pravoslavie.ru
Prasminga dvi birželio mėnesio pradžios šventes – Tėvo dieną ir Vaikų gynimo dieną – minėti kartu: juk tėvas ir vaikas vienas be kito negalimi. Ta proga siūlome Tiesos.lt skaitytojams Sergejaus Chudijevo, rusų teologo, žurnalo „Foma“ apžvalgininko, knygų „Apie įtikėjimą išganymu“, „Ar bažnyčia iškreipė Jėzaus teiginius“ autoriaus, įžvalgas apie evangelinį pasakojimą, kaip Tėvas apgina savo „mažutėlį“ – išgydo neregį ir dovanoja jam amžinąjį gyvenimą. Deja, stebuklą regintieji, bet atsisakantys jį priimti visų laikų fariziejai savo laisva valia nesutinka tapti Jo vaikais.
Neregio istorija – tai istorija apie stebuklą, tikėjimą, netikėjimą ir teismą. Mes matome akląjį, ir mokiniai klausia: už ką jam tai? Viešpats atsako: ne už ką, o kokiu tikslu. Žmonėms atrodo, kad nelaimės visada atsiunčiamos kaip Dievo bausmė; girdi, tas žmogus užrūstino Dievą – ir štai, Dievas padarė jį neregiu. Tačiau Viešpats sako: ne, visa yra ne taip, – taip yra ne todėl, kad šiam žmogui apsireiškė Dievo rūstybė, o todėl, kad jam būtų apreikštas išganymas.
Žmonės – ir I-ajame amžiuje, ir dabar – mato Dievą kaip Tą, Kuris atsiunčia nelaimes, tuo tarpu Dievas – tai Tas, Kuris mus gelbsti nuo nelaimių, atėjusių į pasaulį dėl priešinimosi Jo valiai. Pasaulis yra giliai pažeistas nuodėmės. Kai kurie žmonės gimsta neregiais. Dievas ateina į šį pasaulį, kad juos išgelbėtų ir išgydytų. Ir tą varganą žmogaus būseną paverčia jo išganymu: žmogus yra išgydomas, bet svarbiausia – jis įgyja tikėjimą.
Toks tikėjimas ypač kontrastuoja su fariziejų tikėjimu– jie atkakliai atsisako pripažinti akivaizdžius dalykus. Mes matome, kai sėkmingi, savimi pasitikintys, pasiturintys ir visuomenėje gerbiami žmonės per savo netikėjimą patiria nuopuolį, o žmogus iš paties socialinio dugno – bejėgis neturtėlis – išganomas. Kaip sako Švenčiausioji Dievo Motina, „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 52–53).
Mintis apie tai, jog Dievas išaukština romiuosius ir nuverčia išdidžiuosius, Šventajame Rašte nuolat kartojama – kaip simfonijoje muzikinė tema. Kodėl?
Ogi todėl, kad romieji – apgailėtini, pažeminti, sugniuždyti, nelaimingi – leidžia save išganyti. O tie, kas mano, jog su jais viskas gerai – šito sau neleidžia. Ir netikėjimo priežastys glūdi valioje, o ne prote.
Apie Bertraną Raselą (Bertrand Russell), žinomą filosofą ir aistringą ateistą, pasakojama, kad kai jo, labai seno ir esančio jau ties mirties slenksčiu, paklausė, ką jis, jeigu po mirties stotų Dievo akistaton, Jam pasakytų teisindamas savo netikėjimą? „Nepakako duomenų… Tu nesuteikei man pakankamai duomenų“, – atsakęs Raselas.
Šis atsakymas daugeliui atrodo sąmojingas. Kai kada žmonės sako: jeigu Dievas nori, kad Juo įtikėtų, kodėl nepadaro stebuklų dažniau? Kodėl Jam nepaliudijus netikėliams savo buvimo kokiais nors neužginčijamais ženklais?
Ir Evangelija tai paaiškina – toje dalyje, kur pasakojama apie neregio išgijimą.
Dievas suteikia fariziejams pakankamai duomenų. Įvyksta akivaizdus stebuklas. Negana to, įvyksta akivaizdus apreiškimas, rodantis Mesijo eros atėjimą ir tai, kad pranašų išpranašautas Išganytojas jau atėjo, kad Jis yra savo tautoje. Būdami Šventojo Rašto žinovai, fariziejai negalėjo nežinoti daugybės pranašysčių: „Tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius, iš savo niūrios tamsybės aklieji praregės. Kuklieji vėl džiaugsis Viešpačiu, vargšai džiūgaus dėl Izraelio Šventojo“ (Iz 29, 18–19), „Tada atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys“ (Iz 35, 5).
Pasak Šventojo Rašto, Tas, Kuris atveria akis akliesiems, yra Dievas: „Atlaidus ir gailestingas yra Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo“ (Ps 145, 8). Tačiau mes matome fariziejų reakciją: jie netiki išgijimo liudijimu, reikalauja, kad paliudytų jo tėvai, užverčia klausimais išgijusįjį, bet ir vėl netiki jo atsakymais. O iš tiesų jų akyse įvyko išpranašautas ir iš pranašysčių jiems gerai žinomas stebuklas, tačiau jie vis tiek sako: „Ne“.
Ar šioje istorijoje yra kas nors psichologiškai neįtikėtino? Priešingai, tai įprastas dalykas: žmonės linkę tikėti didžiausiais prasimanymais, jeigu šie atitinka jų pasaulio supratimą, ir netiki tuo, ką mato savo akimis, kai tai jų netenkina. Tai – savanoriškas, tyčinis aklumas.
Ir todėl stebuklas neišvengiamai reiškia teismą: stebuklas priverčia žmogų apsispręsti, priimti sprendimą. Niekas, patyręs dieviškąjį stebuklą, nebegali gyventi kaip anksčiau; žmogus arba tampa tikintis – kaip ir išgijęs neregys, arba galutinai užsiveria savo užsispyrusiame netikėjime. Kaip sako Viešpats, „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39).
Būtent iš gailestingumo Dievas dažnai atsisako apreikšti stebuklus netikintiems ar mažatikiams. Kuo aiškiau parodytus Dievo buvimo ženklus žmogus atmeta, tuo labiau jis panyra į tamsą – peržengia ribą, už kurios kelio atgal nebėra.
Todėl yra taip svarbu ieškoti ne stebuklo, o regėjimo – atviromis akimis ir atvira širdimi – širdimi, gebančia matyti Evangelijos tiesą ir atliepti jai atgaila ir tikėjimu.