu ir atsakomybės pajautimu prieš tautą.
Gražus įvykis mūsų tautoje – atsiradimas lyg visai savaime inteligentijos, bet nenormalus, t. y. atsiradęs ne palengva, ne išsivystęs iš tautos branduolio, bet lyg staiga audros karščio pripildyta atmosfera liepė nokti ir bręsti ūmai, ir kovoti dėl savo gyvybės įvairiais būdais. Pavergta tauta! Jos auklėjimasis ir kilimas ėjo neharmoningu keliu: čia idėjos liepsna – čia melo purvas, čia kilniausių jausmų žiedai – čia neapykantos kirminas. Todėl ir tipus davė neharmoningus: daug aukojančius, o netobulo būdo. Kiek kartais mokama paaukoti ir… kaip kartais nesuprantama tautos dvasios, kaip netoli tematoma. Vis tebedaro įspūdžio, kad veikiama kiekvieno sau (atskirai). Dirba virš pajėgų, krenta nuilsęs – svetimas ir tolimas kitiems; cemento nepasirūpinta, kontakto maža. Tai ir yra nenormalių praeity sąlygų vaisiai.
[…]
Plačioji visuomenė – be aiškių, tvirtai jaučiamų idealų, su labai menku tradiciniu etikos srityje auklėjimu. Inteligentija „suraizgyta sumaizgyta“, ir visus nepratusius traukia į sūkurį politinis gyvenimas, kame visos putos, visa, ką reikėtų šalin mesti, – gurguliuoja, verda ir nugriebt nesiduoda, ir įspūdžio daro, kad kito skystimo ir nebėra verdančiame puode.
Mūsų tautiškam susipratimui, brendimui be galo daug padarė mūsų jaunoji kariuomenė. Ne žodžiai, ne kalbos, bet kraujas ir mirties aukos, didvyriškas pasiryžimas Tėvynę vaduoti – štai kas sužadino ir pakėlė visuomenę, įkvėpė jai savo tautos garbės ir pagarbos kibirkštį. Kas paims ant savęs visuomenės kėlimo naštą? Kas turi turėti tą autoritetą? Mokykla. Begalinis mokyklos uždavinys kiekvienoj visuomenėje, bet mūsų visuomenėje dar didesnis. Kitur šalia mokyklos veikia inteligentinga šeimyna, daug daugiau įpročio ir papratimo. Pas mus mokykla turi ne tik jaunąją kartą mokyti, ne tik auklėti taip, kaip tai kitose šalyse daroma, bet ir tai duoti, ko trūksta ir šeimynoje, ir taip silpname bendrame visuomenės ūpe. Ūpas – viešoji nuomonė angluose, sakysim, kvėpuoja tuo reikalavimu: būk džentelmenu! Kada tai bus Lietuvoje? Maža veikti tik jaunąją kartą, mokyklos globojamą, bet per tam tikrą kontaktą su tėvais, per tvirtą pasiryžimą šviesos įnešti visur, su kuo tik susiduriama, – mokykla turi kelti visuomenę.
Mokykloj veikia mokytojai. Ant jų tai pečių guli tas didžiausias uždavinys. Kokie mokytojai galėtų tai padaryti? Lietuviai. Mylį vaikus, jaunimą. Neįtartinos doros. Gerai prisirengę savo mokslo šaką dėstyti. Nekalbėkim apie negalima! Nekalbėkim apie nepasiekiama! Įkrisim į baisiausią pesimizmą, sulyginę savo idealus su tuo, kas yra. Taigi kalbėkim apie idealus: tam jie ir idealai, kad ne gaidžio šokimėliu pasiekiami. Tam, kas trokšta, begalės pasiekiamos. Sakai: nepasiekiama – tai reiškia netrokšti. Į pesimizmą tegul krenta, kas nepajėgia veikti. Dabar pasižiūrėkim, kokie yra mūsų mokytojai. Pasirodys, kad ne visai taip jau bloga. Mokytojų didžioji dauguma lietuvių kilimo. Dauguma patriotai. Tas patriotizmas visaip pasireiškia priklausomai nuo bendros to asmens kultūros: kartais vien koliojimu visų neprielankių mums elementų, kartais platesniu veikimu politikos srityje, kartais tyliu darbu, kad padarytumėm kilnesnę ir šviesesnę tą visuomenės dalį, kurios tarpe jam gyventi prisieina! Tų pastarųjų gal ne taip jau daug, bet taip pasireiškiąs patriotizmas būtų tinkamiausias mokytojui.
[…]
Gilus tautybės jausmas neliepia rėkti ant kiekvieno žingsnio: „Mes lietuviai!“, dėstyti savo nuopelnus ir visam pasauliui grasyti. Tai dargi ne mūsų stilius! Priešingai: kada lūpos tyli – širdis dega ir į darbą veda. Tokį kuklumą ir pasiryžimą išvystydami, išvystytume vieną iš gražiausių mūsų tautos ypatybių. Tą karštą širdį ir jos veikimą puikiausiai jaučia jaunimas, ir yra tai jiems puikiausia, vaisingiausia pamoka, paliekanti neišdildomą įspūdį ir jungianti auklėtoją su auklėtiniais. Žinoma, tautiškąjį auklėjimą paremia savosios kalbos, jos grožybių ir turto tyrinėjimas, tautos kūrybos, jos istorijos pažinimas, šalies geografijos mokslas. Bet visa tai einama taip, kad neštų džiaugsmo ir žadintų. Kada tai padarys? Tada, kai mokytojas visa tai turės savyje ir bus kupinas noro tą savo turtą perduoti kitiems.
Idealai! Nepasiekiama! Taigi, kad šiandien labiau pasiekiama negu kada nors, nes vis dar tebegyvenamas pakelto ūpo laikas, suskubintu tempu einama, tiek nepasiekiamo pasiekta, kad dabar nėra taip sunku nepasiduoti piktumui, vienodumui ir laukti dar didesnio!
Neįtartinos doros turi būti mokytojas. […] Jauni, be galo jautrūs tam smulkiam neteisumui, skaudžiau negu suaugę jie teisia tuos, kurie „moka gyventi“. Niekas taip nepatraukia ir nežadina pagarbos jaunime, kaip neįtartina dora, iškilusi aukščiau visų kasdieninių nešvarumų ir smulkmenų. Aukšta dora yra drąsi ir nesižvalgo materialinės naudos. […]
Tikra auklėtoja tik tautiškoji mokykla, kur plačiosios visuomenės, jos mokytojų, jos jaunimo reikalai, pasiryžimai, tikslas – vieni. Jeigu tauta savo kilimui reikalinga žmonių, jeigu mokykla turi tuos žmones auklėti, tai mokytojas turi tai laikyti savo uždaviniu. Negali būti mokytojas-auklėtojas be idealų, atitinkamų tautos gyviesiems reikalams. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma vaikų negauna inteligentingos idėjingos paramos namie, turėtų mokytojai imtis tą naštą ant savęs, tiek arti prieiti prie jaunimo, su tokia šiluma, kad jauna siela leistųsi vedama, patariama, globojama. Būti auklėtoju taip pat reikalinga talentas, kaip būti tapytoju, kompozitorium, nes auklėjimas – tai menas. Kaip tą talentą pažinti? Jis pasireiškia vaikų meile ir įgimtu taktingumu. Niekados nepamiršiu to be galo malonaus įspūdžio, kurio patyriau, skaitydama vienos jaunos mokytojos jos draugei laišką, kuriame rašė pusę metų jau savistoviai vedanti mokyklą, ir esą jai neapsakomai malonu, kai ją apsupančios iš visų pusių šviesios ir tamsios galvelės, ji sau galvojanti: ar danguj aš čia stoviu, ar miške, ar rojuj? Taigi yra žmonių, kuriuos iš prigimties jau traukia tas darbas, kurį jiems parodo vaikų meilė. Bet kaip kiekvienas menas reikalauja didelio darbo, nepakanka vien talento, intuicijos, taip ir auklėjimo menas.
Jeigu kiekvienam mokytojui tas talentas reikalingas, tai juoba religijos mokytojui. Etikos pamatan dėdami religinį gyvenimo supratimą ir jo įvertinimą ir pavesdami tą mokslą paprastiems kunigams ten, kur reikia talentingo pedagogo, palikdami faktų ir formų mokymosi sistemą, – visai nesiekiame tikslo. Vaikai drebėdami „kala“ ištisus puslapius, matydami perspektyvoj blogą ar gerą ženklą, o visos nuodugniausios žinios nesuteikia šilumos, nesukelia aukštesnio pasiryžimo viduje tobulintis, nesuteikia įsigilinimo į nemirtingumo supratimą. Tiek duoda gražiausių, kilnių, poetingų paveikslų pasaulinė literatūra (prisimenu Turgenevo „Šv. Julijono legendą“, Selmos Lagerlöf legendą ir daug kitų), tiek duoda istorija faktų ir tipų, kurių pažinimas rodyte rodo žmogui šviesių pavyzdžių auklėjamą jėgą. Įsitikinimas, jog buvo žmonių, kurie gyveno ir mirė nenusilenkę Molochui, jog buvo karštos širdys, lig paskutiniosios aukojančios save, jog neginčijamas yra aukščiausias džiaugsmas mirti už tiesą, – visa tai gimdytų jaunoj sieloj atbalsį ir pasiryžimą. Praeities pavyzdžiui neturi prieštarauti dabartis. Niekas taip nepakerta moralės įtakos, kaip šlubuojanti dvasinių vadovų moralė. Jeigu į tai būtų atkreipta daugiau domės ir jei iš gyvųjų tiesų nebūtų daromos mokyklos sienose negyvos raidės, gal nereikėtų taip pesimistiškai žiūrėti į bendrą mūsų etikos lygį.
[…]
Autoritetas, disciplina taip be galo buvo mėgstama ir laikoma reikalinga. Joms palaikyti vienintelės priemonės – baimė ir bausmė. Šiandien gyvenimas parodo, kad auklėtojo autoritetui įgyti reikia turėti pedagogo talento ir aukštą moralinę vertybę. Jeigu ta vertybė be krislo – pasitikėjimas, pagarba ateina be įsakymo. […]
Mokytojai kartu, jausdami atsakomybę prieš tautą, turėtų jungtis, kad tą dvasios darbą bendrai dirbtų. Aišku, kad taip pat dešiniųjų, kaip kairiųjų pažiūrų žmonės gali lygiai karštai mylėti vaikus, jaunimą, gali turėti atitinkamų gabumų ir noro padėti jaunajai kartai lavintis ir kilti. Taigi ne politinės kryptys privalo jungti mokytojus, bet bendri visiems pedagogijos klausimai, auklėjimo būdai ir vaikų meilė. Jei tas darbas bus nuoširdžiai dirbamas, jei mokykla tikra to žodžio prasme auklės ir duos kraštui žmonių, tada nebaisios mums juodžiausios perspektyvos, nebaisus joks jungas.
Nes kas gali pavergti tautą, kuri remiasi tikru žmogumi, suprantančiu savo pareigas ir nujaučiančiu tautos dvasios kelius?
I publikacija. Švietimo darbas, 1922, Nr. 11–12, p. 395–402, 502–507; 1923, Nr. 1, p. 3–9.
II publikacija. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 4, Vilnius: Vaga, 1998, p. 443–469.
III publikacija: Lietuvos kultūros tyrimai, Nr. 1, Medijos, politika, vaizduotė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 80–97.