Rugilė Audenienė | alfa.lt
Žmonės iš socialinės globos namų koncertuoja psichiatrijos ligoninių globotiniams. Vaikų namų auklėtiniai lanko senelių namus ir rodo jiems vaidinimus. Klaiki tradicija, kai pažeidžiamiausių, stigmatizuotų ir izoliuotų socialinių grupių žmonės bendrauja tik tarpusavyje, niekaip nenori išnykti iš drąsiosios šalies Lietuvos net minint pasaulinę Psichikos sveikatos dieną.
Mes mokame švęsti Kalėdas ir efektyviai paminėti karą keliuose, bet apie psichikos sveikatą kalbame puse lūpų. Tikriausiai dar mažiau dėl jos darome, nes „švenčiant“ Psichikos sveikatos dieną, Seime vyksta iškilminga konferencija „Psichikos negalia ir sveika visuomenė“. Suprask, yra „sveiki“ ir „nesveiki“, veikiausiai čia sprendžiama, kaip tuos „nesveikuosius“ eliminuoti iš sveikos raudonžandės visuomenės gyvenimo.
Tuo metu Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje minint šią dieną „nesveikiems“ koncertuoja Švenčionių rajono Strūnos Socialinės globos namų vokalinis ansamblis. Šių dienų kontekste, kai psichikos sutrikimų turintys asmenys itin retai rodosi viešumoje, gauna daugiausia medikamentinę pagalbą, jiems trūksta psichosocialinių paslaugų, paciento patikėtinių, patogių būdų gyventi ne izoliuotiems už psichiatrijos ligoninių tvorų, o pusiau savarankiškai, sulaukiant pagalbos, tradicija pažeidžiamoms socialinėms grupėms daugiausia bendrauti tik tarpusavyje atrodo nekaip.
„Kokia tai šventė, kai švenčia pacientai su gydytojais?“ – retoriškai klausė viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė, matanti, kad stigmatizuotos ir izoliuotos visuomenės grupės dėl tokio požiūrio tampa vis labiau nematomos.
Tiesa, ar Psichikos sveikatos diena apskritai – šventė? Ar reikia švęsti, kad esi sveikas, o jei nesi – švęsti ir koncertuoti, nes į gydymo įstaigą atvažiuos kurios nors svarbesnės institucijos atstovas?
Manau, tai metas apmąstyti paprastus gyvenimiškus klausimus. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad „Sveikata yra visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalių nebuvimas“. O Lietuvos gyvenimo realybė rodo, kad nedideliuose miesteliuose dažnai nerasi nė vieno „valstybinio“ psichologo, netgi tuose, kuriuose įvyksta itin daug savižudybių; sergantys lėtinėmis, nepagydomomis ligomis asmenys, praradusios kūdikius, patyrusios abortą moterys psichologinės paramos dažniau sulaukia iš nevyriausybinių organizacijų, nors teorinė galimybė eiti pas savo poliklinikos psichologą yra. Tyrimai rodo, kad maždaug 41 proc. mūsų šalies vaikų turi su psichikos sveikata susijusių problemų, specialistai dar negeba padėti visiems patyčių kultūroje verdantiems moksleiviams. Tiek fizinę, tiek psichikos negalią turinčius vaikus auginantys tėvai retai sulaukia tinkamos psichologinės paramos. Žmonės slepia sergantys depresija, nes bijo prarasti darbą ir būti pasmerkti aplinkinių.
„Depresija – bloga nuotaika, įsikalbėjimas“, – neseniai nuoširdžiai aiškino man viena jauna išsilavinusi moteris, įsitikinusi, kad užtektų paprasčiausiai suimti save į rankas ir galvoti pozityviai.
Prieš porą metų Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenys parodė, kad 68 proc. lietuvių mano, jog psichikos sutrikimų turintys žmonės pavojingi. Jie laikomi labiausiai diskriminuojama visuomenės grupe Lietuvoje, kuriai itin sunku įsidarbinti, išlaikyti darbo vietą – sunkumų patiria net ir kartą pas psichikos sveikatos specialistus apsilankę žmonės, jei apie tai sužino darbdavys.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
