„Energijos erdvė“ 2012-3 (14)
Siūlome dviejų Nepriklausomybės akto signatarų – energetiko dr. Stasio Malkevičiaus ir teisininko Liudviko Narcizo Rasimo – svarstymus apie tai, kokių iškilo grėsmių Lietuvos valstybės saugumui pasirinkus pagrindiniu energetikos prioritetu statyti Visagino atominę elektrinę.
Ieškant priežasties, kodėl lietuviai, regis, „pamilo“ branduolinę energetiką, reikia sugrįžti į tuos laikus, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo branduolinis bumas. Tuo metu Lietuvos valstybė formaliai neegzistavo – ji buvo okupuota. Okupantas tvarkėsi mūsų teritorijoje kaip savo kieme. Statė elektrines, savo nuožiūra tiesė aukštos įtampos linijas, neatsiklausdamas žemės šeimininkų, net negalvodamas, kad kada nors visa tai gali tapti nebe jo nuosavybe. Ar norėdamas apsidrausti, ar turėdamas Maskvos instrukciją, darbus vykdė taip, kad patiems lietuviams sunkiau būtų savarankiškai tvarkytis energetikoje. Matyt, todėl elektros perdavimo linija Kaunas–Klaipėda buvo nutiesta ne tiesiai per Lietuvos teritoriją, bet per Rusijoje Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje esančią Sovietsko (Tilžės) elektros pastotę. Šiandien atsakymas paaiškėjo – taip buvo daroma todėl, kad ne lietuviai, o rusai valdytų šią mums labai svarbią elektros energijos transporto magistralę.
Eiliniams okupuotiems lietuviams tuo metu buvo aktualesnių buities problemų, pavyzdžiui, kur nusipirkti mėsos? Šiandien tokie klausimai žmogui skambėtų nesuprantamai ir keistai, tačiau anuomet tai buvo savaime suprantama. Tokia buvo to meto realybė, tokios planinės ekonomikos izoliuotoje ekonominėje erdvėje grimasos. Apie energetiką ne tik eiliniai žmonės, bet ir profesionalūs energetikai nemąstė. Ir ne tik todėl, kad nebuvo tam laiko, greičiau todėl, kad nebuvo reikalo – už juos mąstė Maskvos strategai.
Pradėję nuo pirmosios sovietinės atominės elektrinės Obninske, sovietai intensyviai statė jas, tik jau žymiai galingesnes, Europinėje Sovietų Sąjungos dalyje. 1974 m. prasidėjo Ignalinos atominės elektrinės (Ignalinos AE) statybos darbai. Šią elektrinę sovietai statė ant mūsų žemės, bet ne mums. Jos integracija į vieningos Rusijos energetikos sistemos infrastruktūrą turėjo įtvirtinti amžiną Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos. Be to, ji turėjo užtikrinti stabilų elektros energijos tiekimą Kaliningradui (Karaliaučiui), kur formavosi pagrindinė Sovietų Sąjungos karinė smogiamoji galia vakaruose.
Ignalinos AE buvo pastatyti du 1500 MW galios branduoliniai reaktoriai. Tuo metu tai buvo galingiausi pasaulyje branduolinės energijos šaltiniai. Nuo Ignalinos AE iki Smolensko tiesiama 750 kV elektros perdavimo linija, turėjusi visiems laikams Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros energetikos sistemas įjungti į jau pradėtą formuoti sovietinių atominių elektrinių žiedą. Lietuvos teritorijoje, Kruonyje, 1977 m. pradedama statyti hidroakumuliacinė elektrinė, kuri atskira 330 kV elektros perdavimo linija sujungiama su Kaliningrado elektros energetine sistema. Toks išskirtinis dėmesys Kaliningradui tuo metu ne visiems buvo suprantamas. O ir suprasti tuo metu gal net ir nebuvo galima, viskas išaiškėjo daug vėliau, kai atvirai pradėjo ryškėti Rusijos branduolinės agresijos prieš Lietuvą kontūrai ir mastai.
Sovietinė propagandos mašina dirbo savo darbą. Nuolatinėmis liaupsėmis keliamas branduolinės energetikos prestižas paliko pėdsaką mūsų žmonių sąmonėje. Galingiausias pasaulyje reaktorius mažoje mūsų šalyje žadino mūsų energetikų pasididžiavimą. Nuolatos buvo skelbiama apie Ignalinos AE pagamintos branduolinės energijos dominavimą šalies energijos balanse, kol 1993 m. dominavimas pasiekė net 81,1 proc. ir buvo užfiksuotas Gineso rekordų knygoje. Pasitikėjimą branduoline energetika didino dar ir tai, kad per visą Ignalinos AE eksploatacijos laiką elektrinės reaktoriai nepatyrė nė vienos rimtos avarijos. Atrodė, kad lietuvių „meilė“ branduolinei energetikai pasiekė pamišimo ribą. Pasklido kalbos, kad uždarę Ignalinos AE, prarasime ne tik pigiausią bei saugiausią elektros energijos šaltinį, bet ir tai, kad iš viso liksime be elektros. Tuo tarpu energetikai negalėjo nežinoti, kad tuo metu lietuvių valdomų elektros šaltinių galia kelis kartus viršijo vartojimą. Jie negalėjo nežinoti, kad ne elektros energijos šaltinių stygius, o visapusiška Lietuvos izoliacija nuo civilizuoto pasaulio energijos rinkų yra apsirūpinimo pigia ir saugia energija problema. Lietuva neturėjo nė vienos tarpsisteminės jungties su kontinentinės Europos ir Skandinavijos valstybėmis, o su Rusijos elektros energetine sistema mus jungė net 8 aukštos įtampos (330 kV) jungtys. Tokia padėtis išliko iki šiol. Jokio pasirinkimo, tik rusiškas diktatas. Tam, kad pakliūtume į tokią situaciją, savo metu pasirūpino okupantas. Tai suprantama. Tik kaip paaiškinti tai, kad per 22 nepriklausomos Lietuvos metus nebuvo padaryta nieko, kad padėtis pasikeistų.
Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartyje buvo aiški sąlyga – Ignalinos AE uždarymas. Dauguma šią sąlygą suprato kaip nenorą įsileisti Černobylio tipo reaktoriaus į Europą. Su šiuo manymu galima būtų iš dalies sutikti, tačiau, greičiausiai tokio reikalavimo šaknys yra žymiai gilesnės. Lietuvai pasirašius stojimo į ES sutartį, pasigirdo verkšlenimai. Verkšleno vos ne visi. Verkšleno ne tik žurnalistai. Garsiausiai verkė senieji energetikai ir politikai, neva be Ignalinos Lietuva pražus, liks be elektros. 2004 m. sustabdžius pirmąjį bloką, pasigirdo reikalavimai nubausti stojimo į ES sutarties pasirašymo iniciatorius ir valstybės mastu reikalauti ES pratęsti II-jo bloko darbą. Tuo klausimu pasisakė aukšti valstybės pareigūnai. A. Abišala skiriamas specialiu ambasadoriumi šiam beviltiškam klausimui spręsti Europoje, tikriau – „vandeniui drumsti“ Europos koridoriuose. Kaip ir reikėjo laukti, A. Abišalos ir vyriausybės pastangos bei pravestas specialus referendumas šia tema patyrė fiasko, bet lietuvių „meilė“ branduolinei energetikai, užsimezgusi sovietmečiu, išliko. Pasigirdo raginimų patiems trūks plyš atstatyti sovietinį monstrą. Tuo labiau, kad tam pritarė ir aukščiausi valstybės pareigūnai – visos iki tol buvusios vyriausybės ir net tuometinis Respublikos prezidentas V.Adamkus, kuris viešai pareiškė, kad Lietuva turi likti branduoline valstybe. Kalbant tiksliau, buvo pasakyta, kad mes turime išlikti branduolinių valstybių klubo nare. Keistas toks noras. Jis būtų suprantamas, jei mes norėtume pasigaminti atominę bombą ir mums tam tikslui labai reikėtų plutonio. Tačiau mūsų sąlygomis, veikiausiai tai tik tuščio pasipūtimo ir arogancijos išraiška.
Deja, šis mūsų nesusigaudymas ar, kitaip tariant, paklydimas neliko be pasekmių – atsirado Visagino AE projektas, stumiamas neišpasakyta jėga, kurio realizavimas Lietuvai reikštų jos nepriklausomybės praradimą. Valdžia tikino priešingai, t.y. visuotinis visuomenės mulkinimas nesiliovė.
Dauguma lietuvių manė, kad Ignalinos AE mums teko kaip neįkainuojamos vertės dovana: stabiliai dirbanti įmonė, darbo vietos, pigi elektra ir galimybė ją eksportuoti į Rusiją bei į Baltijos šalis. Vis dėlto retas suprasdavo, kad tai tik „grandinė“, skirta amžiams pririšti mus prie Rusijos. Grandinė, kurios patys nusimesti negalėtume dėl neadekvačiai didelės reaktoriaus galios. Toks monstras (Ignalinos AE reaktorius) atjungtas nuo galingos Rusijos elektros energetinės sistemos (IPS/UPS), savarankiškai ir stabiliai dirbti mūsų sistemoje negalės. Mūsų elektros energetinė sistema nebūtų galėjusi užtikrinti šio monstro momentinio rezervavimo (pirmojo rezervo). Tai, be abejonės, žinojo ir suprato okupantas „dovanodamas“ mums šį objektą. Deja, mes nepajėgėme perprasti jo užmačių. Dabar išsiaiškinome, kad Ignalinos AE nebuvo vien paprastas elektros energijos šaltinis, bet ir politiniai spąstai.
Tai, kas ką tik aptarta, rodo, kad maža šalis negali išlikti savarankiška ir energetiškai nuo nieko nepriklausoma, įsigydama labai didelės galios elektros energijos šaltinį. Tai, ką sau gali leisti Vokietija, Prancūzija ar Lenkija, negalime sau leisti mes. Čia galėtų tikti žinoma lietuviška patarlė: „Pagal Jurgį turi būti ir kepurė“. Tinka ir savo laiku senovės Romoje paplitusi sentencija: Quod licet Iovi non licet bovi, t.y. – kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui. Ignalinos AE pavyzdys leidžia vertinti ir lyginti jį su planuojamu realizuoti Visagino AE projektu. Paviršutiniškai žvelgiant, skirtumo jokio. Reaktoriaus galia beveik ta pati. Statomas į tą pačią vietą. Šaldomas tuo pačiu Drūkšių ežero vandeniu. Prijungiamas tais pačiais laidais prie Rusijos vieningos elektros energetikos sistemos IPS/UPS su valdymo centru Maskvoje. Tiek rusiški, tiek japoniški reaktoriai turi didelių avarijų patirtį, todėl saugumo prasme skirtumo nėra. Skirtumo reikėtų ieškoti kitur. Ignalinos AE Maskva „padovanojo“ mums turėdama aiškų tikslą užvaldyti mus ir neduoti jokio atsiskyrimo šanso. Visagino atveju mes patys už mūsų piliečių pinigus suteikiam Maskvai galimybę realizuoti šį tikslą. Kitais žodžiais tariant, mes patys kišam savo galvą į kilpą, o virvės galą atiduodam Maskvai.
Sunku būtų tikėtis, kad tokį mūsų žingsnį ateities istorikai vertins kitaip, nei šiandien yra vertinamas J.Paleckio 1940 m. „žygdarbis“ – valstybės išdavimas. Žinoma, tokia išdavystės etiketė mums negrėstų, jei vietoj vieno 1350 MW galios monstro būtų projektuojami keli mažesnės galios elektros energijos šaltiniai, pavyzdžiui, 4 x 350 MW. Trijų, keturių šimtų megavatų galios rezervas nesudarytų didelės problemos jungtinei lietuvių, latvių, estų elektros energetikos sistemai.
Paklydimai
Uždarę Ignalinos AE, įgijom realią progą sutvarkyti savo, sovietų sudarkytą elektros energetikos ūkį. Tuo momentu tapom nepriklausomi, nes nebereikėjo prašyti Rusijos stambios energetinės paslaugos. Galėjom laisvai, atsijungę nuo Rusijos, kurti savarankišką energetiką, rezervuojamą savų elektros generatorių. Tačiau niekas tos galimybės rimtai nesvarstė.
Čia reikėtų priminti, kad ne visos iš sovietų įtakos išsilaisvinusios šalys elgėsi taip pasyviai kaip mes. Buvusios Vyšegrado valstybės vertino nepriklausomybę nuo Rusijos labiau už mus. Iš karto, subyrėjus Sovietų Sąjungai, jos ėmėsi savo šalių elektros energetinių sistemų (EES) reformos. 1994–1995 m. atsijungusios nuo vieningos Rusijos IPS/UPS ir priderinusios savo šalių EES, prie europinių reikalavimų, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija ir Vakarų Ukraina suformavo penkių valstybių centrinės Europos elektros perdavimo tinklų valdymo bloką, pavadintą „Centrel“, ir prisijungė prie kontinentinės europinės energetinės sistemos (KES). Šios šalys atsisakė 11 veikiančių elektros perdavimo linijų su Rusija ir dalyvavimo Rusijos elektros energijos rinkoje vardan galimybės nepriklausomai nuo Rusijos tvarkyti savo gyvenimą. Taigi pavyzdys kaip turėjome elgtis mes – buvo, tik juo nepasinaudojome.
Mes, atvirkščiai, užuot pasekę „Centrel“ pavyzdžiu ir pradėję ruošti savo elektros energetinės sistemą atjungti nuo Rusijos ir prisijungti prie KES sinchroniniam darbui su Europa, 2001 m. prisijungiame prie BRELL sutarties, kuria siekiama bet kokia kaina išlaikyti Baltijos valstybes, prijungtas prie Rusijos elektros energetinės sistemos. BRELL – pirmosios žodžių Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva raidės. Sutartį pasirašo minėtų šalių centrinių elektros energetikos kompanijų vadovai. Joje numatomos ekonominės ir kitos sankcijos nepaklusniems.
Kaip jau buvo minėta, sustabdžius Ignalinos AE darbą atkrito būtinybė turėti iš Maskvos valdomą elektros rezervą, nes juridiškai Lietuvos energetinė sistema tapo nepriklausoma. Beliko techniškai tą įtvirtinti. Rusijos energetinė bendrovė „JES Rosii“ vykdydama šios šalies politiką negalėjo su tuo sutikti ir nežiūrint to, kad pati Lietuvos konstitucinė santvarka ( Lietuvos Respublikos Konstitucinis Aktas; 1992 m. birželio 8 d. Nr. I-2622), grasindama baudžiamuoju persekiojimu, uždraudė jungtis į bet kokias anksčiau buvusių SSRS sudėtyje valstybių ekonomines ar kitokias sąjungas bei sandraugas, pasitelkė Lietuvos vyriausybių vadovus bei atskirus politikus tam, kad Lietuva prisijungtų prie SSRS pagrindu sukurtos ir iš Maskvos pilnai valdomos vieningos energetinės sistemos sąjungos. Lietuva pasirašė BRELL’o sutartį. Ką juridiškai reiškia tokia sutartis? Ji reiškia, kad tas, kas pasirašė šią sutartį ir davė įgaliojimus jai pasirašyti, kurstė ją pasirašyti, padėjo ir iki šiol padeda nuslėpti nusikalstamą jos turinį, tas padėjo ir iki šiol padeda kitai valstybei ir jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką, jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, gynybos ar ekonominę galią. Tokia veika Lietuvos Baudžiamajame kodekse yra uždrausta ir kvalifikuojama pagal 118 straipsnį. Pasirašydama tą sutartį Lietuva iš esmės atsisakė suvereniteto energetikoje ir šiandien be Maskvos pritarimo iš tikro negali vykdyti savarankiškos energetikos politikos, ir tas atsiliepia ir gynybinei bei ekonominei galiai. Ji negali rinktis europinių elektros gamybos ir tiekimo standartų.
Į tai dar 2000 m. kovo 6 d. atkreipė dėmesį tuometinis Europos UCTE Prezidentas. Juk BRELL’o sutartis lėmė, kad buvo nutrauktos derybos su Lenkija dėl elektros tilto į vakarus statybos, BRELL’o sutartis lėmė brangaus ir niekaip ekonomiškai nepateisinamo keitiklio Alytuje statybą. Pagaliau ir atominio TRIPOLIO prie Lietuvos sienų statybą iš esmės nulemia BRELL’o sutartis, pagal kurią atstatomi dar SSRS suplanuoti atominiai energetiniai galingumai tam, kad ir toliau netrukdomai veiktų iš Maskvos valdomas vieningos energetinės sistemos žiedas. Simptomatiška, kad šiandien už Visagino AE pasisako būtent tie politikai, kurie sudarė sąlygas BRELL’o pasirašymui ar iki šiol bando nuslėpti šio nusikalstamo sandėrio turinį. Matyt tam, kad visuomenėje nekiltų nepasitenkinimo, mūsų Valstybės saugumo departamentas, užuot atskleidęs tos sutarties neteisėtumą, ją įslaptina.
Po pirmojo Ignalinos AE reaktoriaus sustabdymo praėjo beveik 10 metų, po antrojo – beveik 2,5 metų. Turėjo tikrai užtekti 2,5 metų įsitikinimui, jog ir uždarius Ignalinos AE, problemų dėl elektros energijos tiekimo neatsirado. Vartojimo mastai beveik neišaugo. Už elektrą mokame rinkos kainą. Beje, rinkos kainą elektrai energetikos ministras A. Sekmokas žada ir pastačius Visagino AE, bet tai bus tik po 30 metų! Taigi kalbos apie būsimą elektros stygių, kainą ir galimus tiekimo sutrikimus buvo spekuliatyvios, reikalingos Visagino AE projekto „buldozeriui“ paskatinti. Praėjus beveik dešimčiai metų po pirmojo Ignalinos AE bloko išjungimo, turėjo užtekti laiko racionaliausiam sprendimui surasti – kaip reformuoti ir modernizuoti mūsų EES ir pradėti darbus.
Yra sakoma, kad „meilė yra akla“, todėl ir mūsų „meilė“ branduolinei energetikai, apie kurią daug kalbėjome prieš tai, matyt, buvo akla, nes niekas racionaliausio sprendimo rimtai taip ir neieškojo. Be didelių diskusijų, svarstymų ar konsultacijų su visuomene ir specialistais, priimamas Visagino AE projektas. Tai pasiklydimo viršūnė! Taip atstatomas Ignalinos AE modelis, kuris mums buvo primestas okupanto, o atstatę jį, mes patys sugrįšime į Rusijos glėbį ir visiems laikams. Rusija tam tikrai neprieštaraus. Konkretūs vyriausybės veiksmai to nepaneigia. Specialistai teigia, kad elektros stygiaus nepajusime dar ne vieną dešimtmetį, o Visagino AE geriausiu atveju pradės gaminti elektros energiją ne anksčiau, kaip po 10–12 metų, tad ar teisinga dabar, verčiantis per galvą, priimti šį akivaizdžiai žalingą valstybei sprendimą.
Lieka neatsakytas klausimas, kodėl nebuvo išnagrinėti kiti alternatyvūs nebranduoliniai, decentralizuotos elektros energijos gamybos modeliai? Pavyzdžiui, paskirstyta elektros energijos gamyba, priartinant elektros gamybos priemones prie vartojimo centrų – miestų, leistų racionaliau konstruoti mūsų naują elektros energetikos sistemą. Kogeneracinės, vietiniu ir biokuru veikiančios vidutinės galios elektros stotys aprūpintų miestus ne tik elektra, bet ir šiluma. Privačių investicijų skatinimas į elektros gamybą išjudintų įšaldytą bankų indėliuose piliečių kapitalą (bankų analitikai teigia, kad piliečių indėliai komerciniuose bankuose sudaro apie 25 mlrd. litų). Tai ne tik paskatintų smulkų ir vidutinį verslą, darbo vietų kūrimąsi ne tik Visagine, bet ir visoje Lietuvoje. Tai palengvintų energetinio ūkio pertvarkos finansavimą ir biudžeto formavimo klausimus. Ir visa tai galima daryti „nesiverčiant per galvą“. Skubėti reikėtų tik sprendžiant suskystintų gamtinių dujų tiekimo į Lietuvą ir tarpsisteminių elektros jungčių su Skandinavija ir kontinentine Europa klausimus. Tik Lietuvos dalyvavimas Skandinavijos, kontinentinės Europos ir Rusijos elektros energijos rinkose, o ne Visagino AE projekte užtikrintų pigiausios elektros energijos tiekimą į mūsų šalį.
Branduolinė intervencija
Rusija visais laikais veržėsi prie Baltijos jūros siekdama užvaldyti Pabaltijį. Tai buvo ir liko strateginiu Rusijos siekiu. To neslėpė aukščiausi Rusijos pareigūnai visais laikais. Lietuvos valstybė, realiai patyrusi carinės ir stalinistinės Rusijos okupacijų skonį, stengėsi nesimaišyti grėsmingam kaimynui po kojų tam, kad nebūtų išprovokuotas konfliktas. Sunkiai ir ne be Apvaizdos pagalbos, iškovoję nepriklausomybę, skubėjom integruotis į ES struktūras ir NATO aljansą. Įstoję džiaugėmės tikėdami, kad nuo Rusijos agresijos tapom apsaugoti. Tikriausiai neklydom – tiesioginė karinė agresija tapo mažai tikėtina, tačiau mūsų ketinimai statyti Visagino AE, nuolatinė investuotojų paieška, konkursai ir liaupsės branduolinei energetikai, negalėjo neatkreipti ir V. Putino dėmesio. Mūsų dėmesys branduolinei energetikai pagimdė, kaip jau įprasta, ir pastangas panaudoti ją blogiui. Blogio atstovai suprato, kad grasinimai numesti atominę bombą nepopuliarūs, kad tas, kas numes ją, bus visuotinai, pasauliniu mastu, pasmerktas. Juk žymiai maloniau yra nešioti demokrato aureolę. Paaiškėjo, kad visai nebūtina numesti branduolinę bombą ant priešininko teritorijos. Užtenka ramiai „padėti“ (instaliuoti) ją pas priešininką arba šalia jo gyvybinių taškų. Bombos vaidmenį puikiausiai atliks branduolinis reaktorius. „Taikaus atomo“ padaroma žala ne mažesnė nei bombos. Černobylio ir Fukušimos tragedijos tai įrodė. Taigi blogio atstovai sugalvojo naują branduolinės intervencijos būdą.
Prieš dvejus metus dalis Lietuvos žmonių pašiurpo sužinoję, kad Rusija šalia Lietuvos sienos prie Nemuno pradėjo realizuoti šį naują branduolinės intervencijos būdą. Tuo tarpu kita dalis žmonių klausėsi A. Sekmoko pasakų, kad mes greičiau už rusus pasistatysime savo Visagino AE, lyg tai galėtų turėti įtakos rusų politiniam apsisprendimui. Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, 17 km į pietus nuo Ragainės miesto pradėta galingos (2 x 1150 MW) Baltijskaja AE statyba. Reaktorių šaldymui numatoma panaudoti Nemuno vandenį. Netrukus paaiškėjo, kad ne tik Nemunas, bet ir Neris bus panaudota agresijai vykdyti. Neries aukštupyje, Astravo apylinkėse, Baltarusijoje, apie 50 km nuo mūsų sostinės Vilniaus, Rusija planuoja dar vieną galingą (2 x 1200MW) AE, kurios reaktoriai galės būti aušinami Neries vandeniu. Kitais žodžiais tariant, Rusija pradėjo branduolinį karą prieš Lietuvą jo nepaskelbusi. Mūsų mažytė šalis netrukus atsidurs keturių rusiškų branduolinių reaktorių apsupty – be jokios evakuacijos galimybės branduolinės avarijos (agresijos) atveju, o mūsų pagrindiniai gėlo vandens šaltiniai Nemunas ir Neris taps potencialiais branduolinės taršos šaltiniais.
Kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus, vienintelis iš Lietuvos politikų, viešai kalbėdamas per televiziją, parodė nuoširdų susirūpinimą dėl Lietuvos valstybės, patekusios į nepavydėtiną situaciją. Jis prilygino šį Rusijos žingsnį politinei akcijai, nukreiptai prieš Lietuvos valstybę, ir prašė kreiptis į tarptautinę bendruomenę paramos. Tačiau prezidento susirūpinimas, ko gero, liko neišgirstas. Nebuvo nei oficialaus valstybinio Rusijos agresijos įvertinimo, nei notos, nei kreipimosi į ES, nei į NATO, nei į NATO energetinio saugumo centrą. Buvo apsiribota tik antraeilių institucijų susirašinėjimu ir pasitenkinta atskirų politikų išsakoma parama mums.
Tikriausiai beviltiška buvo tikėtis kitokios baigties ypač po to, kai premjeras A. Kubilius 2011 m. kovo 15 d. per televiziją viešai pareiškė, kad Lietuva yra geriausia vieta atominėms elektrinėms statyti, nes čia nebūna nei cunamių, nei žemės drebėjimų. Taigi, reikėtų manyti, kad Fukušimos masto tragedija čia pas mus neįmanoma. Tik kažkodėl Černobylyje, kur taip pat nebuvo nei cunamio, nei žemės drebėjimo, įvyko avarija, o jos mastas nebuvo mažesnis už Fukušimos. Po tokio premjero pasisakymo ir realios mūsų vyriausybės branduolinės politikos, beveik neliko argumentų priešintis akivaizdžiai Rusijos politinio šantažo galimybei.
Savo sumanymu statyti AE Visagine mes ne tik skatiname Rusiją daryti tą patį, ką planuojam mes, bet ir įteisiname jų planus. Po to, kai pasauliui tapo aišku, kad Visagino AE bus statoma šalia sienos su Baltarusija, tik 30 km nutolusi nuo antro pagal dydį Latvijos miesto Daugpilio, kad japoniško reaktoriaus šaldymui naudosime Drūkšių ežero, kuris priklauso ne tik mums, bet ir baltarusiams, vandenį, mes praradome moralinę teisę išsakyti savo reikalavimus. Būtume juokingi reikalaudami rusų nestatyti AE arti mūsų valstybinės sienos ir miestų, nenaudoti upių, tekančių per mūsų teritoriją, vandens ar kvestionuodami pasitikėjimą rusiškais branduoliniais reaktoriais. Tokioje situacijoje, netenka stebėtis ir Europos Sąjungos pozicija, kuri ne tik pritarė rusiškos Baltijskaja AE statybai Kaliningrado srityje, bet ir kvietė Europos valstybes prisidėti savo investicijomis prie jos. Šiandien jau tapo akivaizdu, kad Rusija savo sumanymą apsupti mus grėsmingais branduoliniais reaktoriais realizuos, nepriklausomai nuo to, pastatysime mes Visagino AE ar ne. Tai yra tragiška. Lietuva atsidurs rusiškų branduolinių reaktorių gniaužtuose.
Deja, bet tragedija bus kur kas didesnė, jei pastatysime dar ir Visagino AE. Žinoma, ne sau. Maskvai tai bus dovana, nes atsiras galimybė atstatyti situaciją, kuri buvo prieš uždarant Ignalinos AE – sustabdytą Ignalinos AE pakeis Visagino AE. Skirtumas tik tas, kad Ignalinos AE buvo statoma už Maskvos, o Visagino AE bus statoma už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus. Belieka stebėtis tokiu mūsų paklydimu, galingu suinteresuotų grupių spaudimu. Praslydusi viena, kita žinutė, straipsnelis internete ar spaudoje, kritikuojantys vyriausybės energetinę politiką, mažai įtakoja viešąją nuomonę. Televizija „užkimšta“ reklaminio pobūdžio pranešimais apie milžiniškas investicijas Visagine ir darbo vietas. Tik nutylima, kad darbo vietomis naudosis japonų ir kiti kviestiniai specialistai, o mums liks tik „trupiniai nuo stalo“, nors investicijas apmokės mūsų mokesčių mokėtojai. Niekas neaiškina BRELL’o sutarties, kokią įtaką ji turi mūsų valstybės politikai.
Rusiški interneto portalai jau seniai teikia žymiai daugiau informacijos. Jie nesidrovi kalbėti ne tik apie BRELL, bet ir apie tai, kaip rusai naudosis mūsų elektros energetikos infrastruktūra. Ten braižomos schemos, kaip rusiškų elektrinių pigi perteklinė elektra bus kaupiama mūsų Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje (KHAE) ir paversta į brangią pikinę elektrą, mūsų kabeliu bus eksportuojama į Švediją. Dabar skaitytojui, ko gero, pasidarė aišku, kodėl dar sovietmečiu iš KHAE buvo nutiesta aukštos įtampos linija į Sovietsko (Tilžės) elektros pastotę. Tik labai toli matantis Maskvos strategas galėjo jau tada prognozuoti įvykius energetikoje, kuriuos mes stebime šiandien.
Iš pateiktų pavyzdžių aiškėja, kad šios tylios Baltijos šalių okupacijos scenarijų ruošė Maskva. Scenarijui realizuoti reikėjo ir dar reikės didelių lėšų propagandai, politikams ir energetikams papirkti. Lėšų parūpins prorusiški prekybos elektra tarpininkai. Tuo neleidžia abejoti prekybos su Rusija, Ignalinos AE pagaminta pertekline elektros energija, patirtis. Matyt, dėl to prorusiški šios prekybos partneriai Lietuvoje, kai kurie iš to biznio susikrovę milijonus, „iš kailio neriasi“ siekdami Ignalinos AE pakeisti analogiška Visagino AE.
Išsakytų argumentų fone nelieka nieko kito, kaip pripažinti pasiklydus, kad tolesnis ėjimas ta linkme yra pražūtingas mūsų valstybei. Nepriklausomybė – aukščiausia tautos vertybė, kurią sunku iškovoti, bet, kaip matėm iš pateiktų pavyzdžių, labai lengva netekti. Klaidingu keliu nueita gana toli. Išsaugoti nepriklausomybę liko tik viena galimybė – atsisakyti Visagino AE projekto bet kuriame jo realizavimo etape. Patirti nuostoliai neadekvatūs atsirandančiai rizikai. Tikėtis, kad 1350 MW galią rezervuos europietiški elektros gamintojai yra naivu. Neteko girdėti apie panašų precedentą, nes europiečiai dirba pagal decentralizuotą principą, o rusai pagal centralizuotą. Abu šie principai – sunkiai suderinami. Net ir mums, nutiesus specialią rezervinę liniją į kontinentinę Europą, klausimas, ko gero, nebus išspręstas Visagino AE projekto naudai. Todėl pastačius Visagino AE teks likti rusiškų elektros standartų erdvėje ir valdomiems Maskvos dispečerių. Tik savarankiškos elektros energijos sistemos, galinčios pačios užtikrinti savo elektros šaltinių rezervavimą, gali tikėtis būti prijungtos prie kontinentinės Europos elektros tinklų sinchroniniam darbui. Nesuderinus šių klausimų su ENTSO-E, nelogiška ir rizikinga buvo vesti derybas dėl konkretaus reaktoriaus pirkimo.
Šaltinis: Energijos erdvė