Steve Skojec. Penki žodžiai, kurie galėtų nuraminti audrą Bažnyčioje

propatria.lt

Viename iš ašinių Evangelijos epizodų ir vienoje iš kelių akimirkų, kai apaštalai pradeda atpažinti tikrąją Kristaus galią, randame Jėzų miegantį audros blaškomos valties gale.

Tuomet pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 37-41)

Tai viena iš mano mėgstamiausių Šventojo Rašto vietų. Kaip ir daug kur Naujajame Testamente, kalbėjimas santūrus, o akimirkos dramatiškumas prislopintas. Bet pažinkime potekstę: mažiausiai keturi iš apaštalų – Simonas Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas – buvo patyrę žvejai, praleidę savo gyvenimus ant vandens. Audra turėjo būti ypatingai nuožmi, jeigu net juos apėmė tokia baimė. Tuo tarpu jie pasisuka į Viešpatį ir randa Jį miegantį, todėl truputį nusimina. Kai pažadina Jį savo susirūpinimu dėl neišvengiamos pražūties, Jis atsisuka ir vos dviem žodžiais – „Nutilk, nurimk!“ – priverčia audrą paklusti.

Romos popiežius, kurį šv. Katerina Sienietė vadino „mūsų mieluoju Kristumi žemėje“, taip pat turi galią nuraminti siaučiančią ir Petro laivą skandinančią audrą. Tik laivui grasina ne vėjas ir bangos, o sumaištis, klaidos ir abejonės – dar daugiau, lyg mirtini nuodai po Mistinį Kristaus Kūną plintanti schizma.

Esant šiai krizei Bažnyčioje – kylant vis aršesnei kovai dėl santuokos, skyrybų, antros santuokos, sakramentų teikimo esantiems objektyvios mirtinos nuodėmės būsenoje ir apskritai objektyvios nuodėmės egzistavimo – mūsų Šventasis Tėvas, kaip pats Kristus, kuriam jis įpareigotas tarnauti, savo ginklų arsenale turi penkis paprastus žodžius, galinčius nuraminti audrą:

„Ne. Taip. Taip. Taip. Taip.“

Tai, žinoma, yra vieninteliai galimi kataliko atsakymai į keturių kardinolų įteiktą dubia. Nėra jokių kitų pasirinkimų. Jokių išimčių. Jokio pastoracinio vertinimo. Jokio poreikio daugžodžiavimui ar naujiems niuansams.

Kalbant paprastai, dubia kelia šiuos klausimus:

1. Ar gali išsiskyrę ir civilinę santuoką sudarę bei lytinių santykių turintys asmenys gauti išrišimą bei Komuniją nepakeitę savo gyvenimo?

2. Ar absoliučios moralinės normos dar vis egzistuoja?

3. Ar objektyvi mirtina nuodėmė dar vis egzistuoja?

4. Ar dar vis galioja mokymas, jog kad ir kiek daug aplinkybių sumažintų asmens kaltę, šios aplinkybės negali savo esme blogo akto paversti subjektyviai geru aktu?

5. Ar Bažnyčios mokymas, kad apeliavimas į sąžinę negali paneigti absoliučių moralinių normų, dar vis laikomas teisingu?

Šie penki klausimai yra tokie paprasti, o atsakymai į juos tokie akivaizdūs, kad jie pareikalautų ne daugiau nei 30 sekundžių Pranciškaus laiko. (Jeigu tai palengvintų procesą, penki žodžiai gali būti ištarti lėktuvo kabinoje – aplinkoje, kuri, regis, skatina popiežiaus kalbumą.)

Liūdna, bet vienintelis aiškus dalykas, kurį katalikai supranta iš savo vyriausiojo ganytojo, kad tai neįvyks. Praėjo jau trys mėnesiai nuo tada, kai Pranciškui buvo įteikta dubia. Ir savo veiksmais, neveikimu bei užuominomis jis parodė, kad net jei kalbės apie dubia, neatsakys į joje pateiktus klausimus paprastai ir tiesiai. Per daug pastatyta ant kortos. Atsakyti į dubia taip, kaip rašiau aukščiau, reikštų grįžti į būklę, kuri buvo prieš jo brangiuosius sinodus bei jo magnum opusAmoris Laetitia.

Kita vertus, jei jis atsakytų į dubia klaidingai, tuomet paprasčiausiai viešai pareikštų, kad yra eretikas (jei remiamės šv. Tomo apibrėžimu, kas yra erezija: „tokia žmonių neištikimybė, kai išpažinus Kristaus tikėjimą, neigiamos Jo dogmos“.).

Tad jis neatsakys, nes negali. Tačiau neatsakyti taip pat reiškia atsakyti.

Jo tyla nėra stoiška. Daugybė asmenų jau kalbėjo jo pavedimu, išsakydami tai, ką jis pats bijo pasakyti. Tai jam artimi žmonės. Tokie kaip jo naujai paskirti kardinolai (ar seni draugai kurijoje ir kitose įtakingose pozicijose Romoje), kai kurie naudingi prelatai Rytuose ir patarėjai bei sąjungininkai žiniasklaidoje, tokie kaip kun. Antonio Spadaro ir popiežiaus biografas Austinas Ivereighas.

Būtent paskutinysis ėmėsi ypač aktyvaus puolimo prieš dubia autorius. Užgauliame ir nesavikritiškame tekste portale Cruxnow.com, Ivereighas – kiek anksčiau susikūręs apsaugą nuo kritikos savo atžvilgiu, kai sėkmingai padavė į teismą Daily Mail už šmeižtą – užsipuola keturis kardinolus ir jų rėmėjus, vadindamas juos „atskalomis“ nuo Bažnyčios mokymo ir lygindamas su tais, kurie sukilo popiežiumi buvus Jonui Pauliui II:

„Kas jiems atrodo visiškai akivaizdu – kelių vyskupų emeritų paremti argumentai, logiškai išvesti iš pirmųjų absoliučių principų ir reikalaujantys atsakymo – beveik visada iš Romos sulaukia tylos. Tuomet kyla pikta reakcija ir apstulbimas, laikui bėgant peraugantis į pūliuojančią pagiežą.

Kai kurie atskils, tvirtindami, jog viena tikroji Bažnyčia meluoja visur arba niekur, bet tylomis liks „įsikabinę į savo tikėjimą pirštų galiukais“, kaip jie mėgsta sakyti, arba „vis dar katalikais, nepaisant popiežiaus bandymų mus išmesti“.

Įsitvėrę tariamos išdavystės skausmo, jie atranda prieglobstį savo progresyviojoje arba tradicionalistinėje liturgijoje bei kunkuliuojančiuose internetiniuose puslapiuose, pasirašinėdami laiškus ir peticijas, sukurtas lobistinių organizacijų ir asociacijų, bergždžiai „kaip ištikimi katalikai“ reikalaudami, kad popiežius padarytų tą ar aną.

[…]

Pranciškus negali atsakyti į kardinolų dubia lygiai taip, kaip Benediktas XVI negalėjo atsakyti į peticiją, reikalaujančią moteris įšventinti diakonėmis: todėl, kad Katalikų Bažnyčia turi savo vystymosi mechanizmus, paremtus konsultacijomis ir dvasiniu įžvalgumu.

Kitaip tariant, ar tai būtų konklava, ar sinodas, Katalikų Bažnyčia mėgsta išdiskutuoti savo svarstymus, kad suteiktų Šventajai Dvasiai erdvės kvėpavimui.

Pranciškus negali kardinolams atsakyti tiesiogiai – nors jis tai padarė daugybę kartų netiesiogiai – nepamindamas Šventosios Dvasios veikimo kruopščiausios bažnytinės diskusijos nuo Antrojo Vatikano susirinkimo procese. Kaip praeitą savaitę jis teigė Belgijos krikščioniškam savaitraščiui Tertio, viskas Amoris Laetitia – taip pat ir kontroversiškasis 8 skyrius – buvo priimta dviejų trečdalių dauguma sinode, kuris buvo nuoširdus, atviras ir ilgas.

Roma locuta, causa finita, kaip sakydavo katalikai. Šiuo metu reikalas dar tvirtesnis, nes savo žodį tarė visuotinė Bažnyčia, ne tik popiežius.

Atsakyti kardinolams būtų tolygu laikrodžio atsukimui atgal, paties sinodo proceso paneigimui tam, kad vėl būtų pakartoti argumentai, kuriuos sinodas ir sprendė, jeigu ne išsprendė.“

Kaltinimai schizma, kartėliu, impulsyvumu ir priešinimųsi „Šventajai Dvasiai“ čia sumesti į vieną katilą su „dviejų trečdalių daugumos“ apgavyste. Net atkaklus dubia kritikas monsinjoras Pinto nesename interviu su Edwardu Pentinu netyčia pripažino, kad ši dauguma galėjo susidaryti tik po įvairių manipuliacijų:

„Žinant aiškias manipuliacijas abiejuose sinoduose, teiginys, jog jie buvo Šventosios Dvasios darbas, kai kuriuos tikinčiuosius trikdo. Todėl priminiau jam [mons. Pinto], kad kontroversiškiausi teiginiai nesurinko dviejų trečdalių daugumos pirmajame sinode, todėl įprastai turėjo būti atmesti (tačiau popiežius vietoje to pareikalavo, kad jie atsidurtų ir antrojo sinodo darbotvarkėje). Į tai jis atsakė: „Taip, bet jūs norite Šventąją Dvasią pririšti prie dviejų trečdalių daugumos? Tai juk kai kas didesnio, nemanote?“

Dviejų trečdalių dauguma sinode reikalaujama tam, kad būtų įsitikinta, jog tai, kas priimama, yra iš Šventosios Dvasios. Be to, sinodai neturi galios pakeisti doktrinos ir praktikos, kaip nurodyta 342 kanonų teisės kodekso kanone, bet gali tik patarti popiežiui ir padėti skleisti tikrąjį mokymą apie tikėjimą ir moralę.

Kad įrodytų savo teiginį, monsinjoras Pinto atkreipė dėmesį į „plačias konsultacijas“, vykusias šalia sinodo, ir pastebėjo, kad dalyvius į antrąjį sinodą rinko vyskupų konferencijos. Jis tikino, kad antrajame sinode visi teiginiai buvo priimti dviejų trečdalių dauguma. Todėl, pasak jo, dviejų trečdalių dauguma tapo svarbiu Šventosios Dvasios veikimo ženklu, bet tik tada, kai visi teiginiai pasiekė reikiamą daugumą ir jų nereikėjo primesti iš viršaus.

E. Pentinas, žinoma, toliau atskleidžia, kaip iš tikrųjų popiežiaus statytiniai manipuliavo žaidimo taisyklėmis:

„Šalia to, kad prieštaravo pats sau, jis pamiršo paminėti, kad ne visi antrojo sinodo tėvai buvo išrinkti vyskupų konferencijų: 45 buvo kruopščiai atrinkti paties popiežiaus (tai daugiau nei 15% visų delegatų, kaip būdavo įprasta anksčiau), ir dauguma iš jų buvo kontroversiškų disciplinarinių pakeitimų rėmėjai. Tarp jų buvo ir kardinolas Godfriedas Daneelsas, Briuselio arkivyskupas emeritas, dangstęs seksualinio išnaudojimo bylą.

[…]

Sinodo pabaigoje teiginys apie išsiskyrusius ir civilinę sąjungą sudariusius asmenis surinko dviejų trečdalių daugumą vos vienu balsu, o tai būtų neįmanoma be tų 45 nerinktų delegatų ir, kaip teigiama, be teksto pakeitimų.“

Labai svarbu atsiminti, kad nei vienas Amoris Laetitia gynėjas nebandė atsakyti į dubia. Jie negali to padaryti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir Pranciškus: tai sugadintų jų akimirką, padrąsintų jų oponentus ir atskleistų tikruosius jų tikslus.

Todėl vietoje to jie grasina, puola asmens reputaciją, klaidina, piktdžiugauja ir niekina. Negalėdami nuoširdžiai paneigti, jie gali tik mėtyti akmenis. Nei vienas iš šių popiežiaus statytinių neparodė rūpesčio tiesa. Jie susirūpinę tik tuo, kad gautų tai, ko nori. Ir tai, ko jie nori, baigsis ne tik visišku sakramentinės disciplinos sunaikinimu ir institucionalizuota šventvagyste, bet ir stipriai sužeis visus kitus Bažnyčios tvirtinimus – apie Kristų, Eucharistiją bei magisteriumo neklystamumą tikėjimo ir moralės klausimais. Durų atvėrimas tiems atvejams (kad ir kaip jie būtų apriboti), kai su Bažnyčios leidimu viešai gyvenantys sunkioje nuodėmėje asmenys galėtų gauti išrišimą ir Šventąją Eucharistiją, būtų tolygus kertinio asmens pajudinimui – iš pirmo žvilgsnio nesvarbios dalies, kurios pajudinimas sukelia viso statinio griūtį.

Tai buvo viso Pranciškaus pontifikato bruožas: nepaliaujamas puolimas prieš tiesą, viršenybę, sakramentus, ortodoksiją ir prieš patį pakrikštytų katalikų gebėjimą aiškiai atskirti gėrį nuo blogio bei pagal tai formuoti savo sąžinę ir atitinkamai elgtis. Atrodo, jog tai yra kažkoks keistas būdas atimti iš mūsų tikėjimą, kad galime žinoti tokius dalykus kaip „gėris“ ir „blogis“ ar gyventi pagal Dieviškąjį Įstatymą, pasėjant abejonę, ar toks įstatymas apskritai egzistuoja. Tai keista tikėjimo savimi apgaulė, labai primenanti kažką, kas galėtų būti ištarta gundančio žalčio trečiame Pradžios knygos skyriuje.

Bažnyčia anksčiau suteikdavo visišką moralinį aiškumą sudėtingame ir puolusiame pasaulyje, o Pranciškus plūsta tuos, kurie siekia suprasti pasaulį kaip „juodą ir baltą“.

Praeityje katalikai demonstravo tvirtą laikyseną prieš imperiją, barbarus ir tironus, patirdami kankinystę dėl to, kad nesutiko pagarbinti klaidingų dievų, o Pranciškus pašiepia visus, kurie yra atsidavę savo tikėjimui, sakydamas, kad jie yra „per griežti“, „fundamentalistai“ ir vadindamas jų troškimą įgyvendinti didįjį pavedimą prozelitizmu, kuris esą yra „didžiausia nuodėmė“.

Amoris Laetitia įtvirtintas moralinis netikrumas jau apraizgė ir kitus Bažnyčios mokymus. Šią savaitę Kanados Atlanto vandenyno pakrantės vyskupai paviešino dokumentą, „kunigams suteikiantį laisvę nuspręsti, ar suteikti eutanazijos siekiantiems žmonėms sakramentus prieš tai, kai jie nužudomi“.

Vyskupas Claude’as Champagne, aiškindamas šį vyskupų sprendimą, rėmėsi Amoris Laetitia ir kalbėjo apie pastoracinį rūpestį tais, kurie siekia, kad jiems būtų atlikta savižudybė su gydytojo pagalba ar eutanazija.

Jo teigimu, Amoris Laetitia patvirtina katalikų mokymą, tačiau tuo pačiu pripažįsta, jog „yra žmonių, kurie dar iki to nepriaugę“.

Pasak jo, vyskupai stengsis tokius žmones „priimti, pabandyti suprasti ir palydėti kelionėje“.

Kanados Atlanto vandenyno pakrantės vyskupų dokumentas taip pat cituoja popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą Evangelii Gaudium.

Teigiama, jog Šventasis Tėvas „primena mums, kad tas, kuris palydi kitus žmones, turi suprasti, jog kiekvieno žmogaus situacija prieš Dievą ir jo ar jos malonės gyvenimas yra paslaptis, kurios niekas iš šalies negali visiškai žinoti. Todėl neturėtume teisti žmonių atsakomybės ir kaltės“.

„Norime pastebėti, jog pastoracinis rūpestis sielomis negali būti redukuotas į normas sakramentų priėmimui ar laidotuvių ritualui“, – rašoma dokumente.

Reliatyvu. Viskas šiuo metu Bažnyčioje yra reliatyvu. Sąmoningas absoliučių moralinių normų ir objektyvios mirtinos nuodėmės sąvokos trynimas atveria vartus bet kokio blogio pateisinimui. Tikrasis „Pranciškaus efektas“ yra niekas daugiau nei beveik visiškas katalikų tikėjimo ištirpimas pastoracinėse praktikose. Ir vis dėlto ši revoliucija dangstosi bailumu. Jos lyderiai yra taip pripratę slankioti tamsoje, jog negali prisiversti – nors ir kontroliuoja didžiąją dalį Bažnyčios hierarchijos – aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinti savo eretišką tikslą.

Norite perkurti Bažnyčia? Taip ir pasakykite. Nustokite elgtis tarsi konspiraciją rezgančios gyvatės. Būkite veiksmo žmonės. Aiškiai išsakykite savo tikslą. Išbandykite, ar tikrai galite „būti kaip dievai“ ir triumfuoti be jokios to pasekmių naštos.

Kardinolai ir vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, mylintys mūsų Viešpatį Jėzų ir Jo Bažnyčią, laikas pradėti vieningai kovoti. „Palaukime ir pamatysime“ laikas baigėsi. Abejojimas jau nebenaudingas, nes nebėra kuo abejoti. Daugiau nebegali būti jokio svarstymo, ar už to kalno tikrai turėsime paaukoti savo gyvybę, nes nebeliko jokių kalnų.

Kardinole Burke’ai, jūs – ir visi drąsūs prelatai, kartu pasirašę ir parėmę dubia – pažadėjote atlikti formalų pataisymo aktą, jei Pranciškus neatsakys į dubia, nors tokia jo pareiga. Mes laukiame, kol jūs atliksite šią šventą pareigą; mes tikimės to, ką paskelbti gali tik apaštalų įpėdiniai: ar regima Jorge Mario Bergoglio – visuotinės Bažnyčios pripažįstamo popiežiumi Pranciškumi – erezija dabar yra akivaizdi ir užkietėjusi, ir ar todėl tikintieji turi pareigą juo nesekti.

Šventasis Tėve, laiko lieka mažai, tačiau Jūs vis dar turite galimybę atgailauti ir numalšinti audrą šiais penkiais žodžiais: „Ne. Taip. Taip. Taip. Taip.“ Mūsų Viešpats aiškiai davė suprasti, jog kitokio atsakymo būti negali. (Mt 5, 37)

Kitu atveju, tik laiko klausimas, kol viskas peraugs į plataus masto schizmą – ir ją būsime įvykdę ne mes.

Versta iš Onepeterfive.com

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
14 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
14
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top