Baigiasi 2018-ieji. Buvo įdomūs, nors ir sudėtingi metai. Tikiuosi, kad kitais taip pat nenuobodžiausime…
Kai kurie įspūdžiai ir akcentai:
Po intensyvių diskusijų su Vyriausybe ir Seime buvo priimti mokesčių ir pensijų pertvarkos įstatymai. Svarbiausia – mokesčių sujungimas ir antrosios pensijų pakopos atskyrimas nuo „Sodros“. Dėl Vyriausybės pasiūlyto mokesčių mažinimo radome nelengvus kompromisinius sprendimus. Man, tikiuosi, kad ir dar kam nors svarbu, jog dar kartą pavyko apsaugoti „Sodrą“, nes jos pajamos dėl mokesčių tarifų pokyčių nemažės. Ji ir taip daugiau kaip dešimtmetį buvo finansiškai prievartaujama. „Sodros“ skola ir palūkanų mokėjimai panaikinti nuo šių metų pradžios, o nuo kitų metų jos nebesekins įmokos į pensijų fondus. Kaupiamas finansinis rezervas leis užtikrinti pensijų augimo tvarumą ir padės atkurti visos sistemos reputaciją. Antrosios pakopos pertvarka – taip pat ne be kompromisų. Pensijų išmokų dalyje darbų liko ir kitiems metams…
Parlamentinis Lietuvos krizės priežasčių tyrimas tęsiamas, nepaisant rudenį prasidėjusių bandymų jį diskredituoti ir ignoruoti. Gal tai vyksta dėl to, kad du tyrimo „herojai“ sumanė dalyvauti prezidento rinkimuose? Dėkui tiems, kurie siūlo pagalbą ir siunčia informaciją. Nors šia tema domiuosi jau daugiau kaip dešimtmetį, paaiškėjo naujų ir įdomių aplinkybių bei detalių. Laukiam atsakymų ir iš prezidentės D. Grybauskaitės. Klausimai jai išsiųsti prieš kelias dienas. Nuobodu nebus, nes apie išvadas ir rekomendacijas tikriausiai diskutuosime ir jas tvirtinsime prezidento rinkimų kampanijos kontekste. Rinkimai niekada nesibaigia, ką padarysi. Ir toliau kalbėsiu apie bankus bei jų vaidmenį ekonomikoje ir sukeliant krizes. Apie švediškus, naująjį „Revolut“ ir visus kitus. Taip pat ir apie centrinį.
Po kelerių metų darbo pagaliau vasarą lietuvių kalba buvo išleista vieno geriausių ir drąsiausių pasaulio ekonomistų N. Roubini knyga „Krizių ekonomika“. Joje – ne tik ekonominių krizių teorija ir istorija, išsami pastarosios globalios krizės analizė, bet ir rekomendacijos ką daryti, kad ji nepasikartotų. Šios knygos išleidimas – mano atsakas tiems, kurie kaltina, kad krizės tyrimu neva siekiu susidoroti su politiniais oponentais. Ir kad kerštauju vienam iš kandidatų į prezidentus, kuris prieš daugiau nei dešimtmetį nepriėmė į darbą banke. Dėkui jam už tokį tuometinį sprendimą, nes priešingu atveju vargu ar dirbčiau dabar tai, kas gerokai sudėtingiau ir įdomiau. O kad kažkas, paviešinęs šią informaciją, pažeidė SEB banko personalo politikos kodeksą, be abejo, tėra nereikšminga smulkmena.
Pavasarį paaiškėjo, kad prieš Seimo rinkimus G. Landsbergis ir kai kurie jo partijos kolegos lankėsi ir prašė paramos MG Baltic koncerne. Koncerne, be kurio žinios „nevyksta politiniai procesai ir kuris turi svertų, lemiančių sprendimus vyriausybėje“. Labai jau panašu į korupcinius santykius, kurie, atrodo, tęsiasi iki šiol. Ir ką? Nieko. Nes žmonės su šia pavarde ir visa jų partija – „neliečiamieji“.
Kovo mėnesį drąsios merginos viešai paliudijo, kad dar vienas šios partijos narys, M. Majauskas, prieš kelerius metus nederamai elgėsi su moksleivėmis. Išrinktas į Seimą, jis akiplėšiškai išdrįso kandidatuoti ir tapo smurto (taip pat ir seksualinio) prevencijos komisijos pirmininku. Maža to, paragintas frakcijos, melagingai apskundė merginas prokuratūrai, kuri pradėjo ikiteisminį tyrimą. Tai reiškia, kad piktnaudžiavo Seimo nario, visos partijos bei teisinių institucijų galia ir ją panaudojo prieš eilinius šalies piliečius. Ir ką? Nieko. Nes partija – „neliečiamoji“. O Seime trūksta moralinio intelekto bei taikomi dvejopi standartai. Ypatingi linkėjimai nuo nukentėjusių merginų D. Šakalienei ir A. Armonaitei, aktyviai puolusių seną nusidėjėlį K. Pūką, tačiau „draugiškai“ tylėjusių apie jauno ir žavaus Mykolo nuodėmes. Dėkui tiems, kurie palaikė apkaltos iniciatyvą. Tikiuosi, kad ji bus tęsiama kitais metais.
„Neliečiamųjų“ partijos vadovas ir dar beveik trisdešimt Seimo narių, pažodžiui ir pa-puslapiui nukopijavę tendencingus ir jiems palankius pensijų verslo advokatų vertinimus bei išvadas apie antrosios pensijų sistemos pakopos pakeitimus, vasarą kreipėsi į Konstitucinį teismą, sukeldami jame iki tol neregėtą interesų konfliktą. Taip jie siekė sustabdyti visą pensijų pertvarką ir tuo pat metu apsaugoti pensijų verslininkų pelną, kad jis ir toliau būtų finansuojamas dabartinių pensininkų pinigais. Kurie, kaip netrukus paaiškėjo, būtų investuoti į švietimo oligarcho G. Landsbergio šeimos verslo „infrastruktūrą“. Na, o tos pačios partijos kandidatė į prezidento postą I. Šimonytė šiame teisme buvo pasirengusi garbingai ir profesionaliai atstovauti partijos pirmininko, taip pat ir kito kandidato į prezidentus buvusios darbovietės bei viso finansų sektoriaus interesams. Gaila, kad teismas atmetė šias nukopijuotas pretenzijas, būtume ten kaip reikiant padiskutavę. Gal dar bus progų, ką gali žinoti.
Apie pensijų sistemą netikėtai teko diskutuoti su Vytautu Landsbergiu – nacionalinės propagandos patriarchu. O Gabrielius, pabūgęs viešų diskusijų apie pensijų ir švietimo verslą bei interesų konfliktus, tačiau pasirėmęs „patikimais“ šaltiniais, kurie iki šiol „įslaptinti“, visai tautai ir pasauliui pranešė, kad neva grasinau Konstitucinio teismo teisėjams. Tai yra, apkaltino mane įvykdžius nusikaltimą. Ir ką? Ogi, kaip ir visada, nieko. Nesvarbu, kad Konstitucinio teismo pirmininkas tą pačią dieną paneigė buvus kokį nors spaudimą, jau nekalbant apie grasinimą teisėjams. Nes juk kaltinimo autorius ir interesų konfliktų subjektas, susijęs tiek su pensijų, tiek ir su švietimo verslu – pagrindinis Lietuvos „neliečiamasis“. O tokie, kaip žinia, MG Baltic ir kitai „objektyviajai“ žiniasklaidai – nelabai įdomūs. Žymiai patogiau nepailstant tirti R. Karbauskį, Naisius ir trąšas. Gal taip betiriant į nacionalinę politiką sugrįš gerai pažįstamas ir prognozuojamas V. Uspaskich su visa otkatų politika. Bus su kuo „neliečiamiesiems“ sudaryti koaliciją ir valdyti Lietuvą. Jei ne ateinančiais, tai dar kitais metais.
Tad įdomių, kūrybingų bei atsakingų darbų ir sprendimų Naujaisiais metais!