„Lietuvos rytas“
1. Ar per šešerius vadovavimo valstybei metus prezidentė įsitikino, kad Lietuva yra valdoma aplaidžiai ir kad būtina iš esmės keisti Lietuvos politinės sistemos kokybę – užtikrinti, kad į politiką negalėtų patekti netinkamos kompetencijos ir reputacijos asmenys? Darbo partijos veikėjų keliamos problemos ir nuolatiniai akibrokštai – tik „ledkalnio viršūnė“, būtinas gilus visos politinės sistemos pertvarkymas.
2. Ar prezidentė suvokia, kad ji pati nėra deramas pavyzdys kitiems šalies politikams ir visiems jos piliečiams, nes neretai taiko dvigubus standartus, nepripažįsta savo klaidų ir skatina baimę bei susiskaldymą visuomenėje. Tai – autoritarinio, o ne demokratinio valstybės vadovo bruožai.
3. Ar prezidentė buvo informuota ir supranta, kad pernai, pasirašydama 2015 metų „Sodros“ biudžeto įstatymą, ji šiurkščiai pažeidė kito – Valstybinio socialinio draudimo įstatymo – 20-ąjį straipsnį ir dėl to būtina perdaryti tiek šių metų „Sodros“, tiek valstybės biudžetus. Įstatymo pažeidimą patvirtino kelios valstybinės institucijos.
4. Ar prezidentė pripažįsta, kad antroji pensijų sistemos pakopa Lietuvoje yra finansinis nesusipratimas – didžiausią naudą dabartinių pensininkų sąskaita gauna aukštus atlyginimus uždirbantys asmenys ir pensijų fondai? Šią pakopą būtina iš esmės pertvarkyti, remiantis pensijų ekonomikos principais.
5. Ar prezidentė supranta, kad prieš pertvarkant Socialinio draudimo sistemą, kaip tai siūloma Socialiniame modelyje, būtina perkelti „Sodros“ skolą bei antrosios pensijų sistemos pakopos finansavimo naštą į Valstybės biudžetą ir sustiprinti „Sodros“ tarybos sudėtį bei įgaliojimus? Neatlikus šių veiksmų, jokia esminė pensijų sistemos reforma nėra įmanoma.
6. Ar prezidentė pripažįsta, kad sumažintų pensijų kompensavimas be jokių finansinių problemų valstybei galėjo būti užbaigtas jau pernai, nenukeliant jo iki 2016 ar net 2020 metų? Tai, kaip tai daroma dabar, yra finansinė ir politinė pensininkų apgaulė.
7. Ar prezidentė sutinka su Švedijos centrinio banko vadovo S.Ingveso nuomone, išsakyta 2010 vasario 2 d., Švedijos parlamente daryto pranešimo metu, kad dėl krizės Baltijos šalyse atsakingi čia veikiantys Švedijos komerciniai bankai ir vietinės valdžios institucijos? Visokie aiškinimai apie „masinę euforiją“ ir „globalią krizę“, kuriuos skleidžia politikai ir stambiųjų bankų atstovai, yra melas, siekiant išvengti politinės ir teisinės atsakomybės dėl itin skaudžių ir brangiai šalies piliečiams kainavusių krizės padarinių.
8. Ar prezidentė dalyvavo ir jeigu taip, kokia buvo jos reakcija diskusijose Europos Vadovų Taryboje 2013 metais, svarstant 2014–2020 metų finansinės perspektyvos klausimus, kuomet Europos Komisijos atstovai siūlė susieti ES paramos lėšų skyrimą šalims narėms su struktūrinių reformų jose įgyvendinimu? Tokios sąlygos būtinos jau seniai, siekiant išvengti problemų, su kuriomis susidūrė Graikija bei kai kurios kitos šalys ir su kuriomis po kelių metų gali tekti dorotis Lietuvai.
9. Ar prezidentė sutinka su vertinimu, kad ES finansinė parama per daugiau kaip vienuolika narystės metų iš esmės nepadidino mūsų šalies konkurencingumo, valdymo efektyvumo ir socialinio teisingumo? Reali šios paramos paskirtis buvo kita – padėti stambiųjų ES šalių įmonėms „įeiti į naujas rinkas“ ir paskatinti Lietuvos politikų bei dalies verslo ir žiniasklaidos palankumą šių ES valstybių vykdomai politikai.
10. Ar prezidentė pripažįsta, kad laisvas finansinio kapitalo ir darbo jėgos judėjimas ES viduje nėra absoliuti vertybė? Lietuvai tai reiškė 2009–2010 metų ekonomikos krizę ir gresia rimtomis demografinėmis problemomis ateityje.
11. Ar prezidentė sutinka, kad ES turėtų tapti ne tik ekonomine ir pinigų, bet ir socialine bei politine sąjunga? Priešingu atveju skirtumai ir įtampa tarp valstybių tik didės ir Lietuva tikriausiai nebus tarp šalių laimėtojų.
12. Ar prezidentė suvokia, kad Lietuva nėra joks pavyzdys Graikijai ar kitoms valstybėms kaip reikia valdyti viešuosius finansus ir ekonomiką? Nuolatinis biudžeto deficitas, didelė priklausomybė nuo ES paramos lėšų, vienas didžiausių tarp ES šalių gyventojų skaičiaus sumažėjimas ir kitos aukščiau išvardintos valdymo problemos turėtų būti pakankami argumentai, pagrindžiantys tokią poziciją.