Bernardinai.lt
Šešioliktojo amžiaus Paryžiuje kačių deginimas buvo populiari pramoga. Katės būdavo virvėmis pakeliamos į viršų ir tada pamažu leidžiamos į ugnį. Pasak istoriko Normano Davieso, „žiūrovai, tarp jų karaliai ir karalienės, isteriškai kvatodavosi, kai gyvūnai, staugdami iš skausmo, svilinami, deginami virsdavo anglimis“.
Šiandien toks sadizmas būtų neįmanomas didesnėje pasaulio dalyje. Kalbant apie žmoniją, šis jautrumo, jausmų pasikeitimas yra svarbiausia ir labiausiai neįvertinta tendencija: smurtas per ilgus istorijos laikotarpius nuolat mažėjo, ir šiandien mes turbūt gyvename taikingiausiu metu per visą mūsų rūšies gyvavimo žemėje istoriją.
Darfūro ir Irako dešimtmetyje, tik ką pasibaigus Stalino, Hitlerio ir Mao amžiui, teiginys, jog smurtas nuolat mažėjo, gali pasirodyti nepadorus ir haliucinacinis. Tačiau pastarųjų metų tyrimai, kurių tikslas įvertinti smurto kilimus ir atoslūgius istorijoje, patvirtina ankstesnį teiginį.
Kai kurie įrodymai visą laiką buvo prieš pat mūsų nosį. Visuotinė istorija jau seniai parodė, jog daugeliu atvejų mes tapome švelnesni ir kilniaširdiškesni. Žiaurumas kaip pramoga, žmonių aukojimas dėl prietarų, vergija kaip darbo jėgos ekonomija, nukariavimai kaip valdžios misija, genocidas kaip priemonė įgyti turtą, kankinimai ir luošinimas kaip įprasta bausmė, mirties bausmė dėl nusižengimo, kitokios nuomonės, pasikėsinimai dėl įpėdinystės, prievartavimai kaip karo grobis, pogromai kaip frustracijos kanalizacija, homicidas kaip pagrindinis konflikto sprendimo būdas – visa tai nebuvo neįprasta žmonijos istorijoje. Tačiau šiandien visa tai pasitaiko retai, Vakaruose neegzistuoja išvis, kitur taip pat pasitaiko daug rečiau nei bet kada anksčiau. Jeigu tokie dalykai ir vyksta, jie yra slepiami, o kada iškyla aikštėn, yra plačiai pasmerkiami.
Kadaise tokie faktai buvo suprantami ir pateisinami. Jie buvo progreso, civilizacijos, žmogaus vadavimosi iš žiaurumo ir barbariškumo sąvokų šaltinis. Šiandien tokios idėjos yra atgyvenusios, maža to, netgi skamba pavojingai. Įvairiose vietose įvairiu metu jų pagrindu buvo demonizuojami žmonės, buvo pateisinami kolonijiniai užkariavimai ir kiti užjūrių nuotykiai. „Progresas“, „civilizacija“ turėjo paslėpti mūsų pačių visuomenių daromus nusikaltimus. Kilniojo laukinio („noble savage“) doktrina – idėja, kad žmonės iš prigimties yra taikūs ir tik modernios institucijos juos sugadina, – dažnai iššoka tokių visiems žinomų intelektualų kaip Jose Ortega y Gasseto („Karas yra ne instinktas, bet išradimas“), Stepheno Jay Gouldo („Homo sapiens nėra bloga ar destruktyvi rūšis“) ar Ashley Montagu („Biologinis studijos leidžia kalbėti apie universalią brolybės etiką“) darbuose. Tačiau dabar socialiniai mokslininkai, pradėję skaičiuoti kūnus skirtinguose istorijos perioduose, išsiaiškino, jog romantinė teorija viską vaizdavosi aukštyn kojom: modernybė toli gražu nedaro mūsų žiauresniais žmonėmis, priešingai – modernybė ir jos kultūrinės institucijos padarė mus kilnesnius.
Žinoma, bandymai dokumentuoti smurto pasikeitimus pasmerkti neapibrėžtumui. Jeigu kalbėtume apie didžiąją pasaulio dalį, niekas negalėtų tiksliai pasakyti, kas ir kaip vyko priešistorėje, tarsi medis būtų nuvirtęs miške niekam negirdint, maža to, užfiksuoti įvykiai bei statistika iki pat šiandienos buvo neaiškūs ir nevienareikšmiški. Ilgalaikių tendencijų galima įžiūrėti tik užglaistant, ištiesinant šiurpaus kraujo nuleidimo zigzagus ir nelygumus. Galimybė daugiau dėmesio kreipti į santykinius nei absoliučius skaičius iškelia morališkai nepamatuojamą problemą, kas yra blogiau: ar kai nužudoma 50% gyventojų iš 100%, ar 1% iš milijardinės populiacijos.
Vis dėlto, nepaisant anksčiau paminėtų dalykų, paveikslas pamažu ryškėja. Smurto mažėjimas yra sunkiai pastebimas. Jį galima pamatyti tūkstantmečio, šimtmečio, dešimtmečio, metų perspektyvoje. Tai liečia genocidą, karą, riaušes, homicidą, elgesį su vaikais ir su gyvūnais. Toks smurto mažėjimas yra pasaulinio masto tendencija, kuri, tiesa, nėra homogeniška. Čia pirmauja Vakarų visuomenės, ypač Anglija ir Olandija. Jos buvo Proto Amžiaus užuomazgos ankstyvajame XVII a. smaigalyje.
Žvelgiant plačiau, tūkstantmečio masteliu, galima pamatyti didžiulį skirtumą tarp mūsų ir dar iki valstybės atsiradimo gyvenusių mūsų protėvių. Antropologai, priešiškai nusitekę kairiųjų kolegų atžvilgiu (o pastarieji aukština kilnųjį laukinį „noble savage“), apskaičiavę priešistorinių griaučių, sužalotų kirviais, strėlėmis proporciją, teigia, jog ikivalstybinėse bendruomenėse buvo daugiau smurto nei mūsiškėje šiandien. Tiesa, tuomet, palyginti su moderniais karais užpuolimuose ir mūšiuose, žūdavo mažas procentas žmonių. Tačiau gentiniuose konfliktuose susirėmimai būdavo dažnesni, vyrų, kurie kovoja, procentas palyginti su visa visuomene, – didesnis, žuvusiųjų proporcija – taip pat. Pasak antropologų Lawrence Keeley, Stepheno LeBlanco, Philipo Walkerio ir Bruce Knaufto, šie veiksniai rodo, jog ikimoderniuose konfliktuose žuvusiųjų skaičius toli pranoksta moderniaisiais laikais žuvusiųjų skaičių. Jeigu XX a. karuose proporcingai būtų žuvę tiek pat gyventojų, kiek jų žūsta tipinės gentinės bendruomenės kovose, tuomet skaičiuotume ne šimtą milijonų, o du milijardus žuvusių žmonių.
Politinis korektiškumas, taip pat kaip ir kitos ideologijos (jų spektras labai platus), iškraipė daugelio žmonių supratimą apie smurtą ankstyvosiose civilizacijose – būtent tų, kurios yra vaizduojamos Biblijoje. Šiame tariamame moralinių vertybių šaltinyje yra daugybė genocido aukštinimo, kai hebrajai, sukurstyti Dievo, išžudo visus iki vieno besipriešinančio miesto gyventojus. Biblijoje taip pat įsakoma užmėtyti akmenimis už keletą nesmurtinių pažeidimų – už stabmeldystę, šventvagystę, homoseksualius santykius, svetimavimą, tėvų negerbimą ir darbą per Šabą. Hebrajai, žinoma, nebuvo kraugeriškesni nei kitos gentys; didžiavimosi kankinimais ir genocidu faktų galima aptikti ir hindų, krikščionių, musulmonų bei kinų ankstyvosiose istorijose.
Kalbant apie viduramžius ir moderniuosius laikus bei imant masteliu vieną amžių, pasakyti, kiek žmonių žuvo karo laukuose, sunku. Keletas istorikų teigia, jog užrašytų karų nuolat daugėjo, tačiau, kaip pažymėjo politikos mokslininkas James Payne, tai tik rodo, jog „Associated Press yra išsamesnis informacijos apie mūšius, vykusius pasaulyje, šaltinis nei šešiolikto amžiaus vienuoliai“.
Vakaruose parašytos socialinės istorijos pateikia įrodymų apie gausybę barbariškų praktikų, kurios atgyveno per pastaruosius penkis šimtus metų – tai vergija, galūnių nukapojimas, akių išbadymas, įdagai, plakimas, išskrodimai, deginimas ant laužo, laužymas ant rato ir t.t. Tuo tarpu kalbant apie kitą smurto rūšį – homicidą – stulbinamų duomenų yra gausu. Kriminologas Manuelis Eisneris yra sutvarkęs gausybę 1200-ųjų – 1990-ųjų laikotarpio apie homicidą bylojančių duomenų iš įvairių Vakarų Europos vietų. Kiekvienoje šalyje, kurių duomenis jis analizavo, žmogžudystės atvejų smarkiai sumažėjo – pavyzdžiui, keturioliktame amžiuje iš 100 000 anglų buvo nužudomi 24. Iki 1960-ųjų homicidinių atvejų Anglijoje sumažėjo iki 0.6 100 000 gyventojų.
Imant masteliu dešimtmečius, duomenys taip pat šokiruojamai džiuginantys: globalus smurtas nuo amžiaus vidurio palaipsniui mažėjo iki pat šių dienų. Pagal Human Security Brief 2006 metais surinktus duomenis, žuvusiųjų mūšiuose, vykusiuose karuose tarp valstybių, sumažėjo nuo 65 000 per metus 1950-aisiais iki 2000 šiame dešimtmetyje. Vakarų Europoje ir abiejose Amerikose antrojoje amžiaus pusėje palaipsniui mažėjo karų, karinių perversmų, mirtinų etninių konfliktų.
Keičiant vaizdo mastelį („zooming in“) išryškėja dar vienas sumažėjimas. Po šaltojo karo kiekvienoje pasaulio dalyje gerokai sumažėjo tarpvalstybinių konfliktų ir netgi tie, kurių vis dar iškyla, tikėtina, baigiasi derybomis, o ne kova iki nuožmios pabaigos. Tuo tarpu, anot politikos mokslininkės Barbaros Harff, tarp 1989-ųjų ir 2005-ųjų masinių civilių žudynių sumažėjo apie 90 procentų.
II
Žudynių ir žiaurumo mažėjimas yra iššūkis mūsų supratimui apie pasaulį. Kaip galėjo tiek daug žmonių šitaip suklysti kalbėdami apie tokį svarbų dalyką? Iš dalies taip nutiko dėl kognityvinės iliuzijos: mes įvertiname, apskaičiuojame įvykio tikimybę, atsižvelgdami į tai, kaip lengvai jis iškelia atmintyje pavyzdžių. Skerdynių scenos greičiau ir lengviau patenka į mūsų svetaines ir yra įdeginamos mūsų atmintyje nei filmuota medžiaga apie mirštančius senus žmones.
Iš dalies taip yra dėl mąstymo kultūros, kuri linkusi visa, kas susiję su civilizacijos institucijomis ir Vakarų visuomene, įvertinti neigiamai. Iš dalies dėl tokį mąstymą skatinančios veiklos ir nuomonių rinkos: niekas dar nėra pritraukęs pasekėjų ir finansinės pagalbos skelbdamas, kad viskas eina geryn. Dalis paaiškinimo slypi ir pačioje fenomeno struktūroje.
Smurtiškas elgesys mažėja, kartu menkstant palankioms, tolerantiškoms smurtui nuostatoms. Kad ir koks apgailėtinas būtų elgesys Abu Ghraibo kalėjime, kad ir kokių jausmų sukeltų mirtinų injekcijų keliems žudikams Teksase atvejai, visa tai yra menka, palyginti su žiaurumo standartais žmonijos istorijoje apskritai. Žvelgiant iš šiandienos požiūrio taško, mes regime juos kaip ženklus, kurie rodo, kaip žemai gali smukti mūsų elgesys, o ne kaip aukštai pakilo mūsų standartai.
Kitas svarbus iššūkis, kurį mums meta smurto mažėjimas, yra klausimas, kaip visa tai paaiškinti. Mūsų pastangos, standartiniai įrankiai, kuriais mėginame kauzališkai paaiškinti šį procesą, yra nepakankami. Negalime sukarti visų šunų ant įprastų įtariamųjų – ginklų, narkotikų, spaudos, amerikietiškosios kultūros. Procesas prasidėjo daug seniau. Šio proceso nepaaiškinsi ir evoliucija biologine prasme: netgi jeigu romusis galėtų paveldėti žemę, natūrali atranka negalėtų būti palanki romumo genams. Bent ne iš karto. Bet kuriuo atveju žmogaus prigimtis nepasikeitė tiek, kad prarastų polinkį mėgautis smurtu. Socialiniai psichologai teigia, kad 80 procentų žmonių yra svajoję apie jų nemėgstamo žmogaus nužudymą. Modernūs žmonės tebejaučia malonumą stebėdami smurtą, tai rodo paslaptingų žmogžudysčių, Šekspyro dramų, Melo Gibsono filmų, videožaidimų, ledo ritulio populiarumas.
Tačiau kai kas ir pasikeitė – tai žmonių noras įgyvendinti šias savo smurtiškas fantazijas. Sociologas Norbertas Elias’as teigė, jog europietiškoji modernybė pagreitino „civilizavimosi procesą“ per savikontrolę. Taip pat padidėjo jautrumas kitų mintims ir jausmams, išmokta atsižvelgti į ilgalaikius planus. Šiandienos kognityviniai neuromokslininkai tai priskiria prefrontalinės smegenų žievės išsivystymui. Vis dėlto kyla klausimas, kodėl žmogus išvystė būtent šią smegenų dalį. Ir nors niekas nežino, kodėl mūsų elgesį užvaldė geresnieji mūsų prigimties angelai, vis dėlto galėtume iškelti keturias prielaidas.
Pirmoji yra ta, jog Hobbes buvo teisus. Gyvenimas prigimtiniu lygmeniu yra šlykštus, brutalus ir trumpas ne dėl pirmapradžio kraujo troškimo, o dėl neišvengiamos anarchijos. Kiekviena būtybė, jeigu ji turi bent truputėlį savanaudiškumo, gali susigundyti užpulti savo kaimyną ir užgrobti jo išteklius. Kaimynai, savo ruožtu, bijo užpuolimo ir, norėdami užbėgti jam už akių, puola patys. Pirmoji grupė mąsto lygiai taip pat. Šis pavojus gali būti sumažintas naudojantis atgrasinimo politika: nepulk pirmas, tačiau atsimokėk, jeigu buvai įžeistas. Tačiau tam, kad toks mechanizmas veiktų, abi pusės turi keršyti už kiekvieną įžeidimą, atsiteisti už visas skriaudas – visa tai veda į nesibaigiančią vendetą. Šių tragedijų galima išvengti, jeigu valstybė turi jėgos monopolį. Valstybė nešališkai pritaiko bausmes, taip eliminuodama agresijos stimulus, tuomet sumažėja įtampa ir nerimas būti užpultiems – keršto poreikis tampa nereikalingas. Būtent Eisneris ir Elias‘as homicidų Europoje sumažėjimą aiškina perėjimu nuo riterių visuomenės prie ankstyvosios modernybės visuomenės, kai sustiprėjo centralizuota valdžia. Ir šiandien smurtas pūliuoja anarchijos zonose, tokiose kaip pasienio regionai, suirusios valstybės, žlugusios imperijos, teritorijos, kurias valdo mafija, nusikaltėlių gaujos ir kiti kontrabandininkai.
Payne‘as siūlo dar vieną galimybę: mėgavimosi smurtu pagrindas yra jausmas, kad žmogaus gyvenimas yra pigus, bevertis. Kai skausmas ir ankstyva mirtis yra kasdienybė, žmogus jaučia mažiau sąžinės graužimo, kaltės ir gėdos, sukeldamas juos kitiems. Kadangi technologija ir ekonomikos veiksmingumas pailgina gyvenimą, pagerina jo kokybę, mes suteikiame gyvenimui didesnę vertę.
Trečioji teorija, jos šalininkas yra Robertas Wrightas, pasitelkia ne baigtinio („non-zero-sum“) žaidimo logiką: du veikėjai gali pasiekti geresnių rezultatų, jeigu jie bendradarbiauja – prekiauja, pasiskirsto darbus arba naudojasi taikos teikiamais dividendais. Kai žmonės įgyja išmanymo („know-how“), kad jie gali dalytis, kad gali vystyti technologijas, kurios leis jiems skleisti savo prekes ir idėjas platesnėse teritorijose žemesne kaina, stimulas veikti kartu stipriai išauga – gyvi žmonės tampa naudingesni nei mirę.
Filosofas Peteris Singeris pateikė dar vieną scenarijų. Jis sako, jog evoliucija perdavė žmonėms mažą sėklelę, grūdą empatijos, kurią jie, nesant varžovų, taiko mažoje draugų ir ryšių grupėje. Per tūkstantmetį žmonių moralinės grupės plėtėsi, apimdamos vis platesnes sferas: klaną, gentį, valstybę, abi lytis, kitas rases ir netgi gyvūnus. Grupės didėjo plečiantis pasikeitimo gėrybėmis („reciprocity“) tinklams, à la Wright, maža to, jos galėjo plėstis dėl nenumaldomos auksinės taisyklės logikos: kuo daugiau individas žino ir galvoja apie kitas gyvas būtybes, tuo jam sunkiau teikti pirmenybę, privilegijas savo interesams. Empatijos eskalatoriui energiją taip pat gali teikti ir kosmopolitizmas, kuriame žurnalistika, memuarai, grožinė literatūra padaro kitų žmonių gyvenimus (ir savo paties taip pat) labiau juntamus ir apčiuopiamus – įkvepia jausmą, kad „tai galėjo atsitikti man“.
Kad ir kokia būtų smurto mažėjimo priežastis, šis procesas turi gilias implikacijas. Beje, jos neturėtų raminti: šiandien mes mėgaujamės taika dėl to, jog praėjusių kartų žmonės gyveno nuolatinėje baimėje ir stengėsi, kad smurtas pagaliau baigtųsi. Taip ir mes turime stengtis užbaigti smurtą, kuris vyksta šiandien. Pagrindo optimizmui, kalbant apie artimiausią ateitį, nedaug, kadangi pasaulis niekada anksčiau neturėjo valstybių vadovų, kurie naudotų modernius ginklus ir ikimoderniai mąstytų.
Tačiau pats fenomenas mus verčia permąstyti savo smurto supratimą. Žmogaus nežmoniškumas kito žmogaus atžvilgiu ilgai buvo moralizavimo subjektas. Žinodami, kad kažkas šį smurtą dramatiškai sumažino, mes taip pat galime kalbėti apie tai kaip apie priežastį ir pasekmę. Užuot klausę: „Kodėl yra karas?“, turėtume klausti: „Kodėl yra taika?“ Netgi jeigu neatmestume galimybės, kad valstybės ir toliau vykdys genocidus tokiu būdu kaip kadaise buvo elgiamasi su katėmis, mes vis tiek kažką darėme teisingai. Būtų puiku žinoti, ką.
Iš anglų kalbos vertė Zigmas Vitkus