Stanislavas Belkovskis: „Vladimiras Putinas mano, jog jis laimės“

Demis Polandovas | ru.krymr.com

Rusų politologas Stanislavas Belkovskis „Laisvės“ radijo laidoje pasidalijo savo mintimis apie Putino politiką postsovietinėje erdvėje.

Stanislavai, kaip jūs vertinate Minske pasiektą susitarimą dėl Ukrainos: ar jis bus vykdomas ir ar jį galima šiame konflikte vadinti lemiamu?

Ne, mano nuomone, šis susitarimas absoliučiai nieko nelemia ir apskritai nėra strateginis. Visoms pusėms jis buvo reikalingas išimtinai taktikos prasme. Ukrainai – todėl, kad per paskutines dvi savaites ukrainiečių kariuomenė patyrė nesėkmių ir dabar reikia laimėti laiko užgydyti žaizdas. Rusijai – todėl, kad prezidentas Vladimiras Putinas siekė išvengti naujo sankcijų paketo, numatyto viršūnių susitikimuose, vykusiuose pastarosiomis dienomis, ir iš visko sprendžiant, jam tai pavyko – bent jau pasisekė išvengti neatidėliotino sankcijų įvedimo. Be to, Rusijai buvo svarbu paversti legitimiais separatistus – vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų lyderius, neva jie yra tie derybininkų atstovai, su kuriais Ukraina privalėtų turėti oficialių kontaktų ir pasiektų tam tikrų sutarimų. Šia prasme kiekviena iš pusių pasiekė savo tikslą, tačiau tuo konfliktas nesibaigs, nes tikrosios karo priežastys nė iš tolo nepašalintos.

Ar tai reiškia, jog Vladimiras Putinas faktiškai „pakabino“ situaciją, ir tai gali tęstis dar labai ilgai?

Kaip esu ne kartą sakęs, Vladimiras Putinas žvelgia į konfliktą (kuris per pastarąsias kelias savaites, sustiprinus Rusijos ginkluotųjų pajėgų skaičių Ukrainos teritorijoje, žymiai suintensyvėjo) kaip į metodą, leisiantį prispirti Vakarus – pirmiausia JAV ir Europos Sąjungą – dialogui dėl Ukrainos ateities, dėl buferinių zonų tarp Rusijos ir NATO ir apskritai visoje postsovietinėje erdvėje. Kol Putinui nepavyko pasiekti, jog šiuo klausimu vyktų tiesioginės derybos, o jis pats būtų pripažintas teisėtu derybininku šiais klausimais, tol jis Ukrainos nepaliks ramybėje – nepaisant išorės paliaubų, kurios, kaip jau sakiau, padiktuotos taktinių ir trumpalaikių visų konflikto dalyvių interesų.

Kokia yra programa „maksimum“, kurios galėtų tikėtis Vladimiras Putinas?

Vladimiras Putinas mano, jog jis laimės. Šiandien, sprendžiant iš gausių komentarų (taip galvoja ir daugelis stebėtojų), manoma, jog jis prispaus Vakarus jau vien todėl, kad jis nebijo karo, tuo tarpu Vakarai rimtai baiminasi karo Europoje – mat europiečio gyvybė žymiai vertesnė negu rusų žmogaus. Putinas visada gali bet kurią problemą užversti lavonais, ką mes, tiesą sakant, ir matome Ukrainoje, kur siunčiami Rusijos kariai, kurie vėliau tampa neva atostogaujančiais ir nevertais netgi oficialių užuojautų ir palaidojimo ceremonijų. Juk jis tuos žmones žudo, tiesa? Prieš kelis mėnesius per tiesioginę [televizijos] transliaciją Vladimiras Putinas savo rinkėjams pasakė, jog „bendrytėje rusų liaudžiai ir mirtis graži“ (rus. „для русского народа на миру и смерть красна“) – matyt, toks ir yra jo matymas. Šis šantažas – kartu su bandymu Ukrainą sužlugdyti ekonomiškai, nuosekliai taikant prekybos apribojimus, – Putino požiūriu, turėtų būti sėkmingas, tai yra, gali pasisekti įtikinti Vakarus, jog tomis sąlygomis, kai postsovietinė erdvė faktiškai nebeegzistuoja kaip Rusijos–Sovietų imperijos paveldėtoja, šioje erdvėje Putinas įgyja teisę suformuoti buferines zonas, konkrečiai – performatuoti Ukrainą, Moldaviją, suvaidinti savąjį vaidmenį Karabacho konflikto sureguliavime ir t. t. Taigi, Doneckas ir Luhanskas – toli gražu ne paskutinieji Putino ekspansijos taškai, tad einant šiuo keliu, ir jeigu pasiseks, bus imtasi ir kitų teritorijų.

Jeigu mes kalbame apie Novorossiją, vadinasi, kariuomenė paprasčiausiai žygiuos užimti Chersoną ir toliau – į Odesą?

Ne, ne tik ir ne tiek. Putinas nepajėgia užtikrinti visaapimančio formato okupacijos net ir Ukrainos teritorijos dalyje. Visų pirma, tam reikalinga turėti šimtatūkstantinę kariuomenę, o antra – vietos gyventojų palaikymą. Rusijos Federacija neturi nei vieno, nei kito. Negana to, konfliktas Donecke ir Luhanske parodė, jog tie vadinamieji prorusiškieji Ukrainos pietryčiai iš tikrųjų yra tik mitas ir blefas ir, tiesą sakant, nė vienas regionas – nuo Charkovo iki Odesos – į Rusiją nesiveržia. Šių regionų gyventojų dauguma pritaria buvimui Ukrainos sudėtyje – tas pat būtų ir su Donecku ir Luhansku, jeigu šios Ukrainos sritys nebūtų dirbtinai priverstos kariauti. Putino uždavinys – prispirti Vakarus pradėti derybas. Visų pirma, su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis – kaip su pasaulio hegemonu ir, antra, su Europos Sąjunga – kaip su pagrindiniu Ukrainos politiniu ekonominiu partneriu, ir pasiekti sutarimą, jog Rusija turi savo teisių postsovietinėje erdvėje ir už šalies teritorijos ribų, ir sutarimą dėl buferinių zonų įkūrimo, ir sutarimą, neleidžiantį atskiroms šalims, pirmiausia – Ukrainai, jungtis prie NATO, ir, žinoma, faktišką, kad ir neformalų Krymo aneksijos pripažinimą, kaip minimum, įteisinant gyvybinių Krymo poreikių aprūpinimą.

Manyčiau, jog pirmiausia yra ne tik Ukraina, bet ir Gruzija. Kokie, jūsų manymu, gali būti [Putino] veiksmai Gruzijos atžvilgiu?

Tam tikra prasme Gruzija Putinui yra ir pavyzdys, ir idealas. Jo manymu (o tai sutampa ir su mano supratimu apie svarstomą dalyką), Gruzijoje jam pavyko realizuoti tai, ką jis apskritai norėtų įgyvendinti postsovietinėje erdvėje. Iš pradžių jis sukūrė buferines zonas Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, įteisino šių zonų bendradarbiavimą su Rusija, kuomet Rusijos Federacija pripažino šių valstybių nepriklausomybę, po to jis pasiekė, kad prezidento postą paliktų agresyviai antirusiškasis Michailas Saakašvilis ir, kaip jam atrodo, tarpininkavo, atvedant į valdžią Borisą Ivanišvilį – gal ir ne prorusišką politiką, bet ir nedemonstruojantį agresyvios antirusiškos pozicijos. Aš manau, jog tokią pat taktiką Putinas sieks realizuoti ir Ukrainoje, Moldavijoje bei kai kuriose kitose su Rusija besiribojančiose šalyse. Bet kokiu atveju visa tai liudija apie Rusijos imperijos egzistavimo baigtį ir apie tai, jog Maskva – sąmoningai arba, greičiausiai, net nesąmoningai – nori kompensacijos už patirtą Rusijos imperijos krachą, todėl ji sieks atsikąsti teritorijos gabalus nuo buvusių postsovietinių respublikų (kurios, Kremlius manymu, už Rusijos ribų atsidūrė atsitiktinai) ir stengsis iš naujo suformatuoti ne tik Ukrainą, bet ir visą postsovietinę erdvę.

Bet juk Gruzijos atveju Kremlius kažkokiu būdu „prarijo“ tą faktą, jog buvo pasiektas sutarimas dėl [Gruzijos] asociacijos su Europos Sąjunga. Tai, ką jūs sakote, iš principo rodo, jog Kremlius mažų mažiausiai neįžvelgia ne tik tolesnės Gruzijos eurointegracijos, bet ir nesitiki, jog ji rimtai siektų prisijungti prie NATO. Ar jūs taip pat manote, jog šis procesas bus įšaldytas?

Aš manau, jog jis vyks, nes aš netikiu Kremliaus doktrinos sėkme. Bet juk Kremlius įtikėjęs nuosavos doktrinos sėkme, ir tai, kaip sako Odesoje – du dideli skirtumai.

Vadinasi, jūs manote, kad Gruzija turi perspektyvų prisijungti prie NATO?

Aš manau, jog ir Gruzija, ir Ukraina, ir Moldavija tokių perspektyvų turi. Tačiau taip pat manau, jog putiniškoji Rusija visomis savo išgalėmis sieks, kad tai neįvyktų, ir šitai reikia suvokti kaip gana pavojingą ir potencialiai kruviną šių dienų realybę.

Kaip sankcijos šiandien paveikia Rusiją? Kokia ateitis laukia pačios Rusijos – kad ir ekonomikos prasme?

Sankcijų poveikis pakankamai didelis. Aš manau, jog ir Vladimirui Putinui tai ne paslaptis. Jau vien prieigų prie Vakarų finansavimo šaltinių apribojimas (juo labiau, kad šiandien Rusijos korporacijų skola užsienio kreditoriams siekia beveik 700 mlrd. dolerių), o dar apribotos galimybės gauti [šiuolaikines] technologijas (turint omeny, jog per paskutinįjį ketvirtį Rusijos pramonė tapo labai priklausoma nuo šių technologijų), – visa tai didelis smūgis šalies ekonomikai, ypač situacijoje, kai Rusija dėl visokių Krymo ir Donbaso krizių palaipsniui smuko recesijos kryptimi ir šiandien, pasak oficialių vyriausybės ekonomistų, ją jau pasiekė. Tačiau Putinas nemano, jog jam pačiam ir šaliai situacija yra kritiška. Jis nuolat kalba apie tai, jog Rusija gali susiveržti diržus – vardan nacionalinio pasididžiavimo, vardan to, kad būtų sugniuždytas nesutaikomas priešas – Jungtinės Amerikos Valstijos.

Tampa aišku, kad viskuo bus apkaltintos Jungtinės Valstijos – girdi, mes gyvavome, gyvenome gerai, po to atėjo prakeiktas Obama ir viską sugadino. Šią propagandinę liniją jau seniai ir labai nuosekliai skleidžia valstybinės žiniasklaidos priemonės. Putinas pasikliauja tuo, jog rusų tauta moka iškęsti negandas. Tai gana akivaizdžiai pastebima jo pastarųjų mėnesių retorikoje. Be to, Putinas yra įtikėjęs Rusijos gyventojų palaikymu – visai neseniai jo reitingas pasiekė istorinio maksimumo, ir toks liaudies palaikymas pateisina bet kokius jo veiksmus, tarp jų – ir tuos, kurie objektyviai kenkia šalies ekonomikai. O ir elitams taip pat teks susiveržti diržus – šitaip Putinas perspėjo elitus, jog artėja nacionalizacija ir teks padirbėti šalies labui, o ne tik iš jos siurbti didžiulius resursus, kuo, beje, tie elitai ir buvo užsiėmę visą praėjusį dviejų dešimtmečių laikotarpį.

ru.krymr.com

Iš rusų kalbos išvertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
7 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
šaunuolis putinas

smirda putino dėka rusai ir jų parankiniai komunistai, kgbistai, pedofilai.
Tak deržatj, Volodia !!

Kritikas Pikčiurna

Putinas eis iki galo, kol Rusija subyrės arba žus karuose, kaip nacistinė Vokietija. Bet Vokietija turėjo vieningą ir labai kūrybingą bei darbščią Tautą, kuri pripažino ir užgydė savo klaidas. Rusija yra daugelio užkariautų etnosų ir tautų katilas, per imperinius ir sovietmečio metus praradusių savo tapatybę bei šaknis, todėl virstančių mankurtais. Vien palei Volgą – su pasidižiavimu vadinama Rusijos upe – gyvena daugiau nei 62 ne slavų kilmės tautos. Kai visos jos pradės skaičiuoti šio karo aukas, jų galvos praskaidrės, kaip ir vokiečių ar ukrainiečių… Dar nereikia pamiršti ir Kinijos faktoriaus. Putinas yra sovietinio rėžimo atrūga ir didžioji Rusijos, kaip federacijos, nelaimė. Pakėlęs kalaviją, nuo kalavijo ir žus – sako žmonių išmintis. Labiausiai gaila tų žmonių, kurie bus paaukoti vardan pačios… Skaityti daugiau »

Beta

Ne ant tokių papuolė. Ukraina didelė valstybė ir, Putino dėka, atgimė asimiliuota ukrainiečių nacija. Net jei ir okupuotų Ukrainą, gautų partizaninį karą kurį Rusija garantuotai pralaimėtų, kadangi išskyrus didžiarusiškumą (velikoderžavnost), daugiau nieko ir negamina.

VaidasVDS

Kiekvienas beprotis, ar jis būtų būtų šiaip beprotis ar religinis fanatikas, yra pasmerktas nesėkmei, anksčiau ar vėliau.
Šiaip tai Jėzus kažkada mokė savo apaštalą Simoną: „tie, kurie kovoja su kardu, nuo kardo ir žūsta, tuo tarpu tie, kurie dirba dvasioje, pasiekia amžinai trunkantį gyvenimą būsimojoje karalystėje, patirdami džiaugsmą ir ramybę šioje karalystėje”. Tik, kad Biblijos sudarinėtojams to neįtraukus į ir šventą ir kai kur nelabai šventą raštą, tai tapo tarsi ir žmonių išmintimi, kaip Pikčiurna rašo…

chi chi chi

Ką tik pagalvojai kaip Putka pats save išsieksproprijuos…

idomu

kodel rusijos volodios beprocei.

gudi giria

pasamdytos gadalkos globalistu

7
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top