Arabų kilmės prancūzų rašytojas, poetas ir dailininkas iš Maroko Taharas Benas Jellounas šiomis dienomis išplatino atvirą laišką, kuriame teigia, jog 86 metų Saint-Etienne-du-Rouvray bažnyčios kunigo nužudymas yra ženklas, kad buvo peržengtos visos ribos, ir todėl islamo religinės bendruomenės turėtų išvesti tikinčiuosius į gatves ir atsiriboti nuo to, kas vyksta, ypač nuo to, kas daroma islamo vardu.
Islamas surinko mus į vienus namus – į vieną tautą. Ar mums tai patinka ar ne, mes visi priklausome aukščiausiajai dvasiai, švenčiančiai taiką ir brolybę. Žodyje „islamas“ esama ir žodžio „taika“ šaknies. Tačiau šis aspektas buvo pašalintas, o išryškėjo smurtas bei žiaurumas.
Net jei taip nutiko tik dėl vieno individo, šis barbariškumo uraganas įtraukė visus musulmonus. Taikos sąvoka išduota, sudraskyta ir sutrypta žmonių, kurie tvirtina, kad priklauso mūsų namams ir kad jie nusprendė juos perstatyti ant atskirties ir fanatizmo pamatų. Būtent todėl jie ir griebiasi nekaltų žmonių žudymo. Tačiau jokia religija nepateisina tokio iškraipymo, tokio žiaurumo.
Šiandien buvo peržengta raudona linija: įeiti į bažnyčią mažame Normandijos miestelyje ir pulti seną žmogų, kunigą, kad perrėžtum jam, it kokiam avinui, gerklę, pabandyti tą patį padaryti ir antrajam, palikti jį, pakibusį tarp gyvenimo ir mirties, tįsoti kraujo klane, šaukti Islamo valstybės organizacijos, Daech, pavadinimą ir tada mirti – tai paskelbti visiškai naujo pobūdžio karą – religijų karą. Ir mes žinome, kiek tai trunka ir kaip tai baigiasi. Blogai, labai blogai.
Ir 2015 metų lapkričio 13 dienos žudynės Paryžiuje, ir Nicos skerdynės bei kiti nusikaltimai musulmonų bendruomenę – jus, mane, mūsų vaikus, mūsų kaimynus, praktikuojančius ar ne, tikinčiuosius ar ne – skatina veikti. Nebepakanka atsiriboti žodžiu, dar ir dar kartą pasipiktinti ir pasakyti: „Tai – ne islamas“. Ne, to jau nebepakanka – vis daugiau žmonių mumis jau nebetiki, kai sakome, jog islamas yra taikos ir pakantos religija. Kitaip mes neišgelbėsime islamo, arba, tiksliau, jei norime atkurti jį tokį, koks jis yra iš tiesų, istoriškai, jei norime įrodyti, kad islamas – tai ne kunigų žudymas, turime masiškai išeiti į gatves ir susivienyti, kad perduotume žinią: išvaduokime islamą iš Daech gniaužtų.
Bijome, nes esame pikti. Tačiau mūsų įtūžis yra ir mūsų pasipriešinimo pradžia, kad radikaliai būtų pakeista tai, kas yra islamas Europoje. Europa mus priėmė, nes jai reikėjo mūsų darbo jėgos. 1975 metais Prancūzija nusprendė leisti šeimoms susijungti, nes norėjo suteikti imigracijai žmogišką veidą. Vadinasi, mes turėsime prisitaikyti prie Respublikos įstatymų ir teisių.
Turime atsisakyti visų provokacinių ženklų, rodančių priklausomybę Mahometo išpažinėjų religijai. Mums nėra jokio reikalo slėpti savo moteris po dangalais, kad jos, lyg juodi vaiduokliai, gąsdintų vaikus gatvėje. Mes neturime teisės neleisti vyrui gydytojui auskultuoti musulmonę. Mes neturime teisės reikalauti atskirų baseinų moterims. Mes neturime teisės leisti veikti nusikaltėliams, nusprendusiems, kad jų gyvenimas nebeturi vertės, ir paaukoti jį vardan Daech.
Kita vertus, mes turime kalbėti, įspėti tuos iš mūsų, kuriuos vilioja Daech kriminaliniai nuotykiai. Ir tai – ne išdavystė. Atvirkščiai, tai – drąsos aktas, kad būtų užtikrintas visų saugumas. Jūs ir patys žinote, kad visose žudynėse nukentėjo ir musulmonų. Mūsų budrumas turi būti sutelktas visomis kryptimis. Taigi, tegul religiniai institutai pradeda veikti ir išveda į gatves milijonus piliečių, priklausančių islamo namams, tikinčiųjų ar ne, ir tegul jie pasako garsiai ir aiškiai, kad tas priešas, kuris perrėžė kunigui gerklę, sutepė islamo veidą nekaltojo krauju.
O jei mes ir toliau tik pasyviai stebėsime, kas vyksta mūsų akivaizdoje, anksčiau ar vėliau tapsime žudikų bendrininkais. Mes priklausome tai pačiai tautai, vis dėlto ne visi esame „broliai“. Tačiau dabar, kad įrodytume, jog verta priklausyti tiems patiems namams, tai pačiai tautai, veikime, antraip mums nebeliks nieko kito, kaip susikrauti lagaminus ir grįžti į tėvynę.
Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Bingelienė