Swedbank vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis Šventų Kalėdų išvakarėse pasiuntė ypatingai emocingus palinkėjimus visiems Maironio gerbėjams. Pilietinis Tiesos.lt portalas be komentarų siūlo skaitytojams susipažinti su banko vyriausiojo ekonomisto ekspresyviu tekstu ir jį lydinčia angliškai išdėstyta autoriaus nuomone apie nacionalizmą. Komentaro autoriaus kalba netaisyta.
Išsakęs nuomonę apie ES piliečių teisės įsigyti žemės Lietuvoje ribojimą sulaukiau daug viešų bei neviešų priekaištų ir klausimų. Neminint visų argumentum ad hominem (tai, kad dirbu banke, pasirodo, diskredituoja mane, o visi mano išsakomi argumentai yra automatiškai klaidingi), aš asmeniškai buvau pavadintas parsidavėliu užsienio aferistams bei… mankurtu. Sužinojau, kad dėl atsiradusios galimybės ES piliečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje, žemė ant kurios pastatyti mano darbdavio biurų pastatai pabrangs tris kartus ir dėl to padidės mano atlyginimas. Ką, neteko girdėti apie tokį ekonomikos dėsnį? Prancūzas nusipirkęs žemės ūkio paskirties sklypą Biržuose, pakels komercinės paskirties sklypų kainą Vilniuje. O jei manote kitaip, greičiausiai atstovaujate užsienio šalių interesams arba šiaip esate mankurtas.
Vis tik labiausiai nustebino ne ekonominis analfabetizmas, o gilaus ir aršaus ultranacionalizmo apraiškos. Kažkodėl daug kam neginčijamas faktas yra tai, kad ūkininkas skandinavas norės tik užteršti žemę ir išnaudoti darbuotojus, o kiekvienas ūkininkas lietuvis, savaime suprantama, „mylės bites ir puoselės žemelę”. Iš kur toks nepasitikėjimas ir neapykanta kitų šalių piliečiams? Beveik visuose laiškuose buvo paminėtas bent vienas iš šių žodžių – kalavijas, kunigaikštis, LDK arba partizanai. Žemės pardavimas kažkodėl sutapatinamas su okupacija. Štai keletas klausimų, kuriuos man uždavė žemės savininkų pilietybe susirūpinę lietuviai: „Ar Amerikos indėnų istorija ne tokia pat? Kodėl LDK laikais buvo draudžiama lenkams pirkti etnines Lietuvos žemes? Ir kaip manote, kodėl lenkai supirkinėja Lietuvos pasienio žemes dabar? Tai iki šių dienų išsaugota lietuvybė ir atkurta valstybė buvo klaida? Veltui tiek kovota, per amžius lietas kraujas? Visi knygnešiai, partizanai, tremtiniai buvo taip pat tik nestabilūs arba psichiniai ligoniai? O Maironis, J. Marcinkevičius kliedesius rašė? Ar jums kaip ir daugumai valdžiažmogių jau gėda, kad esate Lietuvis? Kunigaikštis Margiris žinojo, kiek verta laisvė ir ką dėl jos verta paaukoti. Jums jis turbūt viso labo akmens amžiaus idiotas?“.
Ką galima atsakyti į tokius klausimus? Jei sutiksiu, kad Maironis ir Marcinkevičius rašė ne kliedesius, o partizanai ir tremtiniai nebuvo psichiniai ligoniai, ar tai reikš, kad aš klydau?
Apibendrinant, ultranacionalizmas yra absoliutus blogis – sukramtykite bei prarykite jį prie Kūčių stalo ir jau sekančią dieną jis atsidurs ten kur jam priklauso būti.
Nerijus Mačiulis: Ultranationalism is a zealous nationalism that expresses extremist support for one’s nationalist ideals. It is often characterized by authoritarianism, efforts toward reduction or stoppage of immigration, expulsion and or oppression of non-native populations within the nation or its territories, demagoguery of leadership, emotionalism, fomenting talk of presumed, real, or imagined enemies, predicating the existence of threats to the survival of the native, dominant or otherwise idealized national ethnicity or population group, instigation or extremist reaction to crack-down policies in law enforcement, efforts to limit international trade through tariffs, tight control over businesses and production, militarism, populism and propaganda. Prevalent ultranationalism typically leads to or is the result of conflict within a state, and or between states, and is identified as a condition of pre-war in national politics. In its extremist forms ultranationalism is characterized as a call to war against enemies of the nation/state, secession or, in the case of ethnocentrist ultranationalism, genocide*.
* Ultranacionalizmas yra aršus nacionalizmas, išreiškiantis kraštutinę paramą nacionalistiniams idealams. Jam dažnai būdingas autoritarizmas, pastangos sumažinti ar sustabdyti imigraciją, išvaryti arba engti valstybės ar jos teritorijų nevietinius gyventojus, lyderystės demagogija, perdėtos emocijos, kurstančios kalbos apie numanomus, realius ar įsivaizduojamus priešus, kalbos apie grėsmių vietiniam, dominuojančiam arba idealizuotam etnosui egzistavimą, kurstymas arba kraštutinė reakcija į teisėsaugos veiksmus, pastangos riboti tarptautinę prekybą muitų pagalba, griežta verslo ir gamybos kontrolė, militarizmas, populizmas ir propaganda. Vyraujantis ultranacionalizmas dažniausiai atveda į konfliktą šalies viduje arba tarp šalių, arba yra tokio konflikto rezultatas, ir yra apibūdinamas kaip karinės parengties nacionalinėje politikoje sąlyga. Kraštutinėms ultranacionalizmo formoms yra būdingas kvietimas į karą prieš nacijos ar valstybės priešus, kvietimas atskirti teritoriją nuo valstybės, arba, etnocentrinio ultranacionalizmo atveju, įvykdyti genocidą. (Redakcijos vertimas)