1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (dab. Latvijoje) žemaičiai sutriuškino jungtines Vokiečių ordino pajėgas iš Livonijos ir Prūsijos. Tai buvo didžiausia pergalė prieš kryžiuočius XIII a., turėjusi įtakos visai Lietuvos istorijos raidai.
Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (1260–1274 m.). Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.
Durbės mūšis atnešė ir įspūdingų teritorinių laimėjimų: nors šiaurinį Kuršą Vokiečių ordinas netrukus vėl pajungė, pietinis liko neužvaldytas ir ilgainiui integravosi į Žemaitiją. Turbūt nedaugelis suvokia, kad jei ne ši pergalė, mums nepriklausytų Rietavas, Plungė, Skuodas, Mažeikiai, Gargždai, Kretinga ir netgi Palanga. Į Klaipėdą pretenzijų taip pat nebūtume galėję reikšti. Taigi Durbės mūšis paliko neištrinamą pėdsaką Lietuvos žemėlapyje, pakeisdamas mūsų šiaurvakarines sienas visiems laikams.
Tai Pergalė, be kurios nebūtų Žalgirio.