Sven R. Larson. Komunistinė bailė

Vos tik pavasario oras apgaubė Briuselį, Europos Parlamento narė iš Švedijos Malin Björk Europos sostinės centre parodė savo panieką Europos krikščionims. Parlamente ji atidarė atvirai neapykantos kupiną parodą, kurią sudarė tuzinas itin nepagarbių Jėzaus Kristaus paveikslų. Švedų fotografas pavaizdavo Dievo sūnų daugybėje scenų, skirtų išniekinti žmogų, kurį garbina viso pasaulio krikščionys.

Malin Björk nepažemino pranašo Mahometo. Ji yra komunistė, todėl puoselėja karštą priešiškumą religiniam tikėjimui apskritai. Neapykanta religijai yra neatsiejama komunistų ideologijos dalis, tačiau dėl priežasčių, apie kurias tuoj pat kalbėsime, Björk stengiasi, kad jos neapykanta neišsilietų į islamą. Akivaizdu, kad savo panieką tikėjimui ji apriboja krikščionybe:

Kaip jau pranešėme, Europos Parlamente surengta paroda sukėlė nemažai triukšmo, o konservatoriai parlamente į ją aštriai reagavo. Prancūzijos europarlamentaras Jeanas-Paulis Garraud aiškino, kad “paroda akivaizdžiai neturi nieko meniško”, kad ji skleidžia “politinę neapykantos propagandą” ir kad ja kėsinamasi į “viską, kas sudaro mūsų civilizaciją”.

Tai gerai pasakyti žodžiai, bet jie, deja, nesulauks atgarsio Malin Björk. Ji yra puikus pavyzdys privilegijuotų, turinčių teisę politinio elito atstovų, kurie propaguoja kairiųjų ideologinę darbotvarkę visur, kur tik pasitaiko proga. Paroda, kurios iniciatorė buvo Björk, šioje darbotvarkėje suvaidino svarbų vaidmenį kaip galios demonstravimas – ji signalizavo, kad kairieji ketina tęsti krikščionių persekiojimą Europoje.

Tai taip pat buvo dar viena jų nesiliaujančių išpuolių prieš Vengriją dalis. Gegužės 17 d. Björk savo “Facebook” puslapyje paskelbė tokią nuotrauką; apatiniame dešiniajame kampe esančiame tekste rašoma: “Pailkite ir kovokite su Orbanu ir visais kitais LGBTQI neapykantos skleidėjais”:

Nesileidžiant į detales apie Vengrijos vyriausybės kovą su vaikų seksualizavimu šalyje, pakanka pasakyti, kad Malin Björk yra karšta ideologė, kuriai nelabai rūpi šeimą palaikanti politika, dėl kurios Vengrija tapo viena stipriausių, saugiausių ir atspariausių Europos valstybių. Kaip ir apskritai kairieji, Malin Björk atvirai pasisako prieš visas socialines institucijas, dėl kurių Europa tapo stipriu, klestinčiu ir dažniausiai taikiu žemynu.

Neapykanta tradicinei šeimai ir ją palaikančioms vertybėms yra Malin Björk gyvybinis kraujas. Savo politines pažiūras ji oficialiai apibrėžė tais metais, kai rašė dabar jau nebeegzistuojančiam feministiniam internetiniam žurnalui “Scumgrrrls”. Nuo 2002 iki 2012 m. leidžiamas žurnalas, kurio viena iš įkūrėjų buvo Björk, skleidė tirštą agitacinio feminizmo srautą, dažnai su pagiriamosiomis nuorodomis į smurtą kaip politinį metodą. Vienas iš daugelio pavyzdžių – Valerie Solanas, “Manifesto SCUM”, kurio akronimas reiškia “Vyrų pjaustymo draugija”, autorės pagerbimas.

2005 m. “Scumgrrrls” straipsnyje teigiama, kad 2002 m. Talibaną pakeitus JAV remiamai vyriausybei, moterų gyvenimas tikrai nepagerėjo. Nors šį straipsnį parašė ne Malin Björk, jame girdėti to paties islamistų apologetikos aidas, kurį dar kartą pamatysime vos už minutės.

Pati Björk aiškiai pasakoja apie savo ambicijas pradėti frontalų puolimą prieš pačias vertybes, sudarančias Vakarų civilizacijos pagrindą. Konkrečiai jos tikslas – šeima kaip socialinė institucija; ji nori “paversti individą iš tiesų politiniu” ir – pagal tikrąją komunizmo tradiciją – panaudoti “struktūrinius ir kolektyvinius pokyčius” kaip priemones “mūsų individualioms problemoms spręsti”.

Tarp “individualių problemų”, kurias ji įvardija, yra daugybė neapykantos kupinos retorikos, nukreiptos tiesiai į pagrindinę Europos visuomenės srovę. Antipatiją heteroseksualiems asmenims ir šeimoms ji derina su revoliucinėmis tiradomis, vertomis komunisto. Tačiau kartais jos seksualizuotas komunizmas tampa beveik linksmas. Paaugliško maišto persmelktame 2009 m. (kai jai buvo 27-eri) “Scumgrrrls” straipsnyje Malin Björk kelia LGBT judėjimą į dangų kaip didžiausią revoliucijos jėgą.

LGBT kartais šlovinami kaip didžiausi heteropatriarchato destabilizatoriai, gyvenantys už žmonijos reprodukcijos normų, normų, kaip turėtume mylėti vienas kitą (ir ne), ir normų, struktūruojančių mūsų seksualumą ir seksualinius santykius, ribų.

Björk nuomone, ši naujoji lyties ideologija atlieka tą patį ideologinio tarano vaidmenį prieš laisvą, atvirą ir klestinčią visuomenę, kaip ir Lenino komunistinė marksizmo praktika per Rusijos revoliuciją (žr. mano knygą “Demokratija ar socializmas”, p. 81-86). Agitacinis tonas taip pat panašus, kaip ir dėmesys šimtams milijonų žmonių, kurie gyvena laimingai ir ramiai. Ši mintis, matyt, nepakeliama Björk, kuri nori rasti būdų, kaip “kovoti su kasdiene diskriminacija, prisitaikymu prie dominuojančio elgesio ir normų”, kurios “atrodo įsakytos” visuomenėje. Ji išvardija “monogamiją, heteroseksualumą… visą gyvenimą trunkančius santykius, kopimą profesiniais laiptais, buvimą gera vartotoja” kaip diskriminacinio ir “dominuojančio” elgesio, kuris kažkodėl yra slegiantis, pavyzdžius.

Kitaip nei Leninas, kuris “proletariatą” įvardijo kaip engiamąją klasę, Björk pati save įvardija kaip engiamąją, kaip homoseksualią moterį. Įdomu tai, kad ji niekada tiksliai nepaaiškina, kaip ją engia visuomenėje vyraujantis gyvenimo būdas; Leninas bent jau turėjo išsamią teoriją, paaiškinančią jo įvardytą priespaudą. Jo teorija buvo klaidinga, bet jis bent jau turėjo vieną …

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jei išplėstume Malin Björk vaizdinį, jos seksualinis komunizmas galėtų būti suprantamas kaip argumentas, kad visuomenė turi tapti tolerantiškesnė alternatyvioms šeimos formoms. Tačiau net ir su šiuo dosnumu savo naudai Björk vis tiek nesugeba apsukti savo ideologijos rato, neatsidūrusi leninistinėje-norinčioje-būti pusėje. Po jos tirados apie tai, kad gerovės valstybės išmokos skatina tokį gyvenimo būdą, kokį dauguma žmonių ir taip renkasi, galima tikėtis, kad Björk reikalaus panaikinti gerovės valstybę. Libertarinis “palikite mane ramybėje” finišas tam tikra prasme būtų buvęs garbingas.

Taip neatsitiko. Kai tik gerovės valstybė buvo apšaukta tam tikra “heteropatriarchine” priespaudos sistema, verčiančia žmones užmegzti “santykius visam gyvenimui”, Malin Björk pareikalavo, kad ji ir jos partneris gautų galimybę naudotis tomis pačiomis gerovės valstybės išmokomis, kurias gauna heteroseksualios poros.

Staiga “monogamija” ir “visą gyvenimą trunkantys santykiai” dviejų tėvų šeimose nebėra priespauda, o verta jų siekti ir subsidijuoti mokesčiais.

Vis dėlto šis savanaudiškas prašymas dėl valstybės išmokų iš tikrųjų yra tik apvažiavimas. Malin Björk netrukus atskleidžia tikrąjį savo reikalavimo gauti gerovės valstybės išmokas tikslą: jos homoseksualumas yra politinis projektas, kuriuo, kaip ji sako, siekiama destabilizuoti tokias institucijas kaip šeima, kaip vaikų auklėjimo vieta. Björk žiūri pro pirštus į tuos, kurie gyvena visą gyvenimą trunkančiuose santykiuose ir stengiasi didinti savo indėlį į visuomenę (“kopia profesinėmis kopėčiomis”). Nors šios socialinės normos ir institucijos netrukdo jai rinktis gyvenimo būdo – priešingai nei ji bando teigti – ji vis tiek nori “kovoti” su šiomis normomis ir “patriarchatu”, kurį jos akivaizdžiai reiškia.

Galbūt jei Malin Björk nebūtų nusprendusi išniekinti vienos iš švenčiausių krikščioniškojo tikėjimo dalių, nebūtų reikėję atskleisti jos antikrikščioniškų, revoliucinių ir net nedemokratinių vertybių. Tačiau dėl jos politinio pasirinkimo tapo teisėta ištirti, kas ji iš tikrųjų yra ir kokių politinių įsitikinimų turi. Taip pat tapo teisėta atkreipti dėmesį į tai, kad jos mąstysena nėra racionalaus, nesavanaudiško žmogaus, norinčio eiti pareigas valstybės tarnyboje, kad apsaugotų demokratiją, laisvę ir stabilizuojančias mūsų visuomenės institucijas, mąstysena.

Malin Björk mąstysena yra savanaudžio revoliucionieriaus, atviros visuomenės priešo, žmogaus, kurio politinis tikslas – griauti, o ne kurti. Tai mąstysena, kurią pernelyg gerai pažįstame iš beveik du šimtmečius trukusio socializmo ir komunizmo, jo kraštutinės autoritarinės galutinės būsenos.

Šiame kontekste įdomu pastebėti, kad Björk apibendrintai atmeta tradicinę šeimą kaip “vakarietišką” projektą. Ji, matyt, nežino, kad musulmonai turi labai stiprias tradicijas kurti tai, ką ji piktdžiugiškai vadina “tradicinėmis buržuazinėmis” šeimomis.

Kalbant apie islamą. Kodėl Malin Björk nusprendė išniekinti Jėzų Kristų Europos Parlamente? Kodėl ji neatnešė parodos, kurioje islamo pranašas Mahometas būtų pavaizduotas kaip homoseksualas?

Bent vieną atsakymą numanyti paprasta. Malin Björk tikrai puikiai žino, kas jai nutiktų, jei tai padarytų. Ji matė, kaip buvo persekiojamas švedų dailininkas Larsas Vilksas, kuris, pavaizdavęs islamo pranašą kaip šunį, turėjo gyventi nuolat saugomas asmens sargybinių. Labai tikėtina, kad Björk žino, koks ilgas išbandymas laukė Salmano Rushdie po jo “Šėtoniškų eilučių” publikavimo. Ji yra girdėjusi apie islamistų teroristų išpuolį po to, kai prancūzų satyrinis žurnalas “Charlie Hebdo” pajuokavo apie islamą.

Jos pasirinkimas taikytis prie krikščionybės nėra pagrįstas kokiu nors susirūpinimu dėl žodžio laisvės. Musulmonai šiuo atžvilgiu neturi jokių ypatingų privilegijų: jų religija yra atvira visai žodžio laisvei – kaip ir visos kitos religijos. Mes turime teisę tyčiotis iš pranašo Mahometo lygiai taip pat, kaip ir iš Jėzaus Kristaus. Pats esu tikintis krikščionis, todėl esu pasirengęs ginti tokių žmonių kaip Malin Björk teisę išniekinti mano Viešpatį Jėzų Kristų, kada tik ji panorės.

Tačiau kai Malin Björk, Europos Parlamento narė, pasirinktinai pasirenka išniekinti vieną iš didžiųjų pasaulio religijų, o kitas palieka nepaliestas, ji griebiasi primityvaus bailumo. Jos selektyvus pasipiktinimas krikščionybe neturi nieko bendra su intelektualiniu įžvalgumu, jau nekalbant apie drąsą. Jis kyla tik iš bailumo: ji bijo, ką padarys musulmonai, jei ji juos supykdys pakviesdama eksponuoti, tarkime, Charlie Hebdo karikatūras ir Larso Vilkso piešinius.

Bailumui politikoje ne vieta. Bailiai visada eina su minia. Jie niekada nekuria naujovių, niekada nekelia iššūkių, neperžengia žmogiškojo patyrimo ribų.

Sprendžiant iš jos ideologinių raštų, Björk, regis, tiki, kad yra maištininkė dėl savo homoseksualumo. Taip nėra: ji yra nusistovėjusios, šiuolaikinėje politinėje kairėje vyraujančios paradigmos dalis.

Būdama Europos Parlamento narė, ji yra privilegijuota ir apsaugota nuo finansinių, socialinių, kultūrinių ir politinių nesutarimų, su kuriais kasdien tenka taikytis Europos dirbančiųjų masėms. Ji gali laisvai dalyvauti politinėje kampanijoje prieš tas pačias institucijas, kurios ją iškėlė į dabartinę padėtį.

Vienintelis klausimas, kurio ji nenori užduoti, yra toks: kas nutiks, jei jai ir jos bendraminčiams pavyks sugriauti Vakarų visuomenę, kurią ji taip piktai vertina? Kas iškils jos vietoje? Nauja Sovietų Sąjunga? Islamo kalifatas? Kurioje iš šių visuomenių Malin Björk būtų vertinama geriau nei Vakarų visuomenėje, kurią ji taip giliai niekina?

Šaltinis: europeanconservative.com